|
Žaidimai tęsiasi
Edvardas ŠIUGŽDA
Ir vis dėlto tenka pripažinti Gabrieliaus Landsbergio principingą poziciją neiti į jokią koaliciją su Ramūno Karbauskio draugais, jei Lietuvos gelbėtojas ir vertybių sergėtojas pradeda valdžios pyrago dalijimąsi tik su socialdemokratais. Nors dažnai atrodė ir buvo bandoma įteigti, kad nuolatinis G. Landsbergio kartojimas laikytis savo pozicijos yra grynas užsispyrimas, tačiau už tai verta netgi pagirti. Matant, kaip valdžios pyragas godžiai po trumpalaikio sutrikimo dalijamas su pralaimėjusiais socialdemokratais, tikrai geriau likti opozicija, turinčia savo poziciją. Nors tokios pozicijos pasekmė gali kelti didelę riziką, jog Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) gali tapti užribio partija, savotiškais marginalais, vien tik kalbančiais apie savo programos skaidrumą ir kritikuojančiais valstiečius už jų politikos nerealumą, bet principingumas išties pagirtinas. Kaip TS-LKD vadovas G. Landsbergis aiškiai atsisakė būti antruoju broliu koalicijoje su valstiečiais, nes, jo manymu, TS-LKD turi išlikti ta partija, su tomis vertybėmis ir nuostatomis, už kurią žmonės balsavo ne tik per šiuos rinkimus, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ir kaip beatrodytų iš šalies, kad jaunasis Landsbergis per daug atkakliai laikosi savo nuostatų, ne visada aiškiai parodomų, ne visada akivaizdžių, bet būtent toji pozicija lemia už ją balsavusių žmonių pasitikėjimą. Tad iš G. Landsbergio neatimsi to, ką šiuo atveju jis turi principingumo. Galima pakartoti, kad tai gali pražudyti vienintelę dešiniąją partiją, bent tokią, kokia ji save eksponuoja jau daug metų. Juk po praėjusių ketverių ir dar ketverių būsimų metų opozicijoje gali net ir nelikti šios dešiniosios partijos, į kurią bent dabar dalis rinkėjų gali žiūrėti kaip į dešiniąją jėgą, kažkiek, bent žodžiais, besipriešinančią sugrįžimui į Didžiąją imperiją.
Tačiau konfrontacija, bent tokia, kokia rodoma interviu, televizijų ekranuose ar Seimo posėdžių metu, yra pabodusi netgi partiečiams. Ir ne visada ji atrodo esanti nuoširdi, nes G. Landsbergio aiškinimas, kad partija iki paskutinių valandų buvo atvira deryboms su Karbauskio grupe, buvo per daug susitaikėliškas, per daug pragmatiškas naudos ieškojimo požiūriu, taip akivaizdžiai besiprašant būti partneriais neaiškių spalvų koalicijoje. Teiginys, kad būdamas opozicijoje jis mėgins padaryti geriausia, ką gali, buvo tik politinis manevravimas ir jo partiją, kaip dešiniąją, parėmusių rinkėjų apgaudinėjimas. Tačiau R. Karbauskis ir tokiam G. Landsbergio pasirinktam vaidmeniui būti opozicijoje buvo jau pasirinkęs išeitį būkite ne valdžioje, bet plačiojoje koalicijoje: juk argi jūs, kaip dešinioji partija, turinti savo vertybes ir amžinai jas kartojanti, neparemsite mūsų, dorųjų valstiečių, keliamais alkoholio, šeimos, partnerystės klausimais? Atsakydamas į tokį jauką, jaunasis Landsbergis teisingai atsakė: mes pritarsime visiems jūsų pozityviems pasiūlymams, kurie sieks sutaikyti visuomenę, stiprins valstybę, tad ieškoti kokios nors plačiosios koalicijos mums ar jums nereikia. Ir ne visada reikia tartis su blaivybės vertybę diegti pradėsiančiu nuo Seimo, kuriame, bent taip galima suprasti iš naujojo gelbėtojo ketinimų, nuolat girtaujama. Galima manyti, kad didžioji kova už blaivybę gali tuo ir baigtis...
Aiški ir principinga jaunojo G. Landsbergio pozicija atsisakyti eiti į koaliciją su valstiečiais ir socialdemokratais, atrodo, sukėlė ir pačioje partijoje tam tikrą opoziciją. Bent taip kai kuriuos svarstymus priimti Karbauskio niekada aiškiai taip ir neįvardytus pasiūlymus TS-LKD viduje apibūdino apžvalgininkai ir komentatoriai, įžiūrėję atsirandančius pleišėjimus ar erezijas partijoje. Aiškiu tokios antipartinės atskalūnų grupelės, norėjusios pasiimti sau naudingus postus koalicijoje su nepriimtinais valstiečiais ir taip išdurti visą partiją arba bent jos vadovą, lyderiu buvo laikomas Žygimantas Pavilionis. Tačiau jis atsisakė tikrų ar tik jam primetamų ketinimų. Tai ar buvo sąmokslas prieš grynąją TS politiką? Ar išties atsirado ir organizavosi tokia grupuotė TS-LKD viduje, taip ir liko neišaiškinta. Jeigu tokia ir buvo, galima manyti, kad jos lyderiai perspektyvoje siekė, kad TS-LKD netaptų užribio partija.
Svarbi TS-LKD pralaimėjimo priežastis yra jos vadovų arogancija, įkyrus pamokslavimas, įsitikinimas savo tiesa, kuri ne visiems ir ne visada yra tiesa geriausiu atveju ji tik santykinė, sąlyginė. Ypač įkyrus ir arogantiškas pasirodė elgesys, jau po rinkimų, G. Landsbergio kartojimas, kad svarbiausias dalykas yra įgyvendinti savo darbus ir savo programines nuostatas, o tai tik gali nuvilti partijos rėmėjus. Įsitikinimas partinėmis tiesomis, rėmimasis vadovų arogancija nėra priimtini mąstančiam, o juo labiau abejojančiam dėl savo padėties ir valstybės ateities žmogui. Tad pakankamai gerbiant šią partiją ir jos narius, galima gana tiesmukiškai ir pasakyti, kad dauguma Seime buvusių TS-LKD frakcijos narių atrodydavo per daug arogantiški, pasipūtę, atgrasūs. Todėl pralaimėjimas antrame rinkimų rate buvo neišvengiamas balsavimas vyko ne už kažką, bet prieš konservatorius, kurie per dvidešimt metų įsivaizdavo esą pagrindinis Lietuvos ramstis ir, žinoma, buvo, išskyrus kelis atvejus. Ir dabar kalbėjimas iš aukšto apie savo programos realumą, kaip išsigelbėjimą iš krizės, išsklaidytos tautos susigrąžinimas iš emigracijos, kurią sukėlė ekspremjeras Andrius Kubilius, ar nėra nesityčiojimas iš rinkėjo, priversto gauti užsienyje užvargtus pinigus iš savo vaikų? Kai pralaimėjimo priežastis A. Kubilius aiškino rinkėjų nostalgija praeičiai, irgi jautėsi toji arogancija mes esą niekuo nekalti dėl žmonių nepasitenkinimo, tai tik iš praeities. Juk niekaip negalima nematyti to nusivylimo, kurį patiria daugelis Lietuvos žmonių. Ir ne tik A. Kubilius, kalbėjęs apie Lietuvą, kaip Baltijos tigrą, bet išvaręs daug tautiečių į emigraciją, ne tik G. Landsbergis, nenustojantis kalbėti apie savo parengtą Kelią Lietuvai, serga arogancijos liga, bet ir naujų vilčių teikęs Ž. Pavilionis, vis kartojantis kaip ir didžiulių turtų valdytojas R. Karbauskis apie vertybių išsaugojimą. Bet ar ne per dažnai kartojamos tos niekaip neįvardintos vertybės? Toks nuolatinis G. Landsbergio kartojimas, kad svarbiausias dalykas yra įgyvendinti savo darbus ir savo programines nuostatas, gali nuvilti partijos rėmėjus.
O R. Karbauskio ir A. Butkevičiaus komandų susidėjimas į krūvą buvo jau iš anksto numatytas, tik, kaip įprasta nesąžiningoje politikoje, buvo vaizduojamos derybos, programų derinimas, po to esą ėjęs ministerijų dalijimasis. Ir tas jų abiejų nuolatinis kartojimas, kad elgsis džentelmeniškai, irgi buvo tik įkyrus ir nusibodęs vaidinimas jie jau seniai, dar prieš rinkimus, sutarę, kad bus viena jėga. Tad galima pakartoti: G. Landsbergis išties pasielgė teisingai įtikino savo partiečius atsisakyti antraeilės koalicijos su įvairiaspalviais valstiečiais ir rausvaisiais socialdemokratais.
© 2016 XXI amžius
|