Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Beatifikuoti Albanijos kankiniai

Prasmingas komunistinės diktatūros nusikaltimų aukų paminėjimas

Mindaugas Buika

Beatifikacijos šv. Mišių procesijoje kankinių relikvijas nešė paskirtasis kardinolas Ernestas Simonis

Sveikinant 88 metų albanų kunigą Ernestą Simonį Trošanį (Ernest Simoni Troshani), kuris rytoj, lapkričio 19 dieną, Vatikane vyksiančioje konsistorijoje kartu su septyniolika Bažnyčios hierarchų popiežiaus Pranciškaus bus pakeltas kardinolu, taip pripažįstant jo herojišką tarnystę komunistinių persekiojimų dešimtmečiais, svarbu prisiminti ir neseniai beatifikuotus Albanijos kankinius, kurie 1945–1974 metais prarado gyvybę „in odium fidei“ (iš neapykantos tikėjimui) nuo buvusio ateistinio režimo rankos. Tarp lapkričio 5 dieną palaimintaisiais paskelbtų 38 kankinių – arkivyskupas Vincentas Prenušis (Vincenc Prennushi), dar vienas vyskupas (abu ganytojai buvo pranciškonai), daugiau nei trys dešimtys kunigų (tarp jų septyni pranciškonai ir trys jėzuitai, dauguma albanai, po vieną italą, vokietį ir lenką), seminaristas, vienuolystei besiruošianti postulantė mergina ir trys vyrai pasauliečiai. Tai buvo didžiausia vienu metu beatifikuota XX amžiuje daugumą Rytų Europos šalių valdžiusios komunistinės diktatūros aukų grupė. Ypatingu radikalumu pasižymėję Albanijos komunistai 1967 metais savo šalį buvo paskelbę pirmąja pasaulyje ateistine valstybe ir visiškai uždraudę tikėjimo praktikavimą.

Karalius yra Tarnas

Kun. Vytenis Vaškelis

Absoliuti yra protingo kūrinio harmonija su Dievu, savimi ir dovanotu gyvenimu. Tai – neužtarnauta duotybė, kai žmogus laisvai, besąlygiškai bei kūrybingai priima neturintį analogų Kūrėjo planą valdyti žemę ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). Tik dėl savo išskirtinai begalinio dosnumo Dievas pirmiesiems žmonėms suteikė dalį savosios tapatybės – malonę karaliauti kitiems vilkint meilės mantiją.

Neilgai truko Edeno sode pirmųjų „naujakurių“ laimė... Jiems dovanota didžioji Dievo laisvė daryti gyvenimą keičiančius veiksmus tapo prakeikimu, nes jų sprendimas paklusti Jo priešui šėtonui atitiko savižudiškų žodžių ištarmę: „Viešpatie, atsiskyrę nuo Tavęs, mes vis tiek įrodysime, kad galime būti laimingi“. Ne, tai – jau ne karaliavimas Viešpatyje, bet gėdingas Jo išsižadėjimas. Kai neatgailaujantis žmogus iš baimės ir dėl persekiojančių jo sąžinę priekaištų nuo gyvojo Dievo desperatiškai bėga į krūmų tankynę (Pr 3, 8), jo neišgelbės prieglobsčio ieškojimas netikrumo šešėlyje.