|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Žmogaus dvasia neįveikiama Marija Jakimavičienė,
1991 metų savanorė, Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narė,
Skaudu, kai ant apleistų už Lietuvos laisvę žuvusių karių kapų kauburėlių matai sustatytus šiukšlių konteinerius ir maišus. Šalia konteinerių yra asfaltuotas takas, sovietmečiu nutiestas ant mūsų karių palaikų. Kaulai buvo kažkur išvežti ir užkasti. Taip tvirtina liudininkai. Tačiau šiemet per Vėlines jau plazdėjo nebe vienišos kelių žvakių liepsnelės, jų buvo daugiau nei 50. Prie storos eglės kamieno pastatytas mažas iš šakelių sujungtas kryželis ir trys žvakutės. Manau, kad tai graži mūsų jaunimo idėja. Ir tas vienišas mažas prie eglės stovintis kryželis, ir žvakučių gausa teikia vilties, kad gal iki Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio minėjimo 2018 metais sutvarkysime ir savo karių kapus. Istorikas Stanislovas Urbonas, jau dešimt metų tiriantis šiuos kapus, suskaičiavo, kad iš buvusių 500 mūsų karių kapų dabar likę tik 168. Ant jų statomi Lenkijos paminklai su pavardėmis arba tik jų kryžiai. S. Urbonas ne kartą kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Kalbėjosi su departamento vadove Diana Varnaite ir departamento vyr. inspektore Audrone Vyšniauskiene. Jos nenoriai kalba ta tema. Kreipėsi S. Urbonas ir į kitas institucijas. Deja, rezultatas tas pats. Savo rašinį ta pačia tema Ar mes verti laisvės (XXI amžius, 09 02) ir fotografijas birželį perdaviau Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko patarėjai Gintarei Janulaitytei. Žadėjo imtis priemonių. Deja... Lieka tikėtis, kad naujasis Krašto apsaugos ministras supras valstybės ir kariuomenės gėdą. O gal Krašto apsaugos ministerija galėtų sudaryti sutartį su istoriku S. Urbonu ir pavesti jam archyvuose ieškoti duomenų. Čia reikalingas sąžiningas istorikas, kuriam svarbi ši problema. Būtų gerai valstybės ar Vyriausybės lygiu sutarti ir su Lenkijos archyvais, kad leistų ieškoti mums svarbių duomenų. O ar nebus taip, kad praėjus dar kuriam laikui, nebeliks net ir tų dar įžiūrimų, nors ir apleistų kauburėlių. Vieta graži. O gal tikrai taip norima iš mūsų atminties greičiau ištrinti šią mūsų istorijos dalį... Tikiu, kad yra Vilniuje gyvenančių piliečių, dar atmenančių šias karių kapines ir galinčių tai paliudyti. O gal atsirastų ir senų fotografijų? Atsiųskite. Dirbkime bendrai, nes vienas nieko negali pasiekti, nors ir kokia skaudi ir gėdinga problema bebūtų. Tikiu, kad mūsų kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas atkreips dėmesį į šią valstybės ir kariuomenės gėdą ir padės ją išspręsti. |
||
|
|
||
Žmogaus dvasia neįveikiama Vėlinių laužai tebešildo gyvuosius ir mirusiuosius Rūta Averkienė
Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis vėl pagerbėme į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones. Tvarkydami jų kapelius, sodindami gėles ir degdami žvakutes, mes dar kartą vienumoje pabuvome su savo brangiausiais, uždegėme laiko vėjų neužpučiamą atminimo bei pagarbos žvakutę savo sielose. Bėgant laikui, tradicijos keičiasi. Žinome, kad senosios Vėlinių tradicijos, Lietuvoje skaičiuojančios daugybę amžių, jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos ypatingai pagarbiai bei gražiai aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Niekur kitur Lietuvoje to jau turbūt nebeišvysime. Kasmet pirmasis Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse įsižiebia Visų Šventųjų dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo bendruomenė. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |