Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Neramiai prasidėjusi pradžia

Edvardas ŠIUGŽDA

Seimo nariai pirmąją sesijos dieną dirbo ypač atkakliai, net iki išnaktų: agronomą Viktorą Pranckietį išrinkę Seimo pirmininku, naktį iš pirmadienio į antradienį rinko ir penkis Seimo pirmininko pavaduotojus. Tačiau penktasis pavaduotojas, kuriuo buvo siūlomas Algirdas Butkevičius, vis dėlto Seimo vicepirmininku nebuvo išrinktas. Už A. Butkevičių balsavo 66 Seimo nariai, prieš buvo 53 ir dar 14 susilaikė. Tam, kad politikas būtų išrinktas, balsavusių „prieš“ ir susilaikiusių negalėjo būti daugiau nei balsavusių „už“ – taigi lėmė vienas balsas. Akivaizdu, kad už socialdemokratų lyderį nebalsavo dalis socialdemokratų arba koalicijos partnerių – Valstiečių ir žaliųjų frakcijos – atstovų. Kodėl taip atsitiko, pats Pirmininkas negalėjo paaiškinti. Gal Butkevičių išdavė Karbauskio „valstiečiai“, atsisakę paremti jo kandidatūrą? Nejaugi, kaip aiškina Seimo pirmininkas V. Pranckietis, toks sprendimas buvo tik naujųjų Seimo narių nesugebėjimas išmokti „sudėtingą“ balsavimo technologiją? Bet kažkodėl dėl paties Pranckiečio „valstiečiai“ puikiai mokėjo naudotis balsavimo technika. Taigi kas nutiko? Socialdemokratų vadovai aiškina, kad nepaisant susitarimo, „matyt, nepakankamai atsakingai balsavo“. Galima manyti, kad tokie rezultatai susiję su besikaupiančiu priešiškumu A. Butkevičiaus atžvilgiu pačioje partijoje. Neseniai vykusiame partijos tarybos posėdyje jis buvo kritikuojamas ir raginamas nedelsiant trauktis iš partijos lyderio pareigų dėl pralaimėtų Seimo rinkimų. Tuomet partijos pirmininkas pareiškė sutinkantis iškart pasitraukti iš lyderio pozicijų, bet sulaukė jį palaikiusiųjų teiginių, kad nereikia karščiuotis. A. Butkevičiaus nepatvirtinimas Seimo vicepirmininku gali būti partijos kolegų pamoka už tai, kad derybų su koalicijos broliais – „valstiečiais“ įkarštyje nepasitarę su partiečiais A. Butkevičius ir Irena Šiaulienė atskirai susitiko su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku Ramūnu Karbauskiu bei sutarė atsisakyti vadovavimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, mainais į Ūkio ministerijos kuravimą. Tada keturi derybinės grupės nariai – Andrius Palionis, Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas ir Gintautas Paluckas – dėl to išsakė viešą pasipiktinimą. Matyt, didelė partiečių dalis jau galanda dantis prieš Butkevičių, norėdami kuo greičiau jį išguiti iš partijos vadovo kėdės. Jį laiko svarbiausia pralaimėjimo Seimo rinkimuose priežastimi, nors rinkimų štabo vado Gedimino Kirkilo jie nekaltina. Gal veikia dvigubi standartai? O gal Kirkilas sugebėjo taip nuteikti partiečius prieš Butkevičių, jog jie laiko būtent jį pralaimėjino priežastimi? Galimi abu teigiami atsakymai, užtat ir vyksta slaptos peštynės. Į naujus socialdemokratų viršūnes besiveržiantis partijos pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas aiškiai pasakė, kad Seimo nepritarimas A. Butkevičiaus kandidatūrai į Seimo pirmininko pavaduotojus – pamoka, iš kurios reikia mokytis, o ne pradėti kaltųjų paieškas. Suprantama, Sysas tiesiai nepasakė kaip įprasta politikams, jis kūrė kitokias teorijas: esą kol kas A. Butkevičius dar yra ministras pirmininkas, todėl negalima būtų, kad „žmogus siūlomas į kitas pareigas“, todėl jam dar reikia „palaukti“.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis R. Karbauskis aiškina, kad iš jo frakcijos už A. Butkevičių nebalsavo gal šeši Seimo nariai, vedini asmeninės nuomonės ir neįsigilinę, ką reiškia koalicinis bendradarbiavimas. Jis tai vadino klaida ir nepatyrimu. Visoje Valstiečių ir žaliųjų frakcijoje yra 59 nariai, bet, neoficialiai teigiama, kad, pavyzdžiui, Stasys Jakeliūnas yra aiškiai ir atvirai kolegoms pasakęs, kad A. Butkevičiaus kandidatūros nepalaikys. S. Jakeliūnas yra dirbęs A. Butkevičiaus patarėju finansų klausimais, bet pasitraukė dėl tarpusavio nesutarimų, dėl neva nekorektiškų laiškų tuometiniam „Swedbank“ vadovui Stokholme Mihaelui Wolfui. Socialdemokatai sako, kad S. Jakeliūną dėl A. Butkevičiaus kandidatūros valstiečių žaliųjų gretose galėjo palaikyti keli jam artimi žmonės. Tiesa, S. Jakeliūnas lemiamame pirmadienio vakariniame posėdyje nedalyvavo, nes buvo koncerte (matyt, ten irgi dirbo svarbų Seimo nario darbą – bendravo su rinkėjais?), todėl prieš A. Butkevičių balsuoti negalėjo. Jo nepalaikyti galėjo ir Valerijus Simulikas, anksčiau dirbęs socialdemokratų frakcijoje, bei jam artimi kolegos. Iš socialdemokratų frakcijos irgi pakanka žmonių, kurie turi pagrindo nebalsuoti už A. Butkevičių, pavyzdžiui, minėti trys „maištininkai“ A. Sysas, J. Sabatauskas ir A. Palionis, galima manyti, kad tikrai nebalsavo už Butkevičių. Nebalsuoti už jį, kaip svarsto kai kurie socialdemokratai, galėjo ir finansų ministrė Rasa Budbergytė. Jos kandidatūra buvo pasiūlyta užimti krašto apsaugos ministrės pareigas. Kai kuriems socialdemokratams atrodo, kad tai buvo provokacija. Mat paprastai politikai į tokius dalykus labai jautriai reaguoja, jei yra pasiūlomi, bet nepatvirtinami ministrais. Iš dalies su A. Butkevičiumi konfliktavo ir Juozas Bernatonis bei G. Kirkilas. Šie politikai buvo pašalinti iš derybų grupės su valstiečiais ir žaliaisiais. Kandidato į užsienio reikalų ministrus ir dabartinio ministro Lino Linkevičiaus santykiai su A. Butkevičiumi irgi abejotini. Teigiama, kad A. Butkevičius laiko L. Linkevičių Prezidentūros žmogumi, o, kaip žinia, prezidentės ir laikinojo premjero santykiai pastaruoju metu nebuvo labai geri.

Bene įdomiausia šiuo metu vėl iškilusi intriga yra ta, kad žiniasklaidoje viešinamas klausimas apie kažkokią pažymą dėl R. Karbauskio. Antradienį internetinėje žiniasklaidoje pasklido kalbos apie „pažymą“, kurioje minimas R. Karbauskis, jo bei jo verslo ryšiai su Rusija ir konkrečiais žmonėmis. Tai – jau ne pirmas kartas, kai minima neva iš Ukrainos gauta pažyma, apie ją tuoj po rinkimų buvo prabilę konservatoriai. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis po pirmojo rinkimų rato buvo prašęs, kad partijų lyderiai būtų patikrinti Lietuvos specialiųjų tarnybų tuo atveju, jei būtų bandoma derėtis dėl koalicijos. Taip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikai kėlė klausimų dėl R. Karbauskio ryšių su Rusija. Viena iš tiesiogiai neįvardintų priežasčių, kodėl konservatoriai nesiveržė į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais, galėjo būti toji informacija iš Ukrainos saugumo tarnybos. Kaip aiškinama, Delfi yra gavęs šio dokumento vertimą į lietuvių kalbą. R. Karbauskis yra „Agrokoncerno“ įmonių grupės savininkas: jai priklauso „Agrokoncernas“, „Agrokoncerno grūdai“, „Agrokoncerno technika“ ir „Latagrokoncerns“, pastaroji veikia Latvijoje. Politiko įmonės prekiauja iš Rusijos importuojamomis trąšomis, kurias perka iš Viačeslavo Mošės Kantoro „Acron“. Ši įmonė ir V. Kantoras viešuose šaltiniuose siejami su Rusijos SVR (rus. Služba vnešnej razvedki – liet. Užsienio žvalgybos tarnyba). Prezidentūra kokios nors informacijos apie R. Karbauskio ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis arba asmenimis, kurie yra iš tokių tarnybų, iš teisėsaugos institucijų jokios informacijos nėra gavusi. Valstybės saugumo departamentas (VSD) irgi teigia, kad jokių oficialių pažymų iš užsienio žvalgybų negavo. Departamentas patvirtino, kad R. Karbauskis nesikreipė dėl vadinamosios „ukrainietiškos pažymos“. Tad kyla klausimas, ar kas nors meluoja, jog informacijos apie R. Karbauskio ryšius su SVR neturi? Vis dėlto kai kurie R. Karbauskio atsakymai rodo, kad jis kažką slepia. Dokumente, kurio autentiškumo patvirtinti neįmanoma, teigiama, kad R. Karbauskis, kurio slapyvardis neva buvo „Karabasas“, turėjo nuolatinius kontaktus su trimis Rusijos SVR pareigūnais: Aleksejumi Peršinu (slapyvardis – „Nuliepėlis“), Vadimu Getmanecu (slapyvardis – „Rubuilis“) ir Elanda Morgets, A. Peršino drauge. Šioje informacijoje sakoma, kad R. Karbauskis įėjo į Europos žydų kongreso prezidento, Kremliui artimo V. Kantoro agentūrinę grupę, dirbusią Rusijos spectarnyboms. Rusijos ir Izraelio pilietybes turintis V. Kantoras su R. Karbauskiu siejamas per įmonę „Acron“ („Akron“). „Agrokoncernas“ iš „Acron“ importuoja amonio salietrą ir karbamidą. Anot Izraelio spaudos, V. Kantoras yra labai artimas Vladimirui Putinui. Dešimtmetį jis gyveno Šveicarijoje, Ženevoje, pastaruoju metu rezidavo Jungtinėje Karalystėje. Delfi gautame dokumente teigiama, kad V. Kantoras ir jo Šveicarijoje įkurta įmonė „Fimochim“, Šveicarijos žvalgybos duomenimis, dirbo su Rusijos SVR. Teigiama, kad V. Kantoro grupės Vakarų Europai ryšio karininku iš SVR pusės ilgą laiką buvo Vladimiras Leonidovičius Krackievičius, gimęs 1965 metais ir dirbęs „Aeroflot” atstovybėje Amsterdame. Dokumente sakoma, kad R. Karbauskis su V. Krackievičiumi nuolat susitikdavo Berlyne ir Ciuriche. Dokumente, kuris, kaip teigiama, priklauso Ukrainos saugumui, dar sakoma, kad V. Kantoras 2005 metais buvo įsipainiojęs į raketų „X-55” (AS-15 Kent) pardavimą Iranui ir Kinijai per savo ofšorines kompanijas. Apie tai rašė worldjewishvoices.wordpress.com. Dokumente rašoma, kad R. Karbauskis per „Acron“ (rašoma su klaida „Arkon“), „SK Enterprises“, „MMB Center Ltd“ ir „Wetech Ltd“ per mėnesį neva išplauna apie 0,5 mln. eurų.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis sako, kad jam yra žinomas šio dokumento turinys, bet jį vadina tiesiog „kūriniu“ ir absurdu. Į klausimą, ar jam yra žinomas Ukrainos saugumo pažymos turinys, Karbauskis patvirtino, kad žino. Duomenis esą jis gavęs „iš tam tikrų institucijų“, bet visa tai „absoliučiai tuščia“, tai „propagandinio pobūdžio“, „absoliučiai nieko bendro su realybe neturintis kūrinys“. Kokios „tam tikros institucijos“ rodė jam duomenis, Karbauskis „daugiau nekomentuos“. Tačiau R. Karbauskis jau žinąs, kad toji „netikra“ pažyma jau „buvo dalinama“, duota „ne vienai institucijai“. R. Karbauskio byloje su Andriumi Kubiliumi buvo net paminėtas kažkurios pažymos numeris. Klausiamas, ar iš tiesų yra turėjęs kontaktų su Aleksejumi Peršinu, Vadimu Getmanecu ir Elanda Morgets, Karbauskis sakęs, kad niekada neturėjęs, nežinąs, kas tai per pavardės, ir visa tai jam yra „labai juokinga“. Juk „visi puikiai žino, kad aš išvis nesu bendravęs su niekuo iš Rusijos, aš nesu važiavęs į Rusiją daugiau nei dvidešimt metų“. Į pastabą, kad „pabendrauti su rusais nebūtina važiuoti į Rusiją...“ R. Karbauskis atsakė, kad tai pripažįstąs, tačiau ir „Lietuvoje nėra niekada susitikęs su jokiais rusais“. Būdamas politikas, jis „labai gerai supranta“, kad kaip politikas „atitinkamai elgiasi“, kad „niekada neiškiltų klausimas apie tai“, t. y. vengia „kažkokio kontakto...“ R. Karbauskis sako: „Jeigu, pavyzdžiui, man paskambina žmogus, turintis kokį nors akcentą, mano atsakymas yra toks: (susitikime) Seime oficialiai, (bet tik) per priėmimą. Jokių kitų variantų. O jeigu rusiškai, tai išvis jokių šansų susitikti nėra, nes aš paprasčiausiai nesusitikinėju. Elementariai aš nenoriu, kad mane apkaltintų tuo, ko aš niekada nenorėčiau daryti ir nedarysiu. Ta prasme kažkokie ryšiai, kažkas dar – kam man viso šito reikia? Aš niekada jokių įstatymų nepažeidinėjau ir neplanuoju pažeisti“. Vis dėlto gana įdomus, netgi keistas įstatymų suvokimas: esą pagal Lietuvos įstatymus susitikti su rusiškai kalbančiais asmenimis yra griežtai uždrausta (to tikrai nėra įstatymuose), nes jau būsi jų šnipas. Bet ar ne per uolus ir visiškai klaidingas įstatymų traktavimas? R. Karbauskis dar teigia, jog dokumente minėtas teiginys, kad Berlyne ir Ciuriche ne kartą yra susitikęs su Vladimiru Krackievičiumi, esą yra visiškai išgalvotas, nes Ciuriche paskutinį sykį jis buvęs prieš „kokius dvidešimt trejus metus“, o Berlyne iš viso nėra „buvęs iš principo“, tik „pravažiuodamas matęs“ miestą, netgi nėra buvęs prie Berlyno vartų, kurių pavadinimą vos žinąs, gal tai Brandenburgo vartai. Iš viso jis negalįs „šnekėti apie tuos (pažymoje minimus) žmones“, nes ir pažymos teksto „įdėmiai neskaitęs“ – jam „nedavė viso teksto“, tik girdėjęs, kad „tai – visiškos pievos“. Šveicarijoje buvęs tik dėl verslo, nes pardavinėjo šveicariškus purkštuvus, o „tai buvo labai seniai“, kai „buvęs dar labai jaunas“. Tada „nebuvo jokio kontakto su rusų kilmės žmogumi, ten tik šveicarai buvo“. Vėliau būti Šveicarijoje negalėjęs, tuo galima įsitikinti, kad visi skrydžiai, viešbučiai, visi kiti dalykai tikriausiai yra fiksuojami, o tai nėra užfiksuota. O tai, kad Šveicarijoje vėliau nėra buvęs, įrodo jo pasas, „nes šveicarai žymi“. Čia sakoma akivaizdi netiesa, nes į Šveicariją įvažiuoti galima tikrai be jokios žymos – tai rodo lietuvių turistų patirtis. Įdomiai R. Karbauskis svarsto apie galimybę kreiptis į atitinkamas institucijas dėl šmeižto. Jis sako, kad jeigu gautų tą „kūrinį“, galėtų kreiptis (į VSD), jog tai specialiai galbūt rusų tarnybų veiksmas, kuriame šiuo atveju dalyvauja konservatoriai, tačiau pripažįsta, kad pats A. Kubilius nesugalvojo tų minimų rusiškų pavardžių. Turėdamas teisę kreiptis į VSD, Karbauskis nesikreipia todėl, kad nenori apkrauti žmones darbais, „kurie tikriausiai yra rimtesni“. Dėl pažymų jis yra ramus, žinodamas apie galimus kaltinimus dėl „kontaktų kažkokių“, „labai aiškiai atsiriboja nuo visko, kas galėtų sukelti kokių nors, net ir teorinių abejonių“. Čia R. Karbauskio jau iš anksto numatytas „atsiribojimas“ yra sunkiai suprantamas – juk taip elgiasi žmonės, kurie kažko laukia: provokacijų ar kažko panašaus. Į tokį priekaištą R. Karbauskis atsako labai neaiškiai: esą dvi kadencijas jau buvęs Seimo narys (1996–2004 metais) ir todėl tikriausiai nebuvęs kvailas žmogus, tad iš tikrųjų elgėsi taip, „kaip dera elgtis visais atvejais“. R. Karbauskis patvirtina, kad Lietuvos institucijos patikrino informaciją ir deklaravo, kad tai – sukurtas produktas. Bet aiškių įrodymų jis nepateikia, tik laikosi aiškinimo, kad tai – „visiškai pievos“. „Lietuvos rytui“ R. Karbauskis sakė, kad jam labai keista – kažkokia pažyma iš Ukrainos, kurios iš principo negalėtų būti, atsiranda naktį po rinkimų.

© 2016 „XXI amžius“