|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Su giedru žvilgsniu pasitiko 100 metų jubiliejų
Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio (Eigulių) parapija praėjusią savaitę džiaugėsi galėdama švęsti savo mylimo kunigo mons. Kazimiero Senkaus šimtmetį, kurio jis sulaukė sausio 24 dieną. Sausio 28-ąją 12 val., šeštadienį, ilgą laiką dirbusio Italijoje ir Vokietijoje, bet jau 20 metų gyvenančio Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje monsinjoro pasveikinti susirinko parapijiečiai, jo giminės ir artimieji, kiti svečiai. Šv. Mišių aukai vadovavo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, šios parapijos klebonas kun. Dainius Lukonaitis, kun. Gediminas Tamošiūnas iš Kaišiadorių ir svečias iš Vokietijos kun. dr. Domininkas Valentis. Vysk. J. Kauneckas homilijoje kalbėjo apie pėdsakus, kuriuos Lietuvai ir Bažnyčiai paliko mons. K. Senkus. Tai ne vien knygos, indėlis į giedojimo skatinimą, bet ir pagalba Lietuvai jos okupacijos metais bei atgavus nepriklausomybę. Jis kaip ir tą dieną Bažnyčios minėtas šv. Augustinas jau seniai skleidžia geruosius darbus pasauliui, palikdamas pėdsakus ir skatindamas jais sekti. Pasak vysk. J. Kaunecko, dabar dažnas komunistas savo atsiminimuose giriasi dirbęs Lietuvai ir palikęs jai gražų pėdsaką. Štai ir aukščiausias pareigas okupuotoje Lietuvoje ėjęs Algirdas Brazauskas nepamiršdavo kartoti, kad okupacijos metais dirbo Lietuvai, tačiau, pasirodo, neprieštaravo, kai prieš 34 metus kagėbistai Viduklėje trečią kartą suėmė mons. Alfonsą Svarinską. Komunistų vadas dėl šio savo pėdsako nė nebandė persekioto ir įkalinto kunigo atsiprašyti. Neatsiprašė ir būdamas Prezidentu, taip ir mirė neatsiprašęs, o monsinjoras mirė nesulaukęs jo atsiprašymo ir atgailos. Dievas yra gailestingas, jis viską atleidžia, jei gailiesi ir prašai atleidimo. Mons. A. Svarinskui kaip tik prieš porą dienų Viduklėje pastatytas ir atidengtas kuklus paminklas, taip primenant jo kančios po sovietinius lagerius epopėją. Ir monsinjoro Kazimiero pėdsakais galime visi džiaugtis. Jis troško, kad visa Lietuva giedotų, ir, norėdamas prie to prisidėti, išleido giesmynų. Gaila, kad net tarp vyskupų yra tokių, kurie nenori, kad per šv. Mišias būtų giedamos įvairios lietuviškos giesmės. Gal todėl tas monsinjoro troškimas, kad bažnyčiose visi giedotų, ne visur paplito. Bet turėkime vilties, kad kasmet vis daugiau žmonių atgaivins lietuvišką giesmę. O štai šioje parapijoje žmonės dažnai gieda kartu su choru, kuriam vadovauja Dovilė Petraškienė. Šv. Mišių pabaigoje vysk. J. Kauneckas padovanojo mons. K. Senkui keletą įvairių iš jo gautų vokiškų knygų, kurias Ekscelencija išvertė į lietuvių kalbą ir išleidęs išdalijo Telšių seminarijos klierikams ir kitiems žmonės. Po šv. Mišių vykusioje agapėje monsinjorą sveikino bičiuliai ir artimieji, skambėjo parapijos choristų giesmės. Šiltą žodį tarė kun. dr. Domininkas Valentis, kuris jau seniai pažįstamas su Monsinjoru, o ir dabar, kai grįžta į Lietuvą, apsigyvena greta mons. K. Senkaus ir dažnai susitinka. Pirmadienį, sausio 30-ąją, 11 valandą Kauno I dekanato kunigai su ganytojais arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ ir arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi SJ koncelebravo šv. Mišias už mons. K. Senkų. 100 metų jubiliejų švenčiančiam mons Kazimierui Kauno arkivyskupas L. Virbalas sakė: Dėkojame Dievui už Jus kaip už skambią giesmę Viešpačiui. Ričardo ŠAKNIO ir Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |