|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žmogaus dvasia neįveikiama Vėlinių laužai tebešildo gyvuosius ir mirusiuosius Rūta Averkienė
Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis vėl pagerbėme į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones. Tvarkydami jų kapelius, sodindami gėles ir degdami žvakutes, mes dar kartą vienumoje pabuvome su savo brangiausiais, uždegėme laiko vėjų neužpučiamą atminimo bei pagarbos žvakutę savo sielose. Bėgant laikui, tradicijos keičiasi. Žinome, kad senosios Vėlinių tradicijos, Lietuvoje skaičiuojančios daugybę amžių, jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos ypatingai pagarbiai bei gražiai aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Niekur kitur Lietuvoje to jau turbūt nebeišvysime. Kasmet pirmasis Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse įsižiebia Visų Šventųjų dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo bendruomenė. Kitądien, kai minime mirusiųjų atminimo dieną Vėlines, o kai kurie margioniškiai senu papratimu vadina Zadušnomis, Margionių kapinaitėse melstis susirenka tik nuolatiniai kaimo gyventojai cikri margioniškiai. Jie sako, kad praeityje tai buvo svarbesnė diena, nes tądien meldžiamasi už artimus mirusius žmones, tuo anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Šiemet Vėlinių dieną, kai visi susirinko ir ratu susėdo ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų aplink besikūrenantį laužą, Danutė Kvaraciejienė sakė: Tai žegnokimės ir poteriaukim. Ji, Agutė Jeremičienė ir Marytė Volungevičienė pradeda giedoti Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija... Paskui jas gieda ir kiti... Tada Agutė Jeremičienė pradeda kalbėti rožinį, prie jos prisijungia visi margioniškiai. Paskui gieda Viešpaties angelas, Marija, Marija.... Tos maldos ir giesmės liudija ne tik nuoširdų šių žmonių tikėjimą, pagarbą savo išėjusiems artimiesiems, tradicijoms, bet ir tvirtą bendrystę... Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami, meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi... Po giesmių ir maldų visi pakrinka po savo namus. Iš viso aštuonias dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės po vieną ateina į kapinaites ir sustoja toje pačioje vietoje. Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų jam visada būdavo parūpinta iš anksto. Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutrešę kryžiai... O nuo praėjusių metų Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės senos drevėtos pušies, prie kurios daug metų melstasi. Ji, pasak margioniškių, dar drūta buvo, bet praėjusį pavasarį ėmė ir nuvirto. Gražiai, tarp paminklų atgulė, nė vieno nenugriovė. Kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip jie sako, užteks visoms jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Kryželį jie pritvirtino ant šalia augančios pušies dabar melsis čia. Iš kur Margionyse atsirado ši graži tradicija maldomis ir laužais pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų tėvai net ir sovietmečiu. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai. Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria rūpesčius. Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save... Pakalbame, ar kitąmet irgi visi ateisime, ar kurio jau nebus? Prašome sveikatos sau, savo vaikams ir visiems pažįstamiems... Šitos kapinės visiems jiems labai dažnai yra tarsi bažnyčia, susirenka ir kitų religinių švenčių netu pagiedoti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius... Su nostalgija prisimenami tie laikai, kai kaime kiekvienoje troboje buvo po lopšį, kai čia ir mokykla veikė, o unikaliajame Margonių klojimo teatre vaidino po artistą iš kiekvienos pirkios. Dabar Margionyse tik penkios dešimtys gyventojų. Tačiau kaimo senoliai sako, jog ir dabar dar sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs noras dainuoti senovines dzūkiškas dainas. Kol nor vienas margioniškis žinos, kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šiol iš mūs, gyvųjų, pagarbos mirusiem ir pagarbos paciem sau. Cia ramybėn apgalvojam savo gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo visus pažįstamus ir cia atgulusius žmonis, gražia dzūkiška tarme pasakoja Danutė Kvaraciejienė. Jai pritardama, Agutė Jeremičienė sako, kad margioniškiams šventa pareiga tęsti savo protėvių tradiciją ir melstis šalia Vėlinių laužo. Vėlinių laužai Margionių kaimo kapinaitėse tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir dabarties. Norisi tikėti, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo tradicija kūrenti Vėllaužus Margionių kaime gyvuos amžinai.
Varėnos rajonas
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |