2016 m. lapkričio 18 d.    
Nr. 43
(2211)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Taika širdyje – taika pasaulyje

Kalba Nacionaliniuose maldos pusryčiuose „Nugalint abejingumą“ lapkričio 11 dieną

Gerbiami ir brangūs šio žodžiu „malda“ paženklinto susibūrimo dalyviai, jei esame čia, vadinasi, tikime maldos prasme ir verte, tikime, kad žmogus, kuris meldžiasi, gali ir turi susitikti su kitais žmonėmis, ieškoti bendrystės visų gerovei.

Religijų atstovai dažnai pasisako už taiką, meldžiasi už taiką, už sugyvenimą. Sumaištį kelia tie, kurie save vadina religingais, bet sėja prievartą ir mirtį. Reikia, kad visi, ypač įvairioms religijoms atstovaujantys atsakingieji, dar drąsiau ir garsiau pasmerktų bet kokią prievartą, tokį elgesį įvardytų kaip priešingą religijos esmei. Taika ir žmogiškas ryšys – vienintelis kelias į ateitį.

„Nepavargsime kartoję, kad Dievo vardas niekada negali pateisinti smurto. Šventa yra tik taika, o ne karas!“ – kalbėjo popiežius Pranciškus Asyžiuje rugsėjį 30-ajame pasaulio religijų lyderių susitikime, kurio svarbiausias akcentas – bendra malda už taiką.

Religijos turi milžinišką taikos potenciją. Ir priešingai, valstybės, kur buvo mėginta išstumti religiją iš viešojo gyvenimo ir ją sunaikinti, sukūrė prievartos, smurto ir mirties viešpatavimo sistemas. Užtenka prisiminti žmogžudiškus karus sukėlusius XX amžiaus režimus.

Kai žmogus pripažįsta Kūrėją ir žmogų laiko niekam neprilygstamu Jo kūriniu, kai jaučia atsakomybę Dievui ir pasitiki Jo veikimu, pasaulį priima kaip galimybių, o ne baimės erdvę, taip kuria taiką širdyje ir taip gali sukurti ją pasaulyje.

Žydų tautybės rašytoja Marianne Williamson pastebi: „Mes visi sukurti šviesti (...). Gimėme, kad apreikštume Dievo garbę, esančią mumyse. Ji nėra tik kai kuriuose iš mūsų. Ji – kiekviename. Ir kai mes leidžiame savo šviesai šviesti, nesąmoningai suteikiame teisę kitiems žmonėms daryti tą patį. Kai mes išlaisvinami iš savo baimių, mūsų artumas automatiškai išlaisvina kitus“.

Šiandien regime sergantį ir nerimo kupiną pasaulį. Kalbėdami apie ateitį, ypač šiomis dienomis, dažnai paminime nežinią. Todėl lieka svarbu ir aktualu, kaip kvietė popiežius Pranciškus, „darbuotis dėl taikos ne tik fizine prasme, bet ir dvasios judesiais; konkrečiais dvasiniais veiksmais įveikti uždarumą ir atsiverti Dievui bei broliams. Dievas šito laukia iš mūsų. Jis mus prašo kovoti su didžiausia mūsų laikų liga – abejingumu“.

Jėzaus Kristaus pavyzdys mums rodo, kad geriausias atsakas sieną statančiam kaimynui yra siekis ištiesti draugystės ranką, vienintelis atsakas propagandai ir melui yra tiesa. Kelias į ateitį atveriamas ne į antausį atsakant antausiu, o siekiant susitaikinimo, ne praktikuojant selektyvią istorinę atmintį, raginančią užmiršti nepatogius faktus, o atmenant, kad tikra tėvynės meilė reiškia ne tik džiūgavimą dėl pasiekimų, bet ir atgailą už padarytas nuodėmes visų pirma jas viešai pripažįstant.

Noriu baigti šv. Pranciškaus malda, kupina ramybės ir taikos troškimo, siekiu būti aktyviu darnos kūrėju. „Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės“.

Lionginas VIRBALAS,
Kauno arkivyskupas metropolitas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija