2017 m. vasario 10 d.    
Nr. 6
(2223)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Viskas išsipildo atsiduodant Dvasios vedimui

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzus atėjo į žemę, kad dieviškasis Apreiškimas taptų kūnu. Jo maistas buvo vykdyti Tėvo valią, ir Jis tai darė skatinamas nuolatinio Šventosios Dvasios patepimo inspiracijos (Lk 4, 18). Nors žmonijos išganyme Dievo Sūnaus atperkančioji auka yra esminė aukščiausios meilės dovana, bet visų ir kiekvieno žmogaus išgelbėjimas buvo negęstantis trijų vienintelio Dievo Asmenų troškimas bei nepakartojamas Jų harmoningos tarpusavio bendrystės rezultatas. Jei Tėvas nebūtų mums siuntęs savo Sūnaus, nebūtų Dievo Dvasios išsiliejimo ant Jėzaus, Gerosios Naujienos skelbimo ir Golgotoje įvykdyto Atpirkimo; niekada neišauštų Velykų pergalės rytas; neišdygtų mūsų tikrosios vilties prisikėlimo daigas, ir mūsų egzistencija negrįžtamai prasmegtų visiško beviltiškumo bedugnėje... Tačiau Jėzui apsireiškus bejėgiškai silpno žmogaus kūne, per žmoniją nuvilnijo nauja gailestingumo banga... Dievas pasirinko „kvailumo“ skelbimo kelią (1 Kor 1, 21), kad Biblijos dieviškoji išmintis pasiteisintų darbais per tuos, kurie tiki Nukryžiuotąjį bei visas savo viltis sudeda į Jo žodžių išsipildymą jų kasdienybėje, o paskui ir amžinybėje.

Kaip kiekviena Dievo žodžio raidė ir net brūkšnelis (Mt 5, 18) yra persmelkiami meile veikiančios Jėzaus malonės, taip ir mūsų gyvenimas, kai kaskart Jam atiduodame tai, ką turime, ir atsiduodame Šventosios Dvasios vedimui, atsiduriame Dievo valios išsipildymo epicentre. Tada ne mūsų užmačios vadovauja mums, bet vis labiau mes savyje leidžiame veikti toliaregiškam dieviškos Apvaizdos įžvalgumui, kuris ne tik perkeičia mūsų būtį, bet paliečia ir mažiau svarbius dalykus.

Prieš tris savaites liudijau apie Lodzės halėje per tikinčiųjų maldas krintančius Viešpaties Dvasios išgydančios žmonių negalias meilės lašus, o neseniai, man nežinant, bet Dievui per geruosius žmones veikiant, visai netikėtai buvo suteikta galimybė nuvykti į Vilniaus Nacionalinį Vėžio Institutą, kad ten išoperuotų kojos naviką, ir galėčiau namo sugrįžti pasveikęs... Atsidaviau Jo planų išsipildymui ir nenusivyliau.

Tai, ką patyriau ir su kuo bendravau, buvo ne tik kūną, bet ir sielą gydanti bei stiprinanti malonė. Po operacijos, už kurią dėkoju Dievui ir chirurgui gyd. Kęstučiui Barščiui, fotodinaminio skyriaus vedėja prof. Laima Bloznelytė-Plėšnienė buvo pasikvietusi į kabinetą trumpai pasikalbėti dėl sveikatos būklės. Pokalbis tapo dvasiniu, liudijančiu ne tik plačius šios kūrybingos medikės darbus, skirtus kovai su klastingomis odos ligomis, bet ir atvėrė jos altruistišką, tikėjimu Dievo Apvaizdos globa paremtą širdies rūpestį, skirtą ypač tiems vaikams, kuriuos likimo valiai paliko gimdytojai... Gyd. L. Bloznelytės eilėraščių knygoje „Esu“ prieš 19 metų parašytas posmelis savaip atliepia jos veržlų charakterį: „Ne mano puodas virė šitą košę, bet jeigu srėbsiu aš, tada, žinia, nepagailėsiu šaukšto savo sviesto“.

Žvelgiant iš antgamtinės perspektyvos, laipsniškai besitęsiantis gydymas dažnai mums būna palaimingesnis už greitai pasiektus išgydymo rezultatus, pavyzdžiui, pasiektus per vidinio išgydymo pamaldas ar specialias konferencijas, nes ligų ir kitais atvejais, kai dažnai malda kreipiamės į Visagalį, ne tiek prašydami, kad mus išklausytų, bet dėkodami, jog jau tikime, kad Jis priėmė mūsų maldas, tada mes tikrai augame Jam patinkančiame pamaldume, kurį Jis pagerbia mus apdovanodamas ne tik fizine, bet dvasine sveikata. Taigi per ilgesnį laikotarpį puoselėjamas sveikas pamaldumas turi neįkainojamą vertę Dieve, nes stiprina mūsų sąjungą su pačiu Viešpačiu, ugdo maldingumo įpročius, keičia gyvenimo būdą ir esti sektinas pavyzdys kitiems.

Nors niekas mūsų trumpame gyvenime neįvyksta atsitiktinai, tai yra vis tiek vienu ar kitu būdu viskas išsipildo (Mt 5, 18), bet, remdamasis savo patirtimi, norėčiau pasakyti: „Neauginkime savo kūne svetimkūnio, bet jei jis iškilo, ypač iš apgamo, arba tas apgamas išsiplėtė, tarkime: „Viešpatie, atiduodu Tau jį, išgydyk mane, jis man nepriklauso“. Tikiu, kad kai kurie žmonės, vadovaudamiesi vien tvirtu tikėjimu ir išgydančios maldos galia, ypač, kai už juos intensyviai meldžiasi kokia nors gyvai tikinti bendruomenė, dažnai aukojamos šv. Mišios (...), per tam tikrą laikotarpį yra Dievo visiškai išgydomi net iš sunkiausių ligų, arba tų ligų plėtimasis mąžta, kol visai sustabdomas.

Kadangi dažnai mums trūksta tikėjimo bei pasitikėjimo patirties, kad Viešpats tikrai gydo vien per įvairias maldas, todėl daugiau pasitikime industrine medicinos pagalba, kuri, be abejo, atitinka Jo planus, bet negali būti lyginama su nuolat į Dievą nukreiptu maldos alsavimu, kuris Jam yra priimtiniausias ir niekada nelieka be atgarsio. Taigi, kai susergame, bet kuriuo atveju malda kreipiamės į gydytojų gydytoją – Jėzų, o paskui elgiamės pagal aplinkybes... Jei reikia, nedelsiant ieškome medikų pagalbos – juk Viešpats ir per juos maloningai mums padeda. Jei stengiamės gyventi Dievo teisume (plg. Mt 5, 20), mums dega laisvės šviesa, kurioje daromi įvairūs mūsų sprendimai atitinka Jo širdies sumanymus.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija