2016 m. lapkričio 11 d.    
Nr. 42
(2210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.


Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Žydų gelbėtojai Karalevičiai

Daiva Červokienė

Mokiniai skaito 1941 m. spalio 6 d.
Dargonių miške nužudytųjų Semeliškių
ir Vievio žydų tautybės žmonių
vardus. Priekyje sėdi Elena Čepanonienė
Vaidoto Andriejausko nuotrauka

Šiemet 740 metų minėjęs Semeliškių miestelis – vienas tų, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų. Greta miestelio, vadinamame Baušos miške, 1941 m. spalio 6 d. buvo sušaudyta 960 žydų. Ne tik iš Semeliškių, bet ir aplinkinių miestelių – Vievio, Žaslių. Šios tragedijos paženklintoje vietovėje gyveno ir nemažai žydų gelbėtojų. Šįkart pasidomėkime Bijūnų kaime gyvenusių Stanislavos ir Prano Karalevičių šeima, kuri tais sudėtingais karo metais padėjo išsislapstyti 15 žydų. Knygoje „Gyvybę nešančios rankos“ išvardinta net 19 žydų, kuriuos gelbėjo Karalevičiai.

Stanislava ir Pranas Karalevičiai 1998 metais buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o 2011 metais pelnė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. 2012 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti jų sūnus Henrikas Karalevičius, gyvenantis gimtajame Bijūnų kaime, bei dukra Elena Karalevičiūtė-Čepanonienė, gyvenanti Semeliškių miestelyje.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kaip Vilniuje, Antakalnio karių kapinėse, per Vėlines „pagerbiami“ ir prisimenami už Lietuvos laisvę žuvę mūsų kariai

Marija Jakimavičienė,

1991 metų savanorė, Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narė,
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narė, dim. vyr. leitenantė

Taip pagerbti mūsų kariai
Antakalnio kapinėse

Skaudu, kai ant apleistų už Lietuvos laisvę žuvusių karių kapų kauburėlių matai sustatytus šiukšlių konteinerius ir maišus. Šalia konteinerių yra asfaltuotas takas, sovietmečiu nutiestas ant mūsų karių palaikų. Kaulai buvo kažkur išvežti ir užkasti. Taip tvirtina liudininkai. Tačiau šiemet per Vėlines jau plazdėjo nebe vienišos kelių žvakių liepsnelės, jų buvo daugiau nei 50. Prie storos eglės kamieno pastatytas mažas iš šakelių sujungtas kryželis ir trys žvakutės. Manau, kad tai – graži mūsų jaunimo idėja. Ir tas vienišas mažas prie eglės stovintis kryželis, ir žvakučių gausa teikia vilties, kad gal iki Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio minėjimo 2018 metais sutvarkysime ir savo karių kapus.

Istorikas Stanislovas Urbonas, jau dešimt metų tiriantis šiuos kapus, suskaičiavo, kad iš buvusių 500 mūsų karių kapų dabar likę tik 168. Ant jų statomi Lenkijos paminklai su pavardėmis arba tik jų kryžiai. S. Urbonas ne kartą kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Kalbėjosi su departamento vadove Diana Varnaite ir departamento vyr. inspektore Audrone Vyšniauskiene. Jos nenoriai kalba ta tema. Kreipėsi S. Urbonas ir į kitas institucijas. Deja, rezultatas tas pats. Savo rašinį ta pačia tema „Ar mes verti laisvės“ („XXI amžius“, 09 02) ir fotografijas birželį perdaviau Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko patarėjai Gintarei Janulaitytei. Žadėjo „imtis priemonių“. Deja... Lieka tikėtis, kad naujasis Krašto apsaugos ministras supras valstybės ir kariuomenės gėdą. O gal Krašto apsaugos ministerija galėtų sudaryti sutartį su istoriku S. Urbonu ir pavesti jam archyvuose ieškoti duomenų. Čia reikalingas sąžiningas istorikas, kuriam svarbi ši problema. Būtų gerai valstybės ar Vyriausybės lygiu sutarti ir su Lenkijos archyvais, kad leistų ieškoti mums svarbių duomenų. O ar nebus taip, kad praėjus dar kuriam laikui, nebeliks net ir tų dar įžiūrimų, nors ir apleistų kauburėlių. Vieta graži. O gal tikrai taip norima iš mūsų atminties greičiau ištrinti šią mūsų istorijos dalį... Tikiu, kad yra Vilniuje gyvenančių piliečių, dar atmenančių šias karių kapines ir galinčių tai paliudyti. O gal atsirastų ir senų fotografijų? Atsiųskite. Dirbkime bendrai, nes vienas nieko negali pasiekti, nors ir kokia skaudi ir gėdinga problema bebūtų. Tikiu, kad mūsų kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas atkreips dėmesį į šią valstybės ir kariuomenės gėdą ir padės ją išspręsti.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Vėlinių laužai tebešildo gyvuosius ir mirusiuosius

Rūta Averkienė

Būrelis margioniškių prie Vėlinių laužo

Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis vėl pagerbėme į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones. Tvarkydami jų kapelius, sodindami gėles ir degdami žvakutes, mes dar kartą vienumoje pabuvome su savo brangiausiais, uždegėme laiko vėjų neužpučiamą atminimo bei pagarbos žvakutę savo sielose. Bėgant laikui, tradicijos keičiasi. Žinome, kad senosios Vėlinių tradicijos, Lietuvoje skaičiuojančios daugybę amžių, jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos ypatingai pagarbiai bei gražiai – aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Niekur kitur Lietuvoje to jau turbūt nebeišvysime.

Kasmet pirmasis Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse įsižiebia Visų Šventųjų dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo bendruomenė.


Likimai

Kunigas, Seminarijos profesorius, žydų gelbėtojas ir politinis kalinys

Kun. Kazimieras Prialgauskas jaunystėje

Šiemet sukako 115 metų, kai 1901 m. sausio 21 d. Šašaičių kaime, Žemaičių Kalvarijos apskrityje (Telšių r.), gimė kun. dr. Kazimieras Prialgauskas – bažnytinės teisės daktaras, buvęs Telšių kunigų seminarijos profesorius, Telšių vyskupijos Tribunolo viceoficjolas, žydų gelbėtojas ir politinis kalinys. Jo tėvai augino septynis vaikus – tris dukras ir keturis sūnus. Vyriausioji buvo Ona, antrasis – Kazimieras, dar buvo Adelė, Zofija, Anicetas, Alfonsas, Aleksandras. Tėvai turėjo trijų hektarų žemės sklypelį prie 18-osios Kalnų koplyčios. 1908–1909 metais Kazimieras mokėsi Žemaičių Kalvarijos „Saulės“ lietuvių gimnazijoje. Ją uždarius, 1910–1915 metais mokėsi Telšių rusiškoje mokykloje (nes kitų nebuvo). 1915–1917 metais buvo karas, todėl tuo metu niekur nesimokė. 1918–1919 metais mokėsi Telšių M. Valančiaus gimnazijoje. Jausdamas Dievo kvietimą, tėvų palaimintas, 1919 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, studijavo universitete. Čia pasižymėjo neeiliniais gabumais filosofijos ir teologijos mokslams, subtiliu bendravimu su konfratrais ir profesūra, čia subrendo kunigystei. Parodė neeilinius gabumus filosofijai ir teologijai. 1925 m. birželio 14 d. vyskupo Juozapo Skvirecko įšventintas kunigu. 1925 m. birželio 16 d. paskirtas Skuodo vikaru ir religijos mokytoju mokyklose. Jį, pasižymėjusį pedagoginiu taktu, ypatinga tolerancija, mąstymo gilumu, 1927 m. rugpjūčio 12 d. vyskupas Justinas Staugaitis paskyrė Telšių vicekancleriu, notaru ir savo asmeniniu sekretoriumi.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Šaulių ir skautų Vėlinių žygis laisvės kovotojų takais

Šarūnė Baronaitė

Iš kairės: šaulės Liveta, Karolina,
skautas Justas ir žvakeles
pašventinęs kun. Antanas Černa

Žvakės liepsna yra pagrindinis Vėlinių dienos simbolis. Ugnis ne tik pritraukia mirusiųjų vėles, bet yra raktas į gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymą. Pirmosiomis lapkričio dienomis žvakių liepsnelės apšviečia net ir mažiausias kapinaites, tačiau yra vienišų ir užmirštų laisvės kovotojų kapų, kurie net ir mirusiųjų pagerbimo dieną lieka tamsūs.

Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio kunigaikščio Algimanto skilties skautų ir Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios kuopos šaulių atstovų iniciatyva Širvintose jau tradicija tapo Vėlinių žygis, kurio metu yra lankomi Širvintų rajone esantys partizanų žūties vietas žymintys paminklai. Būdami ištikimi duotam skautų įžodžiui tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui, pastatydami žvakę prie pamiršto paminklo, skautai ir šauliai pagerbia kovotojus už Lietuvos laisvę.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Laisvės gynėjų takais

Žygio dalyviai Rupeikių kaime,
prie kryžiaus, pastatyto
raudonarmiečių nužudytiems
Sedos gyventojams

Spalio 11 dieną Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyrius drauge su Švietimo skyriumi, Lietuvos šaulių sąjungos Mažeikių kuopa ir Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriumi surengė pažintinę ekskursiją po Mažeikių rajoną. Dalyvavo istorijos olimpiadų, konkursų laimėtojai, kraštotyros darbų autoriai ir jų mokytojai iš dvylikos rajono mokyklų. Organizatoriams talkino Užlieknės ir Tirkšlių Juozo Vitkaus-Kazimieraičio mokyklų istorijos mokytojos Birutė Ovčinikova ir Jurgita Jonušienė.

Atvykę į Krakius, ekskursijos dalyviai toliau pusantro kilometro ėjo pėsčiomis iki šaulių atstatyto partizanų bunkerio Milių kaimo miške. Čia juos pasitiko šauliai ir jaunieji šauliukai iš Mažeikių, Tirkšlių ir Viekšnių mokyklų. Moksleiviai aplankė bunkerį. Jiems buvo papasakota apie 1948 04 07 kautynėse žuvusius du partizanus. Vaikai galėjo apžiūrėti šaulių ginklus, išsamiau susipažinti su Lietuvos šaulių sąjungos sukarintos visuomeninės organizacijos veikla.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Vengrijos revoliucija – Lietuvos jaunimo

Zigmas Tamakauskas

Interviu su Zigmu TAMAKAUSKU, vienu iš Vilniaus studentų, prieš 60 metų dalyvavusių studentijos tautinio atgimimo sąjūdyje

Prieš 60 metų komunistinėje Vengrijoje įvyko sukilimas prieš tuometinį stalinistinį režimą. Deja, jis greitai buvo brutaliai ir gana žiauriai nuslopintas, pasinaudojus klasta ir apgaule, ir po to sekė teroras prieš vengrų tautą. Tuometinis Lietuvos jaunimas, sužinojęs apie Vengrijoje vykstantį sukilimą, pagarsėjo savo bebaimėmis demonstracijomis prieš tuometinį okupacinį režimą. Kaip prisimenate tų laikų nuotaikas okupuotoje Lietuvoje?

Iš tiesų nuo tų skaudžių įvykių jau praėjo daug laiko – net 60 metų. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios sovietinį imperializmą, jau sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinis lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atminimas liko gyvas. Tada aš buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Gyvenome keturiese netoli Vingio parko, vadinamajame Čiurlionio bendrabutyje. Turėjome jaunatviško idealizmo, rūpėjo Lietuvos likimas, stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius palaikė savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kiti. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui, kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos sukosi „nacionalistiškai nusiteikę“ studentai...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija