|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gailestingumas lietuvių tautos bruožas Žydų gelbėtojai Karalevičiai Daiva Červokienė
Šiemet 740 metų minėjęs Semeliškių miestelis vienas tų, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų. Greta miestelio, vadinamame Baušos miške, 1941 m. spalio 6 d. buvo sušaudyta 960 žydų. Ne tik iš Semeliškių, bet ir aplinkinių miestelių Vievio, Žaslių. Šios tragedijos paženklintoje vietovėje gyveno ir nemažai žydų gelbėtojų. Šįkart pasidomėkime Bijūnų kaime gyvenusių Stanislavos ir Prano Karalevičių šeima, kuri tais sudėtingais karo metais padėjo išsislapstyti 15 žydų. Knygoje Gyvybę nešančios rankos išvardinta net 19 žydų, kuriuos gelbėjo Karalevičiai. Stanislava ir Pranas Karalevičiai 1998 metais buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o 2011 metais pelnė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. 2012 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti jų sūnus Henrikas Karalevičius, gyvenantis gimtajame Bijūnų kaime, bei dukra Elena Karalevičiūtė-Čepanonienė, gyvenanti Semeliškių miestelyje. Prieš 75 metus Bijūnų kaimas, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1637 metais, įsikūręs prie pat miško, netoli kelio. Karalevičiai gyveno Bijūnų kaimo pakraštyje, vienkiemyje. Pateiksiu žiupsnelį semeliškietės E. Čepanonienės atsiminimų. 1941-ųjų rudenį, kai prasidėjo žydų persekiojimas, buvau šešerių. Pamenu, vieną naktį pas mus atėjo didelis būrys žmonių, vėliau sužinojau, kad 18, pabėgusių iš geto. Pas mus apsistojo Alpertai, Leizerio Musnicko dukra Cilė ir sūnūs Saliamonas ir Abraomas, Nejeras Šulmanas su dukra Sara, jaunas berniukas Altaris Bolkovičius, Lancmanas, Joselio Alperto uošvis su sūnumi Abraomu, Ginsbergas su sūnumi Abraomu. Jie per naktį kluone iškasė bunkerį ir net žemes išnešė. Slapstėsi kluone ir rūsyje. Alpertai Altaris ir Geršonas buvo nevedę, Elekas ir Joselis vedę, jų ir žmonos išsigelbėjo. Tėtis Eleko žmoną Beilę atvedė nuo žudynių duobių Baušos miške. Buvo sutarta, kad Alpertienė su marčia, kai žydus ves prie duobių, per spūstį, sumaištį, pabėgs. Tėtis naktį išėjo į Baušos mišką, maždaug 9 km nuo namų, jų parsivesti. Turėjo vakare grįžti su Alpertiene ir Beile, o nėra. Mama ir močiutė verkia, kad suėmė ir tėvą. Visą dieną nieko nežinojome. O tėvas nuėjęs Alpertienės ir Beilės nerado, visgi paryčiu jie kažkaip susitiko. Tada laukė, kol sutems, dieną juk neis, ir kitą naktį parėjo. Tai buvo neišpasakytas džiaugsmas. Labai džiaugėsi ir Beilė, ir jos vyras, bet visi Alpertai labai sielojosi, kad neišgelbėjo mamos. Naujagimių mirtys Kaip ir buvo sumanyta, senoji Alpertienė su marčia per sumaištį nuo duobės pabėgo. Bet Beilė buvo nėščia, kai vyko šaudymas, miške pagimdė pirmagimę. Mergytė pradėjo verkti, Alpertienė vyresnioji turėjo kailinius, ji prisiglaudė naujagimę, o marčią paragino eiti: jos abi neišsigelbės, o vieno kūdikio ji nepaliks miške. Tad sėdėjo ant kelmo su naujagime. Kai baigėsi šaudymas ir buvo užkasti grioviai, žydšaudžiai išgirdo miške naujagimės verksmą. Jie rado Alpertienę su naujagime, jas suėmė ir atvarė į Semeliškes prie buvusio valsčiaus pastato. Ten buvo didelis rūsys, ten jas nakčiai uždarė. O ryte buvo iškasta duobė į upės pusę, atvarė Alpertienę su ta mergaite, stvėrė iš jos rankų naujagimę, davė su šautuvo buože ir įmetė į duobę. Alpertienė dar pabėdojo, kokia maža duobė, ją nušovė ir ten pat užkasė. Kapavietę žymėjo auganti obelis. Vėliau perlaidota masinių žudynių vietoje... Chana Alpertienė gal po poros savaičių mūsų namuose gimdė, mama priėmė naujagimį. Man, kaip vaikui, buvo labai keista, kaip čia verkia tas kūdikis. Dieną naujagimę pralaikė, mama pasiuvo jai marškinėlius, palučių, o paryčiu, apie 6 valandą, tėtis su Joseliu nunešė į Neciūnų kaimą, kur gyveno du bevaikiai senukai. Tėtis žinojo, pas ką galima nunešti, kas priims vaikelį. Išnešė tą mergaitę pas Tamkūnus ir padėjo prie durų. Senukai rado ir apsidžiaugė, pakrikštijo, davė Marytės vardą ir augino. Bet netoli gyveno tokie žydšaudžiai, tėvas su dviem sūnumis. Nuėjo kalbos, kad Tamkūnai augina mergaitę. Kieno tai bus vaikas, jei ne žydų? Gegužę jie nuėjo pas Tamkūnus, senutė kūreno pečių: Rodyk vaiką, iš kur tu paėmei? Va ponuli, mergaičiukė tokia graži. Vienas priėjo prie iš lentų sukalto ant šatros pakabinto lopšelio, įkišo kumštį jai į burną, perplėšė žandikaulį ir davė į sieną, smegenys ištiško. Tamkūnienė dėl to išprotėjo. Jau po daugel metų ateidavo į parduotuvę, kurioje dirbau, ir vis kalbėdavo: Kur mano Marytė. Šimtai pavojų Žydus mama rudenį ir žiemą išdalino per gimines: šie palaiko mėnesį ar du, kaimynai pradeda įtarinėti, atsako, kad negali laikyti, tėvai vėl paima atgal. Pas mamos brolį Povilą Stasiūną į Kozelkiškes atidavė Šulmano žmoną, o pas seserį Honoratą Karalevičienę į Būdos kaimą sūnų Elijų. Ten rado tą berniuką, Elijus išdavė, kur mama. Atvažiavo ir ją paėmė, juos uždarė kalėjime Trakuose. O Sara Šulmanaitė liko pas mus, su manimi gulėjo vienoje lovoje. Atvažiavo ir pas mus į namus daryti kratą. Aš guliu su Sara, atvažiavo Švaila, kurį tėvas neblogai pažinojo, su keliais vyrais. Tėvas tuoj pasiūlė jiems pasivaišinti. Švaila pradėjo pasakoti, kad Šulmano sūnų ir žmoną suėmė, kažkur turi būti duktė. Nors buvau maža, suvokiau, kad jie tuoj pradės jos ieškoti, skarelę nuo galo lovos paėmiau, užrišau Sarai ant galvos, kad plaukų nesimatytų. Švaila pasakoja apie suėmimą, žydaitė pradėjo verkti, aš už jos pro virtuvę, kambarį, spintą (mes už pertvaros miegojome), liepiau lipti per pečių ir bėgti į lauką pas brolį, kuris ganė. Ji išbėgo. Paskui Švaila apieškojo visus namus ir kluoną. Nors kluone buvo bunkeris, nerado. Sara ir jos tėvas liko gyvi. Nieko neradę svečiai tėvui pasakė: Nujaučiame, kad tu padedi žydams. Tėvas atsakė: Tu atėjai su ginklu, ir jie atėjo su ginklu, prašė valgyti. Tai ir daviau, o ką galėjau padaryti. Taip praleidome žiemą. 1942-ųjų pavasarį dauguma mūsų įnamių išėjo į miškus. Rūdninkų girioje pradėjo veikti partizanų štabas, dalis patraukė ten, kiti slapstėsi Strėvos ir Bijūnų miškų tankumynuose, kur žmonės mažiausiai vaikšto, gyvulių negano. Išlindę iš savo bunkerių pradeda virti bulves ar kruopas, išgirsta, kad piemenys rėkia ant gyvulių, tuoj gesina ugnį ir lenda į bunkerius. Tačiau maitintis neturėjo kuo, dažnai ateidavo pas mus ar giminaičius duonos, pieno. Tėvai duodavo visko, ko turėjo. Tos kelionės buvo labai pavojingos ir jiems, ir mums, kadangi už žydų slėpimą galėjo sušaudyti. Kartą iš Strėvos miško pas mus pieno ir duonos atėjo Patašnikienė, aukšta, stambi moteris, ir tokio Semeliškių skudurininko žydelio Heneko dukra Musė Purvaitė, jos mama buvo mirusi, tėvas vedęs kitą ji pabėgo ne su tėvais, o glaudėsi prie visų žydelių, šie ją globojo. O graži, plaukai ilgi, nepanaši į žydaitę... Kaip dabar matau, mama pripylė didelį 5 litrų pieno butelį, suvyniojo porą kepalų duonos. Jos ėjo į Strėvos mišką ir sutiko žydšaudžius. Jas abi nušovė prie vieškelio, greta griovyje ir užkasė. O pas mus liko Altaris Alpertas, jis į partizanus nėjo, sirgo džiova, buvo labai sutinęs. Mama bunkeryje, kur drėgna, naminiais vaistais medumi su alijošiumi, barsuko, šuns taukais ir pan., išgydė džiovą. Altaris išėjo į laisvę. 1943-iųjų rudenį, kai Vilniuje baigė iššaudyti paskutinius žydus, Beilės Alpertienės brolis dirbo kalėjime prižiūrėtoju. Kai visus sušaudė, vokiečiai pasakė, kad gelbėtųsi, jeigu turi kur, jį su šeima paleis. Jam kažkaip pranešė tėvukų adresą. Šmuilovičių su žmona ir 4 metų sūneliu Pineriu vokiečiai atvežė prie Drabužininkų kaimo, paleido ant plento, kilometrą nuo mūsų namų. Jie atėjo pas mus dieną ir prašėsi priimti. Tėvai atsakė: Pas mus ir taip labai daug žmonių, negalime. Tada šie prašėsi pabūti nors iki vakaro, kol ateis sesuo ir švogeris, gal ką sugalvos. Taip jie pasiliko, atėjo giminaičiai, pradėjo prašytis, kad leistų bunkeryje gyventi ir padėtų maitintis. Sutiko. Taip Šmuilovičiai ir liko. Tą vaikelį paliko pas mus namuose, jis buvo labai šviesus, nepanašus į žydą, kalbėjo labai aiškiai. Tėvai sakė, kad paėmė mamos sesers vaiką, pas tą Honoratą Karalevičienę buvo daug vaikų. Pineris, jį vadinome Petriuku, taip ir išbuvo pas mus, kol išėjo į laisvę atėjus rusams. Nesislapstė, buvo kaip šeimos narys. Ne visi išsislapstė Elena neslėpė, kad giminės dažnai bardavo mamą ar tėtį: Pražudysite vaikus, šeimą. O tėtis atsakydavo: Aš nežudau, aš gelbsčiu. Kai Šmuilovičiai grįžo į Vilnių, pasiėmė ir Pinerį, mama visus metus gedėjo to vaiko. Tačiau Vilniuje kažkas atpažino, kad Šmuilovičius kalėjime buvo prižiūrėtoju. Jį sušaudė, gal 4 mėnesius tepabuvo laisvas. Žmona, žuvus vyrui, išvažiavo į Australiją, iš ten neparašė nė vieno laiško. Mamai vis rūpėjo, kaip sekasi Pineriui, mūsų Petriukui... Ne visi gelbėti žydai išsislapstė. Du jauni vyrai Abraomas Ginsbergas, Abraomas Lancmanas buvo išėję į partizanus, o prieš pat karo pabaigą žuvo. Lancmanas ir Ginsbergas sužinoję, kad pro Vievį važiuos ginklų traukinys, norėjo jį susprogdinti. Jie ėjo į Vievį naktį, išaušus Daugirdiškėse apsinakvojo, kažkas pranešė žaliūkams, juos apsupo ir abu sušaudė. Jau baigiantis karui, kai pro miestelį ėjo frontas, pas mus atvežė sužeistą žydelį iš Baltarusijos, jis kažkaip buvo Rūdninkių girioje. Mama jį slaugė kluone. Kai netoli Drabužininkų įvyko susišaudymas, nors negalėjo eiti, jis atsistojo ir atėjo prašydamas paimti jį į namus: Sakysit, kad aš jūsų sūnus. Mama greitai rado brolį, šis pakinkė vežimą, ir per pievas nuvežė jį į bunkerį, kur sėdėjo 5 žmonės. Jis išliko gyvas, bet daugiau neatsiliepė... Po karo tėvukas padarė dvi dėžutes, bendrai parvežė Patašnikienės ir Musės Purvaitės kauliukus, ir pas mus skirstė. Musės kasa buvo kone iki kelio linkimo, o Patašnikienė turėjo viršutinę dantų plokštelę iš aukso, ta buvo atkasta išlupta. Ryšiai nenutrūko Elena pasakojo, kad su išgelbėtais žydais po karo ryšys nenutrūko. Jie atvažiuodavo pas Karalevičius per mamos vardadienį Stanislovines. Kai Elena mokėsi buhalterių kursuose Vilniuje, gyveno pas Joselį Alpertą. Po karo išgelbėti žydai greitai išvažiavo į Izraelį, iš ten neretai parašydavo laiškų, atsiųsdavo siuntinukų. Musnickai irgi atvažiuodavo pas Karalevičius, vėliau pas Eleną ir Henriką, dažnai Aukštadvaryje nuomodavosi namą. Cilė Musnickaitė-Levinienė su vyru buvo atvežę ir savo dukrą, anūkes. Jas kartais palikdavo vasaroti Bijūnų kaime, tada mergaitės suorganizuodavo kolūkiečiams koncertus. Kartą su Levinais ir jų anūkėmis nuvažiavome pas brolį į Bijūnų kaimą. Atvažiavome visi labai linksmai nusiteikę, vaikaitės buvo nemačiusios karvių, nežinojo, iš kur pienas atsiranda, o prie karvių dar gandras vaikščiojo tai buvo didžiausia sensacija... Visi patenkinti kalbėjomės. Vėliau su broliu nuvažiavome parodyti, kur miške slapstėsi žydai, parodėme rūsį, juk slapstėsi mūsų namuose. Susėsdavo visi valgyti, šuo suloja, tuoj lenda į rūsį... Visiems nuotaika prapuolė, nutilo šneka. Tas skausmas kausto šiandien, taip baigė pasakojimą Elena Čepanonienė. Ji žino, kad Izraelyje yra memorialas žmonėms, kurie gelbėjo žydus. Ten įrašytos ir S. ir P. Karalevičių pavardės. 2004 metais atvažiavęs Bolkovičius labai siūlė Elenai važiuoti į Izraelį aplankyti tą memorialą. Moteris nepasiryžo. Minėjimai rudenį Šiemet 75-osios Lietuvos žydų žudynių metinės paminėtos ir Semeliškėse. Rugsėjo 23 dieną šalia Semeliškių gimnazijos vyko pilietinė iniciatyva VARDAI. Žmogus nėra skaičius, kurioje dalyvavo Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, Semeliškių seniūnė Loreta Karalevičienė, gimnazijos direktorė Irena Adomėnienė bei mietelio bendruomenė. Pilietinės iniciatyvos dalyviai skaitė 1941 m. spalio 6 d. Dargonių miške nužudytųjų Semeliškių ir Vievio žydų tautybės žmonių vardus, prisiminimais dalijosi Elena Čepanonienė. Po poros savaičių organizuotas pėsčiųjų maršas eisena iš Semeliškių kultūros namų, kuriuose 1941 metais buvo žydų getas, į jų žudynių vietą Dargionių miške. Kaip pastebi pedagogai, istorijos mokyti geriausia ten, kur vyko istorijos įvykiai. Tai duoda ne tik žinių, bet ir leidžia pajusti, suvokti jų svarbą.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |