2017 m. vasario 17 d.
Nr. 7 (2224)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Prisiminė du parapijos klebonus – kunigą ir vyskupą

Atminimo lenta vyskupui
Augustinui Polikarpui Marcijevskiui
ant Rudaminos bažnyčios sienos

Prie kun. J. Zdebskio kapo (iš kairės):
kun. Alfredas Nėnius
ir kun. Vidmantas Striokas

Kun. Juozo Zdebskio portretas
ant Jėzaus širdies altorėlio

Prie kun. J. Zdebskio kapo Birutė
Žemaitytė (dešinėje) skaito
Jeronimo Šalčiūno eilėraštį

RUDAMINA. Vasario 4-ąją, pirmąjį mėnesio šeštadienį, Švč. Trejybės bažnyčioje 31-ąjį kartą paminėtos kun. Juozo Zdebskio (1929 05 10–1952 09 21– 1986 02 05) žūties metinės. Diena buvo visai nežiemiškai rami, saulės spinduliais nuauksinta ir skaisčiai mėlynos dangaus mantijos apgobta. Maldininkus pasitiko puikiai suremontuota, tarsi balta alba papuošta šventovė. Viskas kartu liudijo, kad taip minima legendinio Tėvelio Juozo Ėmimo Dangun diena. Jis tikrai gyveno kitiems...

Šv. Mišias aukojo Punsko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaras kun. Marius Talutis, Višakio Rūdos Šv. vyskupo Stanislovo parapijos klebonas kun. Vidmantas Striokas. Dievo Žodį skaitė kunigo Juozo bendražygė vienuolė Birutė Žemaitytė. Punsko vikaras sakė pamokslą. Jis pirmiausia pasidžiaugė žinia, jog Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis šiemet bus skelbiamas palaimintuoju. Šis įvykis ne tik kviečia mus dėkoti ir šauktis užtarimo, bet dar labiau atsigręžti į savo tautos didvyrius, mokytojus, jais remtis, iškeliant jų pavyzdį, jų auką. Kun. M. Talutis minėjo, jog tiksliai nežinoma, ar kun. J. Zdebskis buvo pažįstamas su arkivyskupu Teofiliu, tačiau jis labai gerbė kankinius, meldėsi už juos ir arkivyskupą laikė didžiu žmogumi. Kun. J. Zdebskis artimai bendravo su tuometiniu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi. O Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis 1956 metais suteikė kun. V. Sladkevičiui garbės kanauninko titulą, 1957 m. gruodžio 25 d. Birštono klebonijoje konsekravo vyskupu, o šv. Jonas Paulius II 1988 m. liepos 28 d. paskyrė kardinolu. Kard. V. Sladkevičius sekė kankinio arkivyskupo Teofiliaus pavyzdžiu. Pamokslininkas džiaugėsi, kad Rudaminos parapijos šventovė gražiai nudažyta, pakeisti langai, stogas, dėkojo jos klebonui kun. Alfredui Nėniui, parapijiečiams, rėmėjams. Jam tai – didis stebuklas, čia jaučia Tėvelio J. Zdebskio ranką. Tai Jis padėjęs, kad šventovė taip gražiai suspindėtų. Gyvas būdamas, Tėvelis daug dirbęs, kad suspindėtų žmonių sielų šventovės, kad jie galėtų gyventi kartu su Kristumi. Kunigas Marius linkėjo būti drąsiems, prašyti šventųjų pagalbos, prašyti Tėvelio Juozo stebuklų ir nepamiršti jų užrašyti. Reikia, kad vyktų veikla, kad šventųjų užtarimas pagreitintų jų gyvenimo sklaidą ir pripažinimą. Kun. M. Talutis ragino prisiminti ir vienuolį dominikoną, Augustavo vyskupijos sufraganą vyskupą Augustiną Polikarpą Marciejevskį (1761 01 23–1784 02 08–1819 09 19–1827 10 19). Jo amžinojo poilsio vieta – priešais kun. J. Zdebskio kapą. Ant bažnyčios sienos yra pritvirtinta lentelė, kurioje lotynų kalba užrašyta apie šio dvasininko tarnystę Rudaminos parapijoje. Jis buvęs pirmasis iš Seinų vyskupų, nuoširdžiai rūpinęsis lietuvybės sklaida, norėjęs Rudaminoje atidaryti mažąją kunigų seminariją. Vėliau ji buvo atidaryta Seinuose. Čia mokėsi daug lietuvių – Antanas Tatarė, Justinas Staugaitis, Mykolas Krupavičius ir kiti, nutiesę kelią į Lietuvos atgimimą. Beje, P. Marcijevskis buvęs žemaitis iš Kretingos. Jo tėvai Simonas Marciejevskis ir Julija Titz buvo žydų kilmės, tapę krikščionimis. Iki krikšto būsimo vyskupo šeima vadinosi Eizikais. Kun. M. Talutis yra parašęs išsamų straipsnį apie vyskupą A. P. Marciejevskį. Jis spausdintas žurnale „Terra Jatwingezorum“ (2016, t. 8). Kun. M. Talučio iš lotynų kalbos išverstas užrašas ant Rudaminos bažnyčios sienos pritvirtintoje lentelėje: Čia ilsisi Augustinas Polikarpas Marciejevskis, Argos vyskupas, Augustavo vyskupijos sufraganas ir administratorius, Rudaminos klebonas. Sulaukęs 68 metų, mirties ištiktas 1827 m. spalio 19 d. Ateities kartos, mes perduodame jums, mūsų laikais Jį buvus didį ir vertą didžiausios šlovės. Kieno pėdos šią vietą palies, tegu pamaldžiai prašo Amžinojo atilsio šiai sielai. Pamokslininkas kvietė maldai, kuri atgaivintų mūsų gyvenimą, kunigo Juozo troškimą, jog žmonės pažintų Dievą. „Tegul jo auka, užtarimas, jo sėtas grūdas padeda eiti link šventumo“.

Po šv. Mišių maldininkai rinkosi prie kun. J. Zdebskio kapo. B. Žemaitytė dėkojo visiems, dalyvavusiems Tėvelio žūties minėjime. Dėkojo ir kunigui Mariui už padrąsinimą kviesti Tėvelį, melsti Jo užtarimo. „Karžygiai turi būti palaidoti ant piliakalnių. Visi šventieji, melskite už mus“. Tai – testamentiniai kun. J. Zdebskio žodžiai... Jis buvęs paskutinis kankinys Lietuvoje iki 1990-ųjų metų. Vienuolė Birutė perskaitė marijampoliečio Jeronimo Šalčiūno šiam paminėjimui sukurtą eilėraštį „Mintys Rudaminoje“. Šis poetas visus 30 metų dalyvavo kunigo žūties minėjimuose, tik šiemet dėl ligos negalėjęs atvykti. Kunigas Marius prisiminė žmonių pasakojimus, jog Tėvelis vesdavosi jaunimą ant piliakalnio ir giedodavo Lietuvos himną. Piligrimai irgi sugiedojo „Viešpaties Angelą“ ir Lietuvos himną.

Rudaminos klebonas kun. A. Nėnius nuoširdžiai dėkojo kunigams, piligrimams, susirinkusiems iš įvairių Lietuvos kampelių pagerbti kun. J. Zdebskio atminimą, ir pakvietė visus į parapijos namus tolimesnei bendrystei.

Besidžiaugiant gera žinia ir laukiant jos išsipildymo – Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju, – pacituosiu mums paliktus Tėvelio Juozo žodžius: „Ką aš daryčiau, jei Apvaizda pareikalautų panašiai kaip iš vyskupo Matulionio? Kai tokia mintis ateina, žinau tik viena: maldauti stiprybės. Akys atsigręžia į Tave, Šv. Mergele: Atsimink, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną... (1971 09 19). Aš savo laimę atrasiu gyvendamas kitiems. Klaida būtų, matant aplinkui žmonių vargą, jų sielos ir kūno mizeriją, bandyt ieškot sau laimės, nebandant nieko daryt tai mizerijai sušvelninti. Taigi, aš gyvensiu kitiems“ (iš kun. J. Zdebskio dienoraščio, 1952 04 3–5, Rekolekcijos).

Alvyra Grėbliūnienė

Eugenijos Sidaravičiūtės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija