|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Su Marija įsileidžiame Kristų Kun. Vytenis Vaškelis
Viešpats niekada nenaudoja prievartos, kad atimtų žmonėms laisvę rinktis, ir jie būtų priversti elgtis prieš savo valią. Dievas tik duoda švelnų niuksą geriausią siūlymą ir todėl nuo pačių žmonių apsisprendimo priklauso, kokiu keliu jie pasuks... Evangelija pagal Luką plačiausiai praveria Kalėdų paslapties uždangą, nes aiškiai liudija, jog tik Mergelei Marijai sutikus, Ji tapo nėščia. Vatikano II Susirinkimas skelbia: Gailestingasis Tėvas norėjo, kad dar prieš Įsikūnijimą išrinktoji Motina pareikštų savo sutikimą, ir taip, vienai moteriai prisidėjus prie mirties, kita moteris prisidėtų prie gyvenimo. Tikroji Kalėdų įžanga prasidėjo 9 mėnesiais anksčiau, nei gimė Jėzus. Kai palaimintoji Marija neatšaukiamai ištarė Fiat ir atidavė savo laisvę bei visą tolesnį gyvenimą į Viešpaties rankas, tada iškart pradėjo brėkšti Išganymo ryto aušra negęstančios vilties pranašė, kuri skelbė, kad netrukus gims Tas, kuris prie savęs patrauks daugelio širdis, bet paskui, kitus gelbėdamas, savęs nepagailės... Kai ant Marijos nužengė Dievo Dvasia ir Ją apgaubė Aukščiausiojo galybės šešėlis, Ji tapo dieviškai sukilninta, nes į savo sielą ir kūną įsileido Jėzų, turintį žmogišką ir dievišką prigimtį, kuri liudijo, kad kiekvienam žmogui, norinčiam tapti iš tiesų atnaujintu kūriniu Viešpatyje, reikia Jį kviesti į savo širdį, su Juo bendrauti bei leisti Jam mylėti save. Popiežius Benediktas XVI rašė: Tas, kas įsileidžia Kristų, nepraranda nieko, absoliučiai nieko, kas daro gyvenimą laisvą, gražų ir didį. Ne! Tik tokia draugystė atveria gyvenimo duris. Tik tokia draugystė atskleidžia didžiulį žmogiškosios būties potencialą. Tik tokia draugystė leidžia mums patirti, kas gražu ir kas išlaisvina. Draugystės santykių su Viešpačiu per tikėjimą bei maldą kūrimas yra svarbiausias žmogaus pašaukimas bei viso gyvenimo Jame pašventinimas. Būtent šitaip elgėsi ir Marija. Daug metų gyvendama Nazarete kartu su Jėzumi Ji įgijo tokios gyvenimo tikėjimu bei maldos patirties, kuri gyvybiškai svarbi visiems tikintiesiems, dvasininkams ir ypač studentams, besirengiantiems tapti kunigais. Be abejo, niekuo nepakeičiamas yra teologinių tiesų pažinimo gilinimas bei racionalus jų pritaikymas kasdienybėje. Bet jei tikėjimo principų pažinimas daugiausia lavina tik žmogaus intelektą, tuomet jis kaip balionas pučiasi ir trukdo veikti meilei (1 Kor 8, 13), kuri yra esminis bendrystės su Dievu dėmuo. Todėl tegyvuoja toks teologijos priėmimo būdas, kuris padeda kurti artimo meilės santykį didesnei Viešpaties garbei! Šio sekmadienio Evangelija byloja: kai tik Marijos sužadėtinį Juozapą pasiekė pribloškianti žinia apie jo sužadėtinės nėštumą (jie niekados negyveno kaip vyras su žmona), užuot Ją apkaltinęs neištikimybe, nusprendė garbingai pasielgti niekam apie tai nepasakoti ir Ją atleisti. Juozapas buvo ne tik teisus vyras, bet jautrus Dievo Dvasios vedimui, todėl, paklusęs angelo nurodymui, parsivedė žmoną namo (Mt 1, 24). Pažvelkime į tas mūsų visuomenės šeimas, į kurias įsiveržia nelaimė svetimavimo nuodėmė, už kurios užkliuvę, kaip už neištikimybės akmens, dažniau nei žmonos suklumpa jų vyrai. Garbingai elgiasi tikinti žmona, kai sužinojusi apie savo vyro moralinį nuopuolį, pirmiausia mintimis bei širdimi jį atiduoda Viešpačiui, nes pati gerai suvokia, kad šiuo atveju daugiausia pagalbos susilauks tik sudėjus visas savo viltis į Jėzų ir į Jo Motiną. Melsdamasi ji ir save apsaugos nuo pavojingų emocingos pagiežos nuodų, kurie apnuodija santykius su namiškiais, jei tik jiems leidžiama veržtis... Tai sekimas šv. Juozapo pavyzdžiu, nes tik suvaldant savo pirmąją perdėm emocionalią bei negatyvią reakciją dėl įvykusios neištikimybės, suteikiama galimybė dangaus malonei stabdyti besiartinantį šeimos sudužimą... Be abejo, išgyvenant šeimos išdavystę, tinkamos dvasinės paramos naudinga ieškoti kreipiantis į Šeimos centrą, kur, pavyzdžiui, bus individualiai suteikta kvalifikuota psichologo konsultacija; verta įsitraukti į kai kuriose parapijose gyvuojančias Motinos maldoje grupeles; dalyvauti vidinio išgydymo pamaldose... Tikėtina, kad Marija, būdama nėščia, savo širdyje svarstė: Koks didis esi Tu, kuris vis manyje augi, ir kas esu aš bei tikintieji, kuriuose esi Tu, ir mes visiškai priklausome Tau, o Tu priklausai mums. Kai tikėjimas bei malda tampa mūsų vienu alsavimu, kyla veiklioji meilė, kuri mus net savaip sudievina. Šv. Atanazas rašė: Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų. Per Kalėdas Jėzus pas mus ateis kūdikio pavidalu, bet, kai Jį kviečiame šiandien, Jis su malonių gausa į mūsų gyvenimą ateina dabar, ir tada mes norime kaip vaikai būti maži Jame, idant Jis nuolat augtų mumyse...
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |