2016 m. gruodžio 16 d.    
Nr. 47
(2215)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Atsivertimas, teisingumas ir dosnumas

Popiežiaus Pranciškaus mokymas verslo pasaulio atstovams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kalbasi su verslo
lyderių globalinio forumo rengėjais
žurnalų „Time“ ir „Fortune“
vyriausiais redaktoriais
Nense Gibs ir Alenu Marėju

Šventaisiais Gailestingumo metais ypatingą dėmesį skyręs vargstančiųjų reikalams, popiežius Pranciškus, kuris apaštališkųjų darbų sūkurije šeštadienį minės savo 80-ąjį gimtadienį, socialinio mokymo perteikimui nevengia susitikimų ir su verslo pasaulio atstovais, ekonomikoje ir politikoje įtakingiausiais asmenimis. Kaip tik toks susitikimas gruodžio 3 dieną įvyko su žinomų JAV „Time“ ir „Fortune“ žurnalų Romoje surengto Globalinio forumo „Socialinio sutarimo formavimas XXI amžiaus iššūkiuose“ dalyviais. Į konferenciją buvo pakviesti „Time“ kasmet sudaromo įtakingiausių pasaulio veikėjų šimtuko („Time 100“) ir „Fortune“ sudaromo penkių šimtų didžiausių pasaulio verslo bendrovių vadovų („Fortune 500“) atstovai. Taigi, galbūt pirmą kartą vienu metu Vatikane apsilankė tiek daug multimilijonierių ir milijardierių, kuriems Šventasis Tėvas kalbėjo apie iškilusį ekonominių modelių atnaujinimo ir apvalymo poreikį, kurio realizavimas priklauso tiek nuo turtingųjų atsivertimo ir dosnumo, tiek ir nuo įsiklausymo į vargstančiųjų balsą, pasidalijimo jų sukaupta patirtimi ir išmintimi. Aptarsime ir popiežiaus Pranciškaus kalbą, kiek anksčiau, lapkričio 17 dieną, sakytą Tarptautinės krikščionių verslo vadovų sąjungos (UNIAPAC) konferencijos dalyviams. Joje irgi pabrėžta solidarumo ir brolybės raiška ekonominiuose santykiuose bei ryžtinga kova su visomis korupcijos formomis. Nuo to pirmiausia priklauso trokštama socialinė pažanga.

Dėmesys varguolių reikmėms

Kreipdamasis į „Time“ ir „Fortune“ leidinių vadovų Nensės Gibs (Nancy Gibbs) ir Aleno Marėjaus (Alan Murray) organizuojamo kasmetinio Globalinio forumo dalyvius, ekonomikos ir verslo galiūnus, kaip į „brangius draugus“, popiežius Pranciškus sakė, kad jis vertina jų pastangas visus visuomenės sluoksnius darniai apimančių socialinių modelių paieškose. Tam reikalinga apsikeisti informacija dėl užimtumo ir bedarbystės, technologijos vystymo ir aplinkos apsaugos, energetinių resursų tausojimo ir finansinių įsipareigojimų įvairiose pasaulio dalyse su bendražmogišku moralinių principų taikymu šioje veikloje. Naujo visuomeninio sutarimo teisingoje globalizuoto pasaulio santvarkoje kūrimas neturi būti tik teorija, „abstraktus idealas“, bet konkreti ir ryžtinga veikla visų žmonių ir tautų naudai, atsiliepiant į šiandienos iššūkius. Dėkodamas forumo organizatoriams ir dalyviams už šias paieškas, Šventasis Tėvas sakė, kad visų ekonominių struktūrų pagrindu reikia laikyti nepažeidžiamą žmogaus orumą, ypač kreipiant dėmesį į vargšų, atstumtųjų ir visuomenės užmirštųjų lemtį. „Jeigu mes ignoruojame daugybės mūsų brolių ir seserų visame pasaulyje pagalbos šauksmą, tai ne tik paneigiame jiems Dievo duotas prigimtines teises ir vertingumą, bet atmetame jų sukauptą išmintį ir patirtį, neleidžiame, kad pasauliui būtų atskleisti jų talentai, kultūra ir tradicijos“, – aiškino popiežius Pranciškus. Vargstančiųjų nustūmimas į pašalį ir ignoravimas ne tik dar labiau padidina jų kančias, bet ir visus likusius nuskurdina dėl vystymo potencialo praradimo, dėl moraliai ir dvasiškai akivaizdaus neteisingumo toleravimo.

Skurdo ir kitų nelaimių ištikti žmonės pagrįstai nori, kad jų balsas būtų išgirstas, kad būtų žinomi jų rūpesčiai ir nerimas dėl ateities. Bet jie irgi nori įnešti savo pozityvų įnašą į vietinės bendruomenės ir plačiosios visuomenės gyvenimą, pageidauja, kad iš žemės resursų ar technologijos pasiekimų naudos turėtų visi, o ne tik išrinktieji, kurių rankose atsidūrė visų kurtos gėrybės. Šventasis Tėvas pripažino, kad nelaimingų žmonių reikalavimai ir protestai gali sukelti socialinius konfliktus ir dar didesnį susipriešinimą, todėl jie turi būti taikūs ir su valdžios pastangomis palaikyti tvarką. Kita vertus, tos protesto akcijos padeda geriau suvokti, kad atėjo neatidėliotino padėties gerinimo ir vilties įprasminimo metas. „Juk jeigu pripažįstame visuomenėje paplitusį socialinį skurdą, kaip ligą, tai galime siekti jos gydymo su atitinkamų veiksmingų vaistų taikymu“, – nurodė popiežius Pranciškus. Anot jo, minėto globalinio forumo rengimas, dalyvaujant 400–500 turtingiausių ir įtakingiausių asmenų, yra „vilties ženklas“, nes rodo, kad jie nepasitenkina savo gerove ir prabanga, bet pripažįsta skaudžių socialinių problemų buvimą ir būtinybę jas realiai spręsti. „Ši atsinaujinimo ir vilties strategija kviečia į institucijų ir asmenų atsivertimą, širdies perkeitimą, suvokiant, kad visus mus sieja bendras žmogiškumas, kultūros, tikybos ir mūsų tradicijos“, – sakė Šventasis Tėvas. Tas fundamentalus trokštamas atsinaujinimas nėra tik statistiniai rinkos ekonomikos duomenys, bendrojo nacionalinio produkto ar žemės resursų panaudojimo rodikliai, infrastruktūra ar valiutų kursas. „Tai, apie ką čia mes kalbame, pirmiausia yra bendrasis visos žmonijos gėris ir kiekvieno asmens teisė turėti vienodas galimybes įgyvendinti savo galimybes, kurios grindžiamos Dievo vaikų, sukurtų pagal Jo atvaizdą ir panašumą, orumu“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.

Skatinti kreditų prieinamumą

Pagrindinis klausimas yra kaip veiksmingai atsiliepti į globalinį neteisingumo iššūkį (bado, skurdo naujosios vergystės problemos ir pan.), skatinant bendruomeninę, nacionalinę, tarptautinę, bet ir asmeninę atsakomybę, kad visi jaustų pareigą dalyvauti jas sprendžiant. Reikia nuolat ieškoti būdų, kaip geriau padrąsinti vieniems kitus ir atskiras bendruomenes, kad būtų patenkinti kenčiančių ir stokojančių poreikiai mūsų aplinkoje ir tolimuose kraštuose, esant globaliniam solidarumui. Pabrėžęs, kad solidaus ekonomikos modelio atnaujinimas, apvalymas ir sustiprinimas priklauso nuo įtakingųjų atsivertimo, Šventasis Tėvas skatino verslo lyderius moraliai vadovauti, būti dosniems tiems, kuriems to labiausiai reikia. Dar kartą pabrėžęs, kad vargšus reikia matyti kaip brolius ir seseris, sūnus ir dukteris, motinas ir tėvus, matyti žmogiškąjį veidą to, kuris prašo nuoširdžios paramos, popiežius Pranciškus patvirtino Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą Jėzaus pavyzdžiu būti balsu tų, kurie kitu atveju liktų neišgirsti ir nutildyti. Dar išsamiau aptardamas moralinius ir etinius ekonominės veiklos bruožus susitikime su Tarptautinės krikščionių verslo vadovų sąjungos nariais, jis rėmėsi Evangelijos ir savo pirmtakų mokymo pavyzdžiais. Priminęs, kaip įvardindamas iš pinigų garbinimo kylančius pavojus, ne vieną kartą juos yra pavadinęs velnio trąša (mėšlu), Šventasis Tėvas nurodė pranašišką popiežiaus Pijaus XI perspėjimą dėl galimo „tarptautinio pinigų imperializmo“, paskelbtą jo 1931 metų socialinėje enciklikoje „Quadragesimo anno“. Dar po 40 metų, 1971-aisiais, palaimintasis popiežius Paulius VI turto galios sutelkimą nedaugelio rankose (o ši industrinio ir bankinio kapitalo koncentracija dabar yra ypač didelė) įvardijo kaip ekonominę diktatūrą. Toks naujasis totalitarizmas, turintis įtakos visam viešajam gyvenimui – socialinei, politinei ir kultūrinei sričiai, – galimas ir formalios demokratijos sąlygomis.

Kalbėdamas apie šias grėsmes popiežius Pranciškus nurodė evangelinį Jėzaus mokymą apie negalėjimą tarnauti Dievui ir Mamonai (plg Lk 16, 9–15), tai yra, kad su turimais turtais reikia elgtis atsakingai visų naudai, nes jų kaupimas yra skriauda kitiems. Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti, tai – tik techninis įrankis, tarpininkavimo priemonė įpareigojimų vykdymui pagal moralinius principus ir teises. Kaip kiekviena technologija, pinigai nėra neutralūs ir vertintini pagal tikslą ir aplinkybes, kuriomis jie naudojami. O jeigu pradedama kalbėti apie tariamąjį pinigų neutralumą, (pinigai nekvepia ir pan.), tai neišvengiamai iškyla pavojus pasiduoti pragaištingai jų galiai. Su tokia stabmeldyste pinigams, neišvengiamai ir verslas egzistuoja jų egoistiniam kaupimui, nors turi tarnauti bendrosios gerovės kūrimui. Kalbėdamas apie pozityvią bankininkystės veiklą, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į kreditavimo sistemą, pabrėždamas, kad kreditai turi būti kuo plačiau prieinami šeimos būsto įsigijimui, smulkiajam ir vidutiniam verslui, valstiečiams, neturtingų miesto kvartalų atnaujinimui, švietimui ir studijoms. Jis nurodė paradoksalią situaciją, kai pagal rinkos logiką, siekiant didesnio pelno ir grąžos garantijų, kreditavimas lengviau prieinamas ir netgi pigesnis tiems, kurie daugiau turi, ir sunkiau prieinamas neturtingiesiems, juos neretai paliekant nesąžiningų lupikautojų rankose. Toks beširdis lupikavimas iškyla ir tarptautiniu lygmeniu, kai dėl reikalingos finansinės paramos suteikimo neturtingos šalys tampa didžiųjų bankų ir fondų sistemos įkaitėmis ir kartais atsiduria ant nacionalinio bankroto ribos. Tai yra rimtas iššūkis tarptautiniams finansams ir visam ekonominių santykių sektoriui, kad, siekiant stabilaus ir pakankamo kreditų srauto, kad jie būtų pasiekiami teisingomis sąlygomis.

Įveikti korupcijos epidemiją

Kitas svarbus verslo veiklos ir valstybinio gyvenimo bruožas, kurį akcentavo popiežius Pranciškus, yra sąžiningumas. Tai ypač aktualu dabar visame viešajame gyvenime siautėjančios korupcijos akivaizdoje. Pabrėžęs, kad su korupcija būtina griežtai kovoti visomis teisinėmis priemonėmis, ir pavadinęs tą blogį baisiausiu socialiniu maru, Šventasis Tėvas nurodė ir politinę veidmainystę, kai, prisidengiant tariamu tarnavimu visuomenės interesams, iš tikrųjų siekiama asmeninės ar grupinės naudos, sudarkant visą visuomeninių santykių audinį. Kalboje krikščionims verslininkams nevengdamas korupcijai pačių griežčiausių apibūdinimų, popiežius Pranciškus sakė, kad savanaudiškai laviruojant „įstatymų džiunglėse“, labiausiai apgaudinėjamas ir išnaudojamas mažiau informuotas ir pažeidžiamas žmogus. „Žinoma, korupciją skatina tas pats adoravimas pinigams, kol galiausiai korumpuotas asmuo tampa tokio adoravimo auka. Sugedusi, sukčiaujanti demokratija atveria duris kitoms, su morale prasilenkiančioms ydoms, tokioms kaip piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu, prostitucija ir prekyba žmonėmis, vergystė, parduodant organus, konfliktus skatinanti prekyba ginklais. „Pasidavimas korupcijai reiškia tapimą velnio, melo tėvo, sekėju“, – daro išvadą Popiežius. Jis pastebi, kad epidemiškai besiplėtojanti korupcija neapsiriboja ekonomika ir politika, bet prasismelkia į žiniasklaidą, kitas socialines organizacijas ir netgi bažnytines struktūras. Taip formuojasi organizuoto nusikalstamumo mentalitetas, bandant pasiteisinti, jog taip elgiasi visi. Tada, pavyzdžiui, verslininkai aiškina, kad papirkinėdami, sukčiaudami ir nuslėpdami mokesčius gelbėja savo biznį, dirbančius žmones ir kad, neva, vieną dieną sustiprėję galės išsivaduoti iš korupcijos blogio. Deja, taip nebūna. Populiarus ir kitas paaiškinimas, kad taip darant visiems, nedidelis atlyginimas (kyšis) už suteiktas paslaugas (kartais labai „dosnus“), kad ir prasilenkiant su įstatymais, nėra jau toks didelis nusikaltimas. Bet šis melas dar labiau skatina aktyvios ir pasyvios korupcijos plėtrą ir amoralią stabmeldystę pinigams. Taip aiškindamas  Šventasis Tėvas galiausiai patvirtina, kad tik įveikus korupciją galima tikra socialinė pažanga.

Anot Popiežiaus, priešiškumas korupcijai ekonomikoje ir visame viešajame gyvenime yra teisingumo, solidarumo ir brolybės raiška, vyraujant tikrai žmogiškiems santykiams. Popiežius Pranciškus priminė savo pirmtako Benedikto XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“ išreikštą mokymą, kad dėkingumo, dovanojimo ir dalijimosi dvasia turi būti svarbus verslo ir ekonomikos elementas, įgyjantis transcendentinę reikšmę. Ypač svarbu, kad verslo bendruomenėje formuotųsi pagarbūs, teisingi ir broliški santykiai tarp kolegų, darbdavių ir darbuotojų, vyresniųjų ir pavaldinių su reikiama subordinacija tvarkos užtikrinimui. Broliškumo, dialogo ir pagarbos aplinką, įveikiant vidinius juridinius ir ekonominius verslo santykius, bendrovės turi perkelti į visą išorinę gyvenamąją bei institucinę terpę, į santykius su savo partneriais bei konkurentais. Šventasis Tėvas pripažino, kad verslo lyderiai pateikia nemažai pagalbos ir solidarumo pavyzdžių, kurdami įvairius labdaros fondus, paremdami universitetus, klinikas, socialinės rūpybos struktūras. Yra svarbu, kad toks įsipareigojimas būtų nuolatinis, o ne atsitiktinis ar proginis, kad būtų gilaus nuoširdumo, o ne sąžinės nuraminimo, savireklamos siekio vaisius. Jeigu per tariamą labdarą būtų bandoma išplauti pinigus, tai būtų sugrįžimas atgal į korupciją. Pabrėžęs solidarumo ir broliškumo svarbą, priimant, įdarbinant ir integruojant migrantus bei pabėgėlius jų dramatiškoje situacijoje, popiežius Pranciškus, pats kilęs iš italų migrantų šeimos Argentinoje, sakė, kad reikia prisiminti ankstesnę svetingo svetimšalių priėmimo Pietų ir Šiaurės Amerikoje tradiciją. Tuomet migrantai sėkmingai integravosi į vietinę bendruomenę, kūrė šeimas, tapo žymiais žmonėmis, verslininkais, nes „sutiko svetingas visuomenes, kartais tokias pat vargingas, kaip ir jie, bet pasirengusias dalintis tuo, ką turi. Galiausiai, nurodydamas, kaip yra svarbu iškelti krikščioniško liudijimo versle pavyzdžius, Šventasis Tėvas priminė vieną iš UNIAPAC steigėjų, argentinietį, verslininką, Dievo tarną Enrikę Šo (Enrique Shaw), kurio beatifikacijos bylą jis pats pradėjo būdamas Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupu. Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus nurodė Evangelijoje minimą šykštų ir suktą turtuolį Zacharijų (Lk 19, 1–10), kai sutikęs Viešpaties žvilgsnį jis atsivertė, tapo labai dosnus ir teisingas vargšams. Popiežius linkėjo verslininkams, kad jie pamaldžiuose apmąstymuose ir patirtyje sutiktų Jėzaus žvilgsnį ir visoje savo veikloje efektyviai skatintų bendrąjį gėrį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija