|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Likimai Paminėjo iškilų gydytoją, politinį kalinį
KALVARIJA. Spalio 23 dieną Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje buvo minimos gydytojo, Tėvynės patrioto, tremtinio, Lietuvos kariuomenės karininko, dimisijos kapitono, daugelio straipsnių spaudoje autoriaus, Kalvarijos garbės piliečio Henriko Sinkaus 100-osios gimimo metinės. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Romas Budrevičius. Po šv. Mišių Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos Nijolė Skroblienė ir Sigita Palionienė susirinkusiems priminė nelengvą H. Sinkaus gyvenimo ir veiklos kelią. Prisiminimais apie garbų šviesios atminties kalvarijietį pasidalino Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis. Su pagarba ir meile apie tėtį kalbėjo vyresnysis H. Sinkaus sūnus Algimantas Sinkus. Renginio metu skambėjo Sonantem vadovės Ausmos Sakalauskaitės ir Kalvarijos meno mokyklos smuiko mokytojos Ilonos Mockevičienės atliekami kūriniai. |
||
|
|
||
Kiškiai po varnalėšos lapu, arba 25 laisvės metai
1991-ieji vilties, džiaugsmo ir praradimų metai, totalitarinių režimų agonija ir LAISVĖ. Ir vėl ant Lietuvos laisvės aukuro gulė jauni vyrai ir moterys, kaip ir tada, pokario metais... Tik dabar jau ne Dzūkijos ar Aukštaitijos miškuose, o prie Televizijos bokšto, prie Medininkų muitinės. Laisvė, sutvirtinta krauju. Laisvė leidžia be baimės galvoti ir sakyti tiesą. Išsivadavimas ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniškai laisvė būti savimi, laisvė atsistoti ir pasakyti: Žiūrėkite štai žmogus! Ir tą poreikį, slopintą 45 sovietinės okupacijos metus, jautė ne tik lietuviai, bet ir tautinės mažumos ukrainiečiai, žydai, lenkai, vokiečiai ir kiti, o ypač našlaičiai Rytprūsių vaikai, kurie, baigiantis karui, 1945 metais ir vėliau, atėjo į Lietuvą. Tai buvo tie, kurie, kurie gyveno kaip kiškiai po varnalėšos lapu, drebėdami nuo garsesnio durų trinktelėjimo, nuo bet kokio kreivo žvilgsnio kad tik neužkliuvus... Rytprūsių vaikų akyse buvo mušami tėvai, prievartaujamos motinos ir seserys, žudomi seneliai. Tai yra tie, kurie augo ant Lietuvos vieškelių, kurie visą dieną eidavo į niekur, o miegodavo ten, kur užklupdavo vakaras. Jų apavas buvo tik nuosavi kojų padai, surambėję nuo kelio dulkių. Tie vaikai ne laiku subrendo. Jie nebijojo tamsos, lietaus ir ilgo kelio, nemokėjo skųstis, nesugebėjo dejuoti ir neverkdavo dėl blogo oro ar kieto patalo. Ne laiku pasitraukusi vaikystė įskiepijo uždarumą ir nepasitikėjimą. Kodėl aš gyvenu tokiu nuožmiu laikotarpiu? Viešpatie, kur tavo ramybės uostas? Mama vis sakydavo, kad yra Dievo ramybės uostas... Tik kokiu laivu į jį nuplaukti, nepasakė. Dievas irgi tuo laiku tylėjo, sako Olafas P. Jie matė kruvinas miško samanas, žolę, pilną šovinių, susprogdintą žeminę... Šie vaikai matė mirti pasiryžusių Lietuvos partizanų grupę, stovinčią prieš girtų okupantų garnizoną. Mirdamos badu motinos palaimino pusgyvius vaikus kelionei į Lietuvą, o pačios tyliai be ašarų išeidavo į protėvių pasaulį, kur niekas nemuša ir nemiršta badu... |
||
|
|
||
Nuoširdus dėstytojas ir krikščioniškos bendrystės puoselėtojas Doc. dr. Valentinas Bružauskas
Ilgamečiam Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA, dabar Aleksandro Stulginskio universitetas, ASU) ir aktyviam Universiteto koplyčios pastoracinės veiklos dalyviui doc. dr. Vytautui Mikučiui sukanka 90 metų. V. Mikutis gimė 1926 m. lapkričio 7 d. Rėzgalių kaime, Kaltinėnų parapijoje (dabar Šilalės r.), Žemaitijoje. Nelengva buvo Vytauto vaikystė ir jaunystė. Anksti tapo našlaičiu, nes 1927 metais mirė mama. Pateko giminaičių mamos brolio (dėdės) Simeono Bambalo ir tėtės sesers (tetos) Onos Bambalienės globon, mokėsi Šilalės ir Kaltinėnų pradžios mokyklose, Šilalės gimnazijoje. Ją baigęs, 1949 metais pradėjo mokytojauti Varsėdžių aštuonmetėje mokykloje. Bendrystė su globėju kun. Petru Mikučiu pažadino susidomėjimą filosofiniais ir teologiniais mokslais. Tačiau dėl tėvelio ir senelių tremties į Sibirą teko slapstytis ir išvykti pas gimines į Kauną. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |