Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Šviesus prisiminimas apie išėjusįjį

Kun. Vytautas Butkus prie jo iniciatyva restauruoto didžiojo altoriaus paveikslo „Marija su Kūdikiu“

Ne toks jau ilgas kun. Vytauto Butkaus (1934 01 01–1958 03 23–2016 12 20) klebonavimo Tytuvėnuose laikas – septyneri metai. Tačiau jis savo darbais paliko pėdsaką. Ugdytas ir bendravęs su Tytuvėnuose tarnavusiu kun. Ričardu Mikutavičiumi (1935 02 26–1958 03 23–1998 07 01), įkūrė jo vardo fondą, padėjusį sukurti ir pastatyti paminklą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, platino šio kunigo knygas ir kitų autorių knygas apie kun. R. Mikutavičių.

Klebono kun. V. Butkaus dėka buvo prikeltas ypatingą meninę vertę turintis didžiojo altoriaus paveikslas „Marija su Kūdikiu“, šventųjų paveikslai. Klebonas laimino ir šventino tytuvėniškio kryždirbio Prano Bialaglonio išdrožtus koplytstulpius. Tarpininkaujant kunigui Vytautui įkurta Gyvojo Rožinio draugija, surengta daug bendrų dvasinių susitikimų su kitais kunigais, vienuoliais, Kryžiaus kelio piligrimais, rašytoja Birute Žemaityte, buvusio Belgijos ambasadoriaus žmona, Kristaus liudytoja M. Esperansa ir kitais. Atvykusieji į Tytuvėnus būdavo šiltai priimami, rasdavo europietišką aptarnavimo kultūrą ir nuoširdų bendravimą. Klebonui Vytautui laiminant ir finansiškai remiant, Gyvojo Rožinio bendrijos narės keliavo po įvairias Lietuvos bažnyčias ir šventas vietas, o ten iš anksto informuoti mūsų klebono keliauninkų iš Tytuvėnų jau laukdavo vietiniai kunigai.

Mano seseriai devyniasdešimt

Atsimenu ir dažnai sapnuoju, kad į vežimą, pakinkytą mūsų kumelyte Žibinkšte, prie kaštono grebluojantys, kaip kad Leninas šveplavo, skrebai krauna paskutinį, žviegiantį paršiuką ir, sugavę po serbento krūmu pasislėpusią žąsį, tempia iš svirno paskutinei duonai paslėptą rugių maišą (visas kitas tėvų turtas – ūkiniai padargai, karvės, arkliai, avelės – jau seniai sugrobtas), o čia, vykdydami „liaudies valdžios nustatytą teisingumą“, konfiskuoja „liaudies priešės, sovietų valdžios griovėjos“, kalėjiman uždarytos mūsų sesers Onutės „dalį“, nes jai jos nebereikėsią, ji penima sovietų valdžios maistu. Jie atima paskutinius grūdus, nors, išvežus seserį, tėvams liekame mes, dar septynios burnos. Mama žegnojasi, mudvi su vyresne seseria Eugenija verkiame (aš dar nelabai tesuprantu, kas čia vyksta, bet, matydama verkiančias, verkiu ir aš, dar labai mažutė), o Tėtė pasislėpęs ant klojimo, po džiovinti paklotais paskutiniais, dar savoje, nenusavintoje žemėje užaugintais linais…

Tebūnie Lukiškių aikštė mūsų atgijusios, didingos istorijos oazė

Bejėgiška, logiškai neįgali erzelynė dėl Lukiškių aikštės pertvarkos trunka jau apie 20 metų. Lukiškių aikštė – tragiškų įvykių liudininkė. Joje buvo kariami 1863–1864 metų sukilėliai, greta esančioje okupantų kankykloje buvo žudomi Lietuvos patriotai ir slapta užkasami Tuskulėnuose. Akivaizdu, kad mus, politinius kalinius ir tremtinius, su aikšte sieja kruvini saitai, todėl, sprendžiant Lukiškių aikštės problemą, mūsų nuomonė turi būti vyraujanti.

Dabar aikštės pertvarką vykdo trys firmos. Lietuvos heraldikos komisijos narys, Nacionalinės premijos laureatas Arvydas Každailis laikosi nuomonės, kad Lukiškių aikštės tvarkymo darbai neskaidrūs, architektūrinis projektas, pagal kurį vykdomi darbai – neprofesionalus ir netinkamas šiai aikštei, neperteikia valstybingumo aikštės idėjos („Lietuvos rytas“, 2016 11 26).

Mes – gamtos vaikai...

Kai pasižiūri į senyvo amžiaus žmogų, pragyvenusį net kelis karus, valdžias, visą gyvenimą sunkiai dirbusį, vargusį be visų šiandieninių buitinių patogumų, tiesiog nustembi išvydęs jo veide gerą nuotaiką, dovanojamą šypsnį aplinkiniams. Pabandyk su juo pakalbėti apie gyvenimą. Neabejoju, išgirsi sakant: „Norėtųsi ir norėtųsi dar gyventi, bet kad toji metų našta jau slegia pečius...“ Daugelis ilgaamžių sako, jog jiems garbaus amžiaus sulaukti padėjo tai, kad jie nerūkė, nepiktnaudžavo alkoholiu, be laiko „neiššvaistė“ jaunystės, daug ir sunkiai dirbo. Vienas senukas anądien dar ir šitaip pasakė: „Patikimiausias vaistas gerai nuotaikai palaikyti yra nuolatinis bendravimas su gamta, jos galių ir grožio panaudojimas žmogaus sveikatai, gerai nuotaikai palaikyti“. Iš tiesų juk Dievas tam ir sukūrė gamtos įvairovę, jos grožį, kad žmogus ja gėrėtųsi, naudotųsi jos teikiamu maistu ir gydomosiomis galiomis. Pavartykime mūsų tautos klasikų J. Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės, Žemaitės, Prano Vaičaičio, Maironio ir kitų kūrybą – pamatysime, kaip subtiliai susiejamas žmogaus gyvenimas su gamta. Artojas aria lauką... Virš jo galvos čirena vyturėlis... Pavargęs žmogus prisėda ant žagrės ir klausosi jo giesmės. Jo išvargęs veidas ima skaidrėti. Su gera nuotaika greičiau įgaunama jėgų. Lietuvis toliau aria, džiaugdamasis jį supančia gamta.