2016 m. lapkričio 4 d.    
Nr. 41
(2209)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Knygos „Tautiškos giesmės kelias į tautą“ aptarimas

Skaitovė Loreta Jonuškaitė skaito
knygos autoriaus įžvalgas. Prie stalo
sėdi (iš kairės): popietės rengėjai
Zigmas Tamakauskas, Romas Treideris
ir Gintaras Aleknavičius

Kauno pedagogų kvalifikacijos centre įvyko šios įstaigos, Zanavykų bendrijos ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto organizuota popietė, kurios metu buvo pristatyta ir aptarta labai reikšminga Kudirkos Naumiesčio metraštininko Romo Treiderio ir Gintaro Aleknavičiaus išleista knyga „Tautiškos giesmės kelias į tautą“, skirta jaunajai kartai. Knygos leidėjai buvo užsibrėžę knygą padovanoti kiekvienai Kauno miesto jos bibliotekai. Ši žinia skelbta mokykloms. Deja, į šį renginį, nors buvo keletą kartų kviesti mokyklų istorijos mokytojai ar kiti susiję su istorijos, patriotinio pilietinio ugdymo dėstymu asmenys, atvyko iš 51 registruotos bendrojo lavinimo mokyklos, neskaitant pradinių, tik trylikos mokyklų atstovai. Taigi galėtume sakyti, tai yra vienas iš faktorių, rodančių daugumos mokyklų vadovų jau ne fasadinį, o tikrąjį požiūrį į patriotinį ugdymą. Tokioms mokykloms gal nereikia ir šitokios knygos... Antra vertus, galime pasidžiaugti, kad salė buvo beveik pilnutėlė. Ją užpildė kauniečiai, besidomintys skelbta renginio tema.

Knygos pristatymo popietė simboliškai prasidėjo susirinkusiems sutartinai pagiedojus Lietuvos himną. Žodį tarė jos mecenatas, ką tik susikūrusio tautinio ansamblio „Vėjas“ vadovas Gintaras Aleknavičius.

Atvykęs iš Vilniaus knygos autorius R. Treideris kalbėjo apie knygos išleidimo istoriją, jos tikslus, mūsų himno struktūrą, jame keliamus priesakus, padėkojo šio renginio organizatoriams, Pedagogų kvalifikacijos centro vadovybei, knygos mecenatui G. Aleknavičiui, visiems renginio dalyviams.

Pranešimą „Lietuvos himno istorijos kelias“ padarė šių eilučių autorius.

Suskambo G. Aleknavičiaus vadovaujamo ansamblio „Vėjas“ patriotinės dainos, smuikininkės Mildos Čepinskienės atliekama muzika, skaitovės Loretos Jonuškaitės paskaityti knygos autoriaus R. Treiderio tekstai. Pakilaus džiaugsmo suteikė ansamblio dalyvių Monikos ir Mariaus Lasinskų atsinešta aštuonių mėnesių atžalėlė.

Daug triūso rengiant šį renginį įdėjo mokytojų kvalifikacijos centro bibliotekininkė Irena Valentukonienė bei metodininkas Alvydas Bakutis.

O dabar pažvelkime kiek plačiau į pristatomą knygą. Ji suskirstyta į aštuonias dalis. Kiekviena iš jų – koncentruotai pateikiamas autoriaus surinktų dokumentuotų atvirukų forma Lietuvos istorijos žiupsnelis, susijęs su mūsų himno istorijos keliu. Pirmojoje dalyje knygos autorius R. Treideris aptaria mūsų himno turinį ir jo auklėjamąją reikšmę. Autorius pastebi, kad „Tautiška giesmė“ turi išskirtinių idėjinių bruožų, lyginant su kitų valstybių himnais. Tai teigdamas jis remiasi kitataučių nuomonėmis ir cituoja vieno iš jų mintis: „Turiu surinkęs daugelio himnų tekstus. Tarp jų yra tikrai gražių, bet beveik visi jie išdidžiai kalba apie savo tautą, žadindami tuščio pasipūtimo jausmą. Dar yra daug tokių, kurių skambūs žodžiai nieko nesako kitos tautos žmogaus širdžiai ir protui. Jūsų himnas visai kitoks: iš jo dvelkia karšta, bet kukli savo krašto meilė, šviesos, tiesos ir pasaulio taikos troškimas. Tokį himną galėjo sukurti tik toks žmogus, kuris gerai suprato savo tautos dvasią, ir ta dvasia jūs tikrai galite didžiuotis“.

Pritardami šiam teiginiui, mes dar galėtume jį išplėsti prof. Vytauto Landsbergio pasakytais žodžiais iškilmingame 2005 m. kovo 11 d. Seimo posėdyje: „Galima palinkėti kiekvienam, kuriam pasitaiko giedoti Lietuvos valstybės himną, kad išgirstų jo žodžius ir suprastų, kas ten sakoma. Tai – labai nuostabus himnas, nė viena valstybė tokio neturi. Kai kur – lyg iškilmingas pasižadėjimas, kai kur – lyg malda. Štai pasiklausykime: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Čia apibendrintai šviesos įvaizdžiu pasakyti dideli dalykai. Gal kas prisimintų evangelinį Šventojo Rašto pamokymą, net paliepimą žmonėms: būkite šviesos vaikai“.

Knygos autorius apgailestauja, kad mūsų himno interpretacijos nėra mokyklos vadovėliuose, dažnas jo turinį supranta savaip arba visai nesusimąsto jį giedodamas, neišnaudojama svarbi patriotinio ugdymo detalė. R. Treideris apmąstydamas vertybinę „Tautiškos giesmės“ struktūrą, iškelia tris priesakus ir jų tikslus, kuriems recenzijoje pritaria įžymus istorikas akademikas Antanas Tyla. Pirmasis priesakas – „Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės“, antrasis – „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“ (saulė – dvasinė kultūra), trečiasis – „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“. Šių priesakų tikslas, anot autoriaus, – kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, kurioje viešpatautų vien dorybė, dvasinė kultūra ir meilė Lietuvai. Tai – tikrai svarbūs teiginiai į mūsų dvasinės kultūros erozijos paveiktą gyvenimą besiveržiant kosmopolitiniams nutautėjimo skersvėjams. Turėtume visi siekti, kad „Tautiškos giesmės“ žodžių turinys pasiektų mūsų širdis, kad mes visi dorai prisidėtume prie mūsų Valstybės stiprinimo, dvasinių ir materialinių vertybių išsaugojimo, dirbdami kuriamąjį darbą. Reikėtų, kad Lietuvos himnas bent kartą per savaitę (pirmadienio rytmečiais) pradedant pamokas skambėtų visose mūsų mokyklose.

Antroje knygos dalyje R. Treideris iš savo turimo rinkinio atvirukų pavidalu pateikia kai kuriuos „Tautiškos giesmės“ gimtinės – Kudirkos Naumiesčio – istorijos epizodus. Čia matome ir namą, kuriame gyveno dr. Vincas Kudirka, 1898 metais sukūręs „himną lietuviams“.

Kitoje dalyje įtaigiai pateikti atvirukai, nusakantys „Tautiškos giesmės“ rankraščio kelią į Tilžę, kurioje ji buvo atspausdinta 1898 metais šeštajame „Varpo“ numeryje.

Ketvirtoje dalyje pateiktos pirmosios mūsų himno publikacijos. Čia matome ir pirmąją „Tautiškos giesmės“ publikaciją, išleistą Rygoje 1906 metais atskiru leidiniu, parengtą kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko, pavadintą „Lietuviu hymnas“. Leidinio viršelį puošia mūsų senasis valstybingumo ženklas – Vytis.

Labai svarbi penktoji dalis, kurioje dokumentuotai pateikiami įvairiose vietose bei skirtingomis progomis išleisti atvirukai, lankstinukai ir plakatai su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Pateikiamas pirmasis atvirukas paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pripažinus ją 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II. Šį atviruką, papuoštą kanklėmis, Trispalve ir Vytčio ženklu, išleido Jonas Vanagaitis Tilžėje. Į akis krinta dailininko Kazio Šimonio plakatas, skirtas Lietuvos valstybės 20-mečiui ir Vinco Kudirkos gimimo 80-mečiui paminėti. Jame mūsų himno žodžiai su didele meile apjuosti patrauklia ornamentika, įpinant į ją mūsų valstybei reikšmingų žmonių portretus. Plakatą išleido Kaune įsikūrusi bendrovė „Dirva“. Knygoje matome ir jau legaliai, kilus Sąjūdžio bangai, 1988 metais Šiauliuose „Titnago“ spaustuvėje dailininko Amalėjaus Narbuto išleistą atviruką „Giedokim ją išdidūs“ su himno žodžiais, gaidomis ir dr. V. Kudirkos portretu. Prisiminkime, kad 1988 m. lapkričio 18 d. „Tautiška giesmė“ buvo oficialiai patvirtinta kaip Valstybės himnas.

Knygoje pateiktuose atvirukuose matome kai kurias himno žodžių variacijas. Pavyzdžiui, kai kuriuose leidiniuose rašoma „Tegul saulė Lietuvos tamsumas prašalina“, o Vincas Kudirka „Varpo“ nr. 6, pateikdamas „Tautišką giesmę“, parašė „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. Tai reikėtų prisiminti ir mums, kaip ir ne „meilė Lietuvoj“, o „meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“.

Penkiuose knygos puslapiuose pateikti pašto ženklai ir vokai su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Juos skirtingu laiku sukūrė dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Viktoras Jasanauskas, Antanas Šakalys ir Rimtautas Gibavičius.

Septintoje knygos dalyje pateikiamos pirmųjų plokštelių su „Tautiška giesme“ nuotraukos. Sužinome, kad tokia plokštelė pirmą kartą išleista 1915 metais JAV „Columbia“ įrašų kompanijoje. Ant jos parašyta: „Lietuva Tėvynė mūsų. Įdainavo visiems žinomas tenoras Mikas Petrauskas“.

Įdomu ir tai, kad artėjant frontui prie Lietuvos, antrosios sovietų okupacijos pradžioje, sovietinė propaganda išleido plokštelę su mūsų himnu. Jį atliko vadinamo Visasąjunginio radijo komiteto simfoninis orkestras. Vėliau, 1950 metų liepą, Lietuvoje buvo paskelbtas Antano Venslovos parašytas naujasis himnas, šlovinantis sovietinį okupantą, tačiau iš mūsų širdžių jis neįstengė ištrinti „Tautiškos giesmės“. Atgimstant Lietuvai, 1989 metais Rygos firma „Melodija“ išleido plokštelę su tikruoju mūsų himnu – dr. Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“. Ji įrašyta Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje, skambant pučiamųjų instrumentų orkestrui ir giedant chorui.

Paskutinėje knygos dalyje pateikiami bareljefai ir paminklai su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Čia matome ir antkapinio didžiojo varpininko dr. V. Kudirkos paminklo Kudirkos Naumiesčio Meištų kapinėse, ir skulptoriaus Arūno Sakalausko bei architekto Ričardo Krištapavičiaus sukurto paminklo Lietuvos himnui ir jo autoriui Vilniaus V. Kudirkos aikštėje nuotraukas. Knyga baigiama Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamo XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje nežinomo leidėjo išleisto plakato „Eikime tautos didvyrių keliais“ atviruku. Šis raginimas tebūnie gyvas ir mūsų dienų gyvenimo žingsniuose.

Beje, K. Treideriui Šakių rajono savivaldybės Taryba suteikė rajono Garbės piliečio vardą.

Zigmas Tamakauskas
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas,
miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija