2017 m. vasario 24 d.
Nr. 8 (2225)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tikėjimas yra racionalus

Kardinolas Gerhardas Miuleris apie Bažnyčios doktrinos svarbą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus
ir kardinolas Gerchardas Miuleris

Pastaruoju metu paskelbus popiežiaus Pranciškaus apaštalinį paraginimą „Amoris Laetitia“ susidarė didelė nuomonių įvairovė dėl šio pastoracinio dokumento nuostatų ir siūlymų interpretavimo, ypač dėl gyvenimo tų porų, kurios dėl įvairių priežasčių nėra sakramentinėje santuokoje, bet nori priimti šv. Komuniją. Plačiai diskutuojama ir dėl protestantų sutuoktinių, kurie nepripažįsta visų septynių Bažnyčios sakramentų, galimo dalyvavimo Eucharistijoje kartu su gyvenimo partneriais katalikais. Tokių svarstymų akivaizdoje, kai kartais reiškiant tiesiog priešingą nusistatymą, tikinčiųjų bendruomenėje, Šventojo Tėvo žodžiais tariant, iškilo poliarizacijos pavojus, svarbu iš naujo apmąstyti esminių Katalikų Bažnyčios doktrinos principų laikymosi aktualumą. Kaip tik apie tai vasario pradžioje duotame išsamiame interviu italų katalikų apologetikos žurnalui „Il Timone“ („Vairas“) kalbėjo autoritetingas Tikėjimo mokslo (doktrinos) kongregacijos prefektas vokietis kardinolas Gerhardas Miuleris (Gerhard Müller). Jis apžvelgė bažnytinės doktrinos (sacra doktrina fidei) vystymąsi, jos santykį su Dievo Žodžiu ir asmenine sąžine, paliesdamas kai kuriuos krikščionių vienybės siekio bei minėto dokumento „Amoris Laetitia“ taikymo aspektus.


Kam teikiame pirmumą?

Kun. Vytenis Vaškelis

Dėl Dievo Karalystės yra verta kaskart iš naujo apsispręsti, paklusti Jėzaus mokymui, kad, vis labiau atsiribodami nuo savo ego, galėtume Jame atrasti tikrąją savo vertę, kūrybinius gebėjimus tikslingą pritaikymą, ramybę, poilsį... Jis toliaregiškai mus perspėja, kad žmogus negali suderinti tarnystės dviem skirtingiems šeimininkams. Jis brėžia egzistencinę takoskyrą tarp tarnavimo Jam ir turtui (plg. Mt 6, 24).

Visada bus pagunda pirmumą teikti matomam dalykui, nes, kai sufokusuojame dėmesį į jį, jis savaip „išsiplečia“, tai yra užvaldo mūsų mintis, ir, atrodo, kad šiuo metu daugiau nieko nėra, išskyrus mus ir tą objektą ar subjektą, į kurį nukreipiame savo skvarbų žvilgsnį. Stebimo daikto vaizdas gali išlaisvinti mūsų tikėjimą, nukreiptą į transcendenciją, bet, tapęs netvarkingu sielos troškimu, gali ją apraizgyti iki galo niekada neišsipildančiais pažadais. Taigi, nelygu, koks yra daiktas ir mūsų santykis su juo...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija