2016 m. lapkričio 18 d.    
Nr. 43
(2211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Valstybės kūrėjai

Pirmojo Telšių vyskupo minėjimas jo gimtajame rajone

Romas BACEVIČIUS

Renginys prasidėjo Lekėčiuose,
prie senosios klebonijos,
kur prieš 100 metų gyveno
kun. Justinas Staugaitis

Senojoje Lekėčių klebonijoje,
kur gyveno kun. Justinas Staugaitis

Ilgametė Lekėčių bažnyčios
vargonininkė Regina Dumčiūtė

Vyskupo tėviškėje kalba jo
dukterėčia Leontina Mitrikevičienė

Malda prie vysk. Justino Staugaičio
tėvų kapo Žvirgždaičių kapinėse

Kan. Andriejus Sabaliauskas
šventina akmenį vysk. Justino
Staugaičio tėviškėje, Tupikų kaime

Konferencijos pranešėjai prof. Stasys
Vaitekūnas, dr. Artūras Svarauskas
ir dr. Arvydas Vidžiūnas

Viena svarbiausių Justino Staugaičio
150-ųjų gimimo metinių minėjimo
akimirkų – atminimo akmens,
jo tėviškėje Tupikų kaime, atidengimas

Zanavykų muziejuje atidaryta paroda
„Lietuvos nepriklausomybė –
nuolatinis budėjimas“, skirta
vysk. J. Staugaičio jubiliejui

Pirmąjį rugsėjo šeštadienį keliose Šakių rajono vietose buvo paminėtos kraštiečio, Lietuvos Tarybos nario, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko ir pirmojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio 150-osios gimimo metinės.

Renginys prasidėjo Lekėčiuose. Čia prieš 100 metų klebonavo jaunas, keturiasdešimtmetis kun. Justinas Staugaitis. Prie senosios klebonijos, kur dabar gyvena ilgametė bažnyčios vargonininkė Regina Dumčiūtė, būrys susirinkusiųjų išgirdo Lekėčių kultūros darbuotojos Vaidos Brazaitienės pasakojimą apie tai, kad 1906 m. spalio 4 d. į Lekėčius paskirtą kunigą sutiko zakristijonas. Jis atvykusiam kunigui padavė kamžą ir žmonės giedodami procesijoje ėjo koplyčios link. Čia pasitiko iniciatyvinės parapijos steigimo grupės atstovai, Lekėčių kaimo gyventojai Baltrus Gumauskas ir Jurgis Guoga, Jonas Tamulaitis ir Jonas Guoga iš Jančių kaimo, Matas Povilaitis iš Zizų kaimo bei Antanas Rinkus-Rinkevičius iš Vincentavos kaimo. Jie atvėrė koplyčios duris ir pakvietė kunigą į vidų. Klebonas užlipo į sakyklą, pasveikino susirinkusiuosius, padėkojo jiems už nuoširdų priėmimą ir linkėjo Dievo malonės. Pamaldos buvo trumpos, po jų žmonės palydėjo kunigą į špitolę, sunešė jam daug dovanų. Apie tai pats vysk. J. Staugaitis vėliau rašė: „Gyventojai sakė, kad tą dieną suėjo 60 metų, kai žmonės pradėjo rūpintis įkurti parapiją“. O ji čia buvo reikalinga, kadangi Zapyškis, kuriam priklausė Lekėčiai, buvo daugiau kaip už dviejų mylių, kai kuriems žmonėms į bažnyčią reikėdavo vykti daugiau kaip keturias mylias. Apylinkėse gyveno daugiausia bežemiai ir mažažemiai, dažniausiai besivertę miškininkyste. Neturintiems savo arklių buvo labai sunku pasiekti Zapyškį. Taigi Lekėčių parapijos įkūrimas žmonėms buvo didelis džiaugsmas. Joje gyveno apie 1200 žmonių, jie mokėjo mokesčius klebonui išlaikyti. Jam rūpesčių nestigo – reikėjo pasirūpinti padidinti koplyčią, statyti įvairius trobesius, tvarkyti ūkinius reikalus. Lekėčiai – vidury miškų, artimiausias paštas – kitapus Nemuno, Vilkijoje. Atsiminimuose vysk. J. Staugaitis vėliau rašė: „Ypač sunku buvo man, kuris jaunas dienas praleido mieste. Nesuvokiau nei kaimo rūpesčių, nei statybos reikalų. Tačiau geriems žmonėms padedant jau 1907 metais, prieš Velykas, buvo padidinta koplyčia. 1908 m. kovo 24 d. dėl meistrų neatsargumo sudegė baigta statyti, bet dar neįrengta klebonija“. Dėl šios netekties parapijiečiai prarado apie 2000 rublių. Klebonui darbo Lekėčiuose buvo ne per daugiausia, todėl jis apsiėjo be vikaro. Žmonės buvo neįkyrūs, ramūs, dėl smulkmenų nesikreipdavo. Taigi kun. J. Staugaitis galėdavo prisėsti prie rašomojo stalo parašyti kokį straipsnį, „Žiburio“ draugijos veikla pasirūpinti, kooperatyvui „Žagrė“ padėti, žurnalą „Vadovas“ redaguoti. Rūpindamasis parapijiečių sielovada jis įkūrė „Žiburio“ draugijos Lekėčių skyrių, kurio steigiamajame susirinkime užsirašė 45 nariai. Klebonas organizavo blaivybės draugiją, įsteigė biblioteką. Joje buvo 340 knygų ir 150 skaitytojų. Kun. J. Staugaičio bičiuliams atrodė, kad jis esąs ne savo vietoje, jį reikia kuo greičiau iš Lekėčių iškelti. O Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs kun. Tomas Žilinskas viliojo atvykti ten ir žadėjo parūpinti tinkamą parapiją. Nors kun. J. Staugaitis apie tai rimtai galvojo, tačiau kartą grįžęs į Lietuvą (anksčiau kurį laiką dirbo Lenkijoje), nenorėjo jos daugiau palikti. Su lekėtiškiais kun. J. Staugaitis atsisveikino 1909 metais.

Šįkart senojoje Lekėčių klebonijoje apsilankę svečiai turėjo galimybę atidžiau žvilgtelėti į tuos kambarius, kuriuose prieš 110 metų gyveno būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras ir vyskupas J. Staugaitis, o čia gyvenanti R. Dumčiūtė visiems mielai pasakojo įvairias jo darbo Lekėčiuose detales, apie kurias yra ne tik skaičiusi, bet ir kadaise girdėjusi iš senųjų lekėtiškių.

Paskui renginys persikėlė į Žvirgždaičius. Čia, naujojoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas ir Šakių klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius aukojo šv. Mišias. Svečias iš Telšių pasakė pamokslą. „Tikintis žmogus viską suvokia kaip Dievo veikimo planą, – sakė kan. A. Sabaliauskas. – Šioje parapijoje prieš 150 metų gimė Justinas Staugaitis, žmogus, kuris vėliau tapo tituluota asmenybe. Jis buvo valstybininkas, mūsų tautos vertybė. Tai – politikas reformatorius, švietėjas ir diplomatas, vieno didžiausių tuo metu diplomatijos korpuso steigėjas. Kai šių dienų visuomenėje nuvertinamas mokslas, dar svarbiau suprasti, jog jis išsilavinimą labai vertino, daug studijavo, nors ir ne užsieniuose. Šiandien ir užsieniuose studijavusieji sunkiai sugeba įgyvendinti visuomenės poreikius, o štai Staugaitis, žmogus iš kaimo, tampa pavyzdžiu visai tautai!“ Pasak kan. A. Sabaliausko, vysk. J. Staugaitis buvo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio bendražygis, todėl ir jam labai rūpėjo, kad besikuriančios valstybės žmonės – žemdirbiai, mokytojai, švietėjai, mokslininkai, politikai, dvasininkai – galėtų džiaugtis gyvenimu. Tai buvo pavyzdys žmonėms, kaip reikėjo gyventi ir dirbti, kad Tėvynei ir jos žmonėms būtų geriau. Pamokslininkas sakė, kad Bažnyčia yra ne tik bendruomenė, bet ir dorovės šventovė, todėl ragino nebijoti būti dorais žmonėmis ir geriausias mūsų paminklas vysk. J. Staugaičiui būtų mūsų gyvenimas.

Po šv. Mišių renginio dalyviai stabtelėjo Žvirgždaičių kapinėse, pasimeldė ir uždegė žvakeles prie vysk. J. Staugaičio tėvų Marijonos († 1885) ir Mykolo († 1930) kapų.

Paskui važiuota į netoliese esantį Tupikų kaimą, kur kadaise baltomis langinėmis padabinta iš tolo švietė Staugaičių stuba, iš kurios mažasis Justinukas išėjo į mokslus ir į didįjį Dievo jam skirtą kelią. Čia, po šimtamečiais ąžuolais, keliskart degusią ir galiausiai melioracijos sunaikintą Staugaičių sodybą buvus liudija dar ir Vido Cikanos šiais, nepriklausomybės laikais, pastatytas paminklas ir Nepriklausomybės akto signataro stela. Artėjant vyskupo gimimo 150-mečiui, iš Jono Basanavičiaus gimtinės seniūno Algimanto Baubonio rūpesčiu buvo atridentas laukų akmuo. Tautinę juostą, kuria buvo apjuostas akmuo, atrišo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Raimundas Paliukas, Šakių rajono meras Juozas Bertašius ir Žvirgždaičių seniūnas A. Baubonis. Atminimo akmenį pašventino kan. A. Sabaliauskas. Tikėkimės, kad jis atlaikys amžių vėtras ir, kaip sakė Žvirgždaičių progimnazijos mokinukai, nesunyks, išsaugos atminimą apie vysk. J. Staugaitį ateities kartoms. Turbūt labiausiai savo dėdės, tėvo Vincento brolio Justino, pagerbimu džiaugėsi Šakiuose gyvenanti jo dukterėčia Leontina Mitrikevičienė. Laikydama pluoštą senų nuotraukų, kviesdama į svečius pas Vincuką ir Marceliukę, savo mamą, kuri „vyskupėlį“ vaišindavusi jo mėgstamais bulviniais blynais, susigraudinusi moteris sakė, kad išvakarėse buvo atvažiavusi ir, parklupusi prie šito akmens, negalėjo sulaikyti ašarų – visi, kurie šitaip stengiasi prižiūrėti sodybą, pagerbti Justiną Staugaitį, visai Staugaičių šeimai garbę daro... Atvykusius Staugaičių giminės Šiaulių atšakos svečius pasirūpino pamaloninti gabalėliu šviežiai keptos kvapnios duonos su traškia pluta.

Vėliau renginys persikėlė į Zanavykų muziejų, įsikūrusį viename Zyplių dvaro pastate. Čia buvo atidaryta Seimo kanceliarijos parengta paroda „Lietuvos nepriklausomybė – nuolatinis budėjimas“, skirta vysk. J. Staugaičio jubiliejui, vyko konferencija. Seimo narys R. Paliukas džiaugėsi galėjęs apsilankyti vysk. J. Staugaičio gimtajame krašte ir pajusti jo meilės tėviškei ir Tėvynei dvasią, suprasti, iš kur šis iškilus valstybininkas sėmėsi jėgų būti toks diplomatiškas. „Besikuriančioje valstybėje labai reikėjo diplomatijos, bet tokio talento reikėtų ir dabartinėje politikoje“, – sakė R. Paliukas.

Rajono meras J. Bertašius sakė, kad jaučiasi šią dieną pakylėtas, nes kaip ir vysk. J. Staugaitis yra kaimo vaikas. „Jeigu šiandien Seime dirbtų tokie politikai kaip Justinas Staugaitis, niekas kaimo žmogaus neišdrįstų pavadinti nei prasigėrusiu, nei runkeliu, nei šunauja, nes svarbiau už viską jam buvo žmogus“, – teigė meras.

Pirmasis konferencijos pranešėjas prof. Stasys Vaitiekūnas yra parašęs knygą apie J. Staugaitį. Jis skaitė pranešimą „Justinas Staugaitis – dvasininkas ir švietėjas“. Profesorius pirmiausia citavo Juozą Eretą, sakiusį, kad negeri tie namai, kurie nepripažįsta kertinio akmens. Tai – ir dabar aktualūs žodžiai, bet jie nesusiję su šio krašto žmonėmis, vertinančiais savo praeitį ir jos asmenybes. „Prieš keletą metų, rašydamas knygą apie vyskupą Staugaitį, išvaikščiojau ir išvažinėjau keliais nuo jo gimtinės iki Seinų, Kauno, Vilniaus, Telšių. Keliskart vaikščiodamas po vyskupo tėviškės lauką, atrodo, kalbėjausi su ekscelencija vyskupu, – sakė prof. S. Vaitiekūnas. – Norėdamas suprasti šią asmenybę, stengiausi eiti tais keliais, kad geriau suvokčiau, ką jis, būdamas mažas, galvojo apie savo ateitį, ką jautė žmogus anais caro valdymo metais“. Kaip sakė S. Vaitiekūnas, kiekviena upė prasideda nuo šaltinio, kiekvienas ąžuolas išauga iš gilės. Profesorius sugrąžino į vyskupo vaikystę, sakydamas, kad jo mokslai prasidėjo pas kaimo daraktorių. Ne kiekvienas ūkininkas galėjo leisti vaiką į daraktoriaus mokyklą, nes vaikams kaime reikėjo dirbti įvairius ūkio darbus. Leisti mokytis galėjo tik šviesūs tėvai.

Šiame krašte tokių buvo daug, ūkininkai turėdavo daugiau žemės, todėl dažnas vieną iš vaikų leisdavo į kunigus. Justino tėvai irgi to norėjo. Būtų mažiau vargo, broliams ir seserims padėtų. Būdamas dvylikos metų, spalio viduryje, tėvo nuvežtas į Naumiesčio mokyklą J. Staugaitis joje matė kitokį, kilnesnį, prasmingesnį gyvenimą. Berniuką mokykloje pasodino viename suole su išauklėta, gražia panele (tada berniukai ir mergaitės sėdėdavo atskirai). Tai buvo vienintelis atvejis mokykloje. Tačiau jis neįsižeidė, kaip pats vėliau sakė, minėtoji panelė išmokė jį gražių manierų, sudrausdavo visus, kurie keikėsi ar negražiai elgdavosi. Jau tada J. Staugaitis suprato, kad mokytis reikia iš gerųjų pavyzdžių. Pabaigus trejus mokslo metus iškilo klausimas, kas bus toliau? Tėvai pristigo pinigų sūnaus mokslams. „Justinas pakluso tėvų sprendimui, dirbo visus ūkio darbus, ganė gyvulius, gamino klumpes, nors širdyje verkė, nes negalės mokytis“, – apie vysk. J. Staugaičio vaikystę kalbėjo prof. S. Vaitiekūnas. Vėliau tėvai su giminių pagalba leido sūnų mokytis Marijampolės gimnazijoje. Tėvai nusprendė ūkį palikti kitiems vaikams, o Justiną išleido į Seinų kunigų seminariją. Dar Marijampolėje Justinas brendo lietuvybės atmosferoje. Nors kiekvieną lietuviškumo apraišką kontroliuodavo caro valdininkai, mokytojai prabildavo lietuviškai. Jau tada lietuviai norėjo savo valstybės. Profesorius priminė, kad 1905 metais kun. J. Staugaitis įkūrė „Žiburio“ katalikišką švietimo ir labdaros organizaciją, veikusią iki 1940 metų.

Jos tikslas buvo šviesti lietuvius lietuvybės ir katalikybės dvasia per lietuviškas mokyklas, knygynus, teatrus, koncertus. Svarbu buvo teikti visokeriopą pagalbą lietuviams, skatinant solidarumo ir bendruomeniškumo jausmą. Netrukus „Žiburio“ skyrių atsirado daug, ypač Seinų krašte, kur lietuvius reikėjo saugoti nuo polonizacijos. Taip buvo ugdoma lietuvių inteligentų karta. Prof. S. Vaitekūnas kvietė prisiminti, kad tuo metu Lietuvoje dirbo visi, ir maži, ir seni, bedarbių nebuvo. Jei kas turėjo paliegusius tėvus, senelius ar ligonius, jais rūpindavosi. Jokių pašalpų nebuvo, kiekvienas žinojo, kad jei nedirbsi, tai nevalgysi. Tokioje aplinkoje, kai kiekvienas ūkininkas skaičiavo skatiką, kun. J. Staugaitis, susipažinęs su popiežiaus Leono XIII enciklika, pasiūlė neįtikėtiną dalyką – steigti prieglaudą mažiesiems broliams. Į vargšų prieglaudą galėjo patekti gyvenimo nuskriausti 3–8 metų vaikai pamestinukai. Kunigas norėjo ne tik išgelbėti juos nuo skurdo, bet ir padaryti juos laimingus ir naudingus Lietuvai. Šią svajonę jis įgyvendino. Tokį jo rūpinimąsi vaikais galima suprasti, nes jis augo šeimoje, kur vyravo geri tarpusavio santykiai, pareigingumas, meilė ir atsakomybė. Jau būdamas brandaus amžiaus, vyskupas rašė: „Reikia pripažinti, kad mūsų vaikų auklėjime per daug rūstybės ir per mažai švelnumo. Minkšti vaikų jausmai reikalingi minkštos jiems palankiai tvinksinčios širdies, kuri nori dalintis su vaikais linksmybėmis ir malonybėmis. Šeimos jausmai – tai penas besiskleidžiančių vaikų sielai“. „Ar šiandien vaikų meilė neperkama dovanėlėmis, pinigais, bilietais kelionėms į užsienį o neretai ir automobiliais?“ – klausė prof. S. Vaitekūnas. Kur yra tikroji meilė? Kas yra tikroji šeima, kuriai kun. J. Staugaitis skyrė ypatingą dėmesį? „Kai mūsų Seimo nariai ginčijasi, kas yra šeima, supranti, kad arba jie neturi ką veikti, arba iš tiesų nesuvokia, kas tai yra“, – teigė profesorius, atkreipdamas dėmesį ir į kun. J. Staugaičio rūpinimąsi vaikų auklėjimu. Kadangi stigo lėšų, tuo metu Lietuvoje diskutuota, kas svarbiau: steigti prieglaudas ar mokyklas? Pasak kun. J. Staugaičio, svarbūs yra abu dalykai, tačiau jei reikia rinktis tik vieną, tada svarbiau auklėjamieji namai, nes pirmiau reikia išauklėti žmogų, o paskui jį šviesti. Taigi žvelgdami į tai kun. J. Staugaitį galime laikyti ir lietuviškų švietimo reformų pradininku. Jo dėka Marijampolėje įsteigti vadinamieji Šv. Kazimiero vaikų apsargos dieniniai namai (dabartiniai darželiai). Tuo pat metu jis ėmėsi iniciatyvos organizuoti ir senelių globos namus, dalinti labdarą skurstančioms šeimoms ir vaikams, rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais. Jam klebonaujant Pakuonyje, klebonijoje visada būdavo 15–20 pabėgėlių. Juos šelpė, maitino, apnakvyndindavo. Kunigas suprato, kad, norint kažką gero padaryti, reikia ir pačiam pavyzdį parodyti. Prasidėjus vokiečių okupacijai, kaip ir daug iškilių asmenų galėjo pasitraukti į Rusijos gilumą ir iš ten organizuoti pagalbą. Galėjo apsistoti ir Vilniuje, bet kun. J. Staugaitis liko su savo parapijiečiais, sakydamas, kad kunigas neturi moralinės teisės palikti savo parapiją, jis turi su visais kentėti. Vilniuje karo sąlygomis veikti buvo lengviau, o Užnemunėje jis buvo vienas, bet ne vienišas – tikras kunigas šviesulys, prie kurio glaudėsi skriaudžiami žmonės. Tikrą nusistebėjimą ne tik Užnemunėje, bet ir visoje Lietuvoje sukėlė kun. J. Staugaičio idėja, kuri tais laikais atrodė ir keista, ir netikėta, – 1907 metais jis sugalvojo įteigti mergaičių progimnaziją. Kaimiečiai stebėjosi – kam? Juk ištekės, gimdys vaikus, dirbs virtuvėje, ūkyje. „Visi Lietuvos inteligentai tuo metu mokslus buvo baigę Peterburge, Mintaujoje arba Maskvoje. Dažniausiai ir žmonų ieškodavo inteligenčių. Kaimuose tuo metu tokių panelių lietuvaičių nebuvo, todėl dažnai vesdavo kitatautes. J. Staugaitis nusprendė tai pakeisti, įkurdamas mergaičių mokyklą-doros namus“, – kalbėjo prof. S. Vaitekūnas. Be to, siekė, kad jos vadovai ir mokytojai būtų gilaus proto ir išminties, karštos širdies ir geri auklėtojai. Pasak profesoriaus, tada mergaičių progimnazijos direktoriumi dirbo kun. Motiejus Gustaitis, internatui vadovavo rašytoja Marija Pečkauskaitė – jei panašūs žmonės dirbtų šių dienų gimnazijose, mūsų ateities karta būtų kitokia. Kaip „Šaltinyje“ yra rašęs kun. J. Staugaitis, „rūpinamės pagerinti žemės išdirbimą, gyvulių veislę, o nepasirūpiname išauklėti gerų vaikų“. Vėliau, tapęs vyskupu, yra rašęs: „Dideliems uždaviniams šiame pasaulyje atlikti Dievo Apvaizda pasirenka ir išauklėja žmones, imamus dažnai iš ten, iš kur pagal žmonių apskaičiavimus nieko gero gali neišeiti“. Juk iš tiesų negalime žinoti, kas iš mūsų ir vaikų gali išeiti...

Pranešėjas priminė, kad kai prel. Mykolas Krupavičius buvo pakviestas dirbti Vyriausybėje, šis sakė negalėjęs atsisakyti vien todėl, kad jį pakvietė pats kun. J. Staugaitis. Tai rodo, kokį autoritetą turėjo šis žmogus. Prof. S. Vaitekūnas kalbėjo apie kun. J. Staugaičio pamokslus, kuriuose jis išryškindavo išsilavinimo svarbą. „Galbūt ir dabar įvairiose srityse turime daug specialistų, bet jiems trūksta humanitarinio išsilavinimo, – sakė pranešėjas. – Humanitarinis išsilavinimas yra valstybės pagrindas. Juk mes galime nusipirkti naujausią automobilį, bet nenusipirksime lietuvių kalbos, etnografijos, dainų, muzikos, tautiškumo“. Pranešėjas prisiminė dar vieną įdomų faktą. Būdamas Seimo pirmininku ir pavaduotoju kun. J. Staugaitis iš Transporto ministerijos gavo bilietėlį, kuriame buvo užrašyta: „Seimo nariui Justinui Staugaičiui leidžiama veltui važinėtis traukiniais tarnybos reikalais“. „Noriu jums užduoti retorinį klausimą, ar jūs įsivaizduojate, kad čia, į Šakius, vieną gražią dieną Seimo nariai atvažiuotų autobusu? Be palydovų, vieni. Susitikti su žmonėmis, ne kalbą pasakyti, o jų išklausyti. Kun. J. Staugaitis buvo būtent toks“, – kalbėjo profesorius, nustebęs radęs tą bilietėlį ir supratęs, kaip šiam žmogui rūpėjo tautos reikalai.

Prof. S. Vaitekūnas dar atkreipė dėmesį, kad būdamas diplomatu, atvykęs į užsienį Lietuvos pripažinimo klausimu, kun. J. Staugaitis prieidavo ten, kur niekas kitas negalėdavo prieiti. Jis susitiko ir su popiežiumi Benediktu XV, kunigo pokalbiai Vatikane skatino Šventąjį Sostą pripažinti Lietuvą. Jis labai prisidėjo, kad Lietuva pasirašė konkordatą (sutartį) su Vatikanu, buvo nukirstos bažnytinės sąsajos su Lenkija (Vilniaus arkivyskupijai suteiktas ypatingas statusas). Popiežius Pijus XI kun. J. Staugaitį 1926 metais paskyrė Telšių vyskupu. Jis bijojo šių pareigų, net arkiv. J. Matulaičiui sakė abejojąs tokiu Šventojo Tėvo pasirinkimu. „Ar nori, kad Šventasis Tėvas tave priverstų?“ – paklausė arkiv. J. Matulaitis. Tada kun. J. Staugaitis atsakęs: „Štai aš, Dievo tarnas, tokia Tavo valia“. Prieš ingresą jis labai jaudinosi, skruostais riedėjo ašaros, akyse darėsi tamsu. „Viešpatie, mane, kadaise kaimo piemenėlį ir labai menką žmogų, darai Bažnyčios kunigaikščiu! Ar taip gali būti? Viešpatie, duok man jėgų nešti tą jungą“, – vėliau rašė vyskupas. Prof. S. Vaitekūnas sakė skaitęs to meto spaudą, kurioje aprašytas vyskupo sutikimas Telšiuose. Tai buvo didžiulė žemaičių šventė. Vyskupą sutiko su išpintais ąžuolo vartais, vėliavomis, dūdų orkestru, giedotojais. Procesija ėjo nuo vartų iki Katedros, net žydai, išėję iš savo kromelių, žiūrėjo, kas per stebuklas į Telšius atvyko. Beje, paskirtas vyskupu jis neturėjo už ką nusipirkti mitrą, pastoralą ir kitus vyskupui reikalingus dalykus, nes visą Seimo pirmininko atlyginimą skirdavo lietuviškai spaudai, laikraščiams ir knygoms leisti. Tada kunigai susidėjo pinigų ir nupirko viską, ko vyskupui reikėjo, jį gražiai išleido į Telšius. Čia vyskupui reikėjo atlikti daug darbų, steigti parapijas, rūpintis statybomis. Sunkiausia buvo karo metais, kai reikėjo užtarti kunigus, viešai kalbėjusius, kad negalima skriausti žydų. Vieną kartą, grįžęs iš pokalbio su vokiečių pareigūnu, buvo labai sutrikęs ir sakė, kad tokios sunkios minutės savo gyvenime dar nepatyrė. Mirė vyskupas 1943 m. liepos 8 d. nuo širdies ligos. Prof. S. Vaitekūnas priminė vieno amerikiečių gydytojo žodžius: „Nuo širdies ligų miršta tik tie, kurie turi didelę ir gerą širdį“.

Kitas renginio pranešėjas dr. Artūras Svarauskas daugiau kalbėjo apie vysk. J. Staugaitį kaip politiką. Anot pranešėjo, žiūrint iš nūdienos perspektyvos, dvasininkai, Bažnyčia ir politika lyg ir neturėtų sietis, bet prieškario Lietuvoje dvasininkai ir politika buvo vienas išskirtinių mūsų valstybės bruožų. Juk dar tautinio atgimimo metu, XIX amžiaus pabaigoje, kai stigo tautiškai susipratusios inteligentijos, būtent dvasininkai tapo vienu pagrindinių pamatų, formavusių visuomenės tautinį susipratimą. Kun. J. Staugaitis savo raštais ir veikla buvo viena iš žymiausių to meto asmenybių. Kaip jis galėjo suderinti šias dvi veiklas? Juk politikas turi vadovautis tam tikra politine programa ir idėjomis, o kunigas turi paklusti vyskupams, būti dvasinis vadovas.

„To meto Lietuvos parlamentinėje veikloje politikai kartais kritikuodavo politikoje dalyvavusius dvasininkus. Kartais vykdavo itin aršūs debatai, – kalbėjo dr. A. Svarauskas. – Tačiau lengva suprasti, dėl ko kritikuojamas nebuvo kun. J. Staugaitis. Paskaičius jo, kaip politiko, kalbas, niekur nerasime griežto, įžeidžiančio, pikto ar didaktinio tono. Kalbėdamas viešojoje erdvėje kun. J. Staugaitis kiekvieną žodį, mintį ar teiginį pasverdavo prieš jį ištardamas garsiai, savo kalbas pasiruošdavo“.

Pranešėjas teigė, kad kun. J. Staugaitis, kaip dvasininkas ir politikas, reprezentavo Lietuvos veidą. Štai vienas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos valdininkas savo ataskaitoje britų diplomatams Londone rašė, kad Latvijoje ir Estijoje yra vienaip, o Lietuva esanti keista specifinė šalis, nes čia politikoje yra daug kunigų.

Kaip prasidėjo kun. J. Staugaičio kelias politikoje? Vienas svarbesnių momentų, kuris pakreipė šios iškilios asmenybės gyvenimo kelią į politiką, buvo Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, kai J. Staugaitis dalyvavo vienoje iš tuo metu Vilniuje vykusių konferencijų. „Tuo metu drąsiai pasakyta, kad lietuvių tikslas – nepriklausomybė. Tarp šių drąsiai pasisakiusių žmonių buvo ir J. Staugaitis. Minėtoje konferencijoje jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvą nepriklausoma, o ant Akto pasirašė ir jis“, – kalbėjo pranešėjas. Tai dar nereiškė, kad Lietuva jau atkurta, juk dar šeimininkavo svetima kariuomenė, bolševikai, bermontininkai, kitos priešiškos jėgos. 1918–1919 metai buvo labai sunkūs ir neaiškūs. Čia daug ką lėmė kun. J. Staugaičio asmenybė. Jo, kaip diplomato, misija buvo patekti į 1919 07 07 vykusią Paryžiaus konferenciją, kurioje buvo perbraižomos Europos valstybių sienos, diskutuojama, kurios gali gyvuoti, o kurios – ne. Jam reikėjo įrodinėti ir įtikinėti, kad Lietuva, jau metus paskelbusi nepriklausomybę ir didžiosios valstybės ją turi pripažinti nepavaldžią Rusijai.

Įmestas į sudėtingą tarptautinės ir vidaus politikos verpetą, kun. J. Staugaitis savo, kaip politiko, veiklą tęsė 1920–1926 metais, būdamas Seimo vicepirmininku ir pirmininku. Pasak dr. A. Svarausko, to meto posėdžių stenogramose randame, kad Seime vykdavo aršios diskusijos, skambėdavo necenzūriniai žodžiai, o kartais net policiją tekdavę kviesti. Bet kun. A. Staugaitis už precizišką vadovavimą Seimui sulaukė net socialdemokratų įvertinimo. Jis griežta poza sugebėdavo sudrausminti įvairiausių pažiūrų Seimo narius. Beje, 1920–1923 metais Seime buvo du Staugaičiai – krikščionių demokratų atstovas Justinas ir liaudininkų atstovas Jonas. Jie buvo pusbroliai. Justinas buvo pirmininkas, o Jonas – vicepirmininkas, todėl kartais iš stenogramų neaišku, kuris kuriam posėdžiui vadovavęs, nors buvo įprasta, kad rytiniam posėdžiui vadovaudavo Justinas, o vakariniam – Jonas. Dr. A. Svarauskas priminė Seimo ginčus dėl Konstitucijos. Socialdemokratai tada aiškino, kad Lietuvai nereikia Prezidento, esą tada valstybė bus nedemokratiška, krikščionys demokratai teigė, kad Prezidentas būtinas. Daug ginčytasi dėl švietimo. Pagrindinis nesutarimas buvo dėl to, kiek įtakos švietimui gali daryti Bažnyčia. Būdamas dvasininkas, J. Staugaitis pasisakė už tai, kad Bažnyčia būtų svarbi ir vienijanti švietimo grandis. Lietuva tada buvo vienintelė ir išskirtinė Europos valstybė, kurios Prezidentu galėjo tapti dvasininkas. Kalbama apie tai, kad tuo metu, kai Prezidentas yra išvykęs, pagal Konstituciją jį pavaduoja Seimo pirmininkas, taigi kun. J. Staugaitis. Galime priminti 1938 metais ganytojo laiške išsakytą vysk. J. Staugaičio mintį: „Tačiau ir valdžia turi nepamiršti, kad aukščiausias ir jos Viešpats yra Dievas. Jos įstatymai ar įsakymai turi būti suderinti su Dievo įsakymais ir neturi pažeisti amžinųjų Bažnyčios teisių. Priešingu atveju valdžia neturėtų teisės iš piliečių reikalauti klusnumo“. Dr. A. Svarauskas sakė, kad kun. J. Staugaitis daug dėmesio skyrė santykiams su Vatikanu. Pasirašius Šventojo Sosto ir Lenkijos sutartį, kur Vilniaus arkivyskupija įvardinta kaip Lenkijos dalis, iš esmės būtent jis įtikinėjo popiežių Pijų XI, kad jos bažnytinis priskyrimas nereiškia teritorinio, ir Vilniaus arkivyskupija turėjo ypatingą statusą. Joks kitas Lietuvos kunigas iki šiol nepasiekė tokios svarbos pareigų Lietuvos politikoje ir Bažnyčioje kaip J. Staugaitis.

Vėliau kalbėjęs dr. Arvydas Vidžiūnas džiaugėsi, kad šis kraštas yra ne tik Vasario 16-osios signatarų (čia, be J. Staugaičio, dar gimė Saliamonas Banaitis ir Jonas Vailokaitis), bet ir vyskupų (čia, be vysk. J. Staugaičio, dar gimė vyskupai Pranciškus Petras Būčys, Juozas Žemaitis, Juozas Preikšas, Arūnas Poniškaitis) žemė. Pranešėjas klausė: „Iš kur kilo Staugaitis ir kur buvo tos šaknys, vedusios jį į Lietuvos kūrėjų gretas?“ Ir atsakė: „Iš stebuklingojo XIX amžiaus antrosios pusės, tautų pavasario ir Marijampolės gimnazijos“. Pranešėjas sakė, kad J. Staugaičio mokytojas buvo Petras Kriaučiūnas, baigęs Seinų kunigų seminariją ir Peterburgo dvasinę akademiją, mokslus Varšuvos universitete ir ten gavęs mokytojo diplomą, Marijampolės gimnazijoje dėstęs lotynų ir lietuvių kalbas. Iš čia ir per P. Kriaučiūną atėjo tautos atgimimas. Poetas, publicistas ir visuomenės veikėjas Jonas Mačys-Kėkštas yra sakęs, kad būtent P. Kriaučiūnas kaltas, jog lietuviai turi tiek daug proto. Taigi būtent jo mokyklą išėjo ir vysk. J. Staugaitis, apie savo mokytoją rašęs ir atsiminimuose. Per P. Kriaučiūno pamokas gimnazistai lygino lotyniškus ir lietuviškus žodžius, vertė tekstus, susipažino su pasaulio filologijos laimėjimais, dainuodavo lietuviškas dainas, klausėsi pasakojimų apie visokias atgimimo istorijas, žinojo, kad nepažįstantys savo tautos istorijos yra vaikai. Mokytojo P. Kriaučiūno dėka J. Staugaitis tapo spaudos darbininku, valstybės kūrėju ir Dievo žemės autoritetu. Dr. A. Vidžiūno nuomone, vienas svarbiausių darbų buvo ne Valstybės Tarybos susikūrimas, o tai, kas vyko paskui, kaip ji veikė 1918–1919 metais. Kun. J. Staugaitis kartu su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu bei Stasiu Šilingu buvo Valstybės Tarybos lyderiai. Tuo metu galiojo tie Valstybės Tarybos nutarimai, kuriuos pasirašė trys Prezidiumo nariai. Buvo laikas, kai 1918 metų pabaigoje Lietuvoje teliko tik Staugaitis ir Šilingas. Jiedu sutarė, kad galios ir dviejų parašai, o S. Šilingas buvo paskirtas diktatoriumi. 1918 m. gruodžio 26 d., pačiu kritiškiausiu valstybei metu, jis paskyrė II Vyriausybės ministrų kabinetą, vadovaujamą Mykolo Šleževičiaus. Buvo didelė kova, kas viršesnis – Valstybės Taryba ar Vyriausybė. 1919 metų pradžioje Kaune vykusioje konferencijoje būtent kun. J. Staugaitis buvo vienas iš aistras raminančių lyderių – sutarta, kad Vyriausybė irgi gali leisti įstatymus, bet Valstybės Taryba turi juos tvirtinti. Besikuriančiai valstybei, kai pirmuosius žingsnius žengė kariuomenė, aplink zujo priešiškos jėgos, tai buvo ypatingai sunkus laikas.

Dr. A. Vidžiūnas dar priminė apie vysk. J. Staugaičio artimą draugystę su arkiv. Jurgiu Matulaičiu, kuris lenkų laikytas per dideliu lietuviu, o lietuvių – lenkomanu. Tai buvo didelė palaimintojo tragedija, atsiradusi iš primityvaus dviejų spalvų mylėtojų požiūrio. Susidarė tokia padėtis, kad kai jį išvarė iš Vilniaus ir paskyrė apaštališkuoju vizitatoriumi į Kauną normalizuoti Lietuvos ir Vatikano santykius, Lietuvos valdžia, kuriai vadovavo krikščionys demokratai, jam nebūtų išdavusi vizos. Tik kun. J. Staugaičio dėka šis paradoksas buvo išspręstas. Arkiv. J. Matulaitis skeptiškai žiūrėjo į kunigus politikoje, bet Staugaičiu ir Mečislovu Reiniu pasitikėjo.

Kaip teigiama šaltiniuose, mirdamas vysk. J. Staugaitis yra pasakęs: „Dieve, neapleisk Lietuvos“. Dr. A. Vidžiūnas sakė, kad tai, jog mes čia šnekame ir kad yra daug žmonių, kurie į savo veikimo pamatus deda šitų vyrų žodžius ir darbus, Dievas Lietuvos dar neapleido.

Prasmingas renginys baigėsi vysk. J. Staugaičio giminių, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietų, padėka renginio organizatoriams.

Minėjimą savo gražiu balsu papuošė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė solistė Vismantė Vasaitytė.

Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija