2017 m. kovo 3 d.
Nr. 9 (2226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tautiškumui reikalinga atmintis

Petras Bielskis

Stanislovas von Goesas

Goesų kapeliuose skaitomos
K. Bradūno eilės. Iš kairės:
R. Goesas, S. Marcinkevičiūtė,
V. Girininkienė, A. Sadūnaitė,
prof. P. Bielskis, A. Rimkūnienė,
I. Osipova, dr. E. Vasiliauskas

Medvilionių dvaro rūmas
atrodo apgailėtinai

Iš kairės: I. Osipova, L. Dundulienė,
A. Saldūnaitė, A. Rimkūnienė,
S. Marcinkevičienė, Birutė
Avižinienė, D. Avižinis,
dr. E. Vasiliauskas,
prof. P. Bielskis, R. Goesas

Gyvenimo vertę matuojame pagal tai, kiek išgyventi įvykiai ir nuveikti darbai yra reikšmingi asmenybei, šeimai, bendruomenei ar tautai. Gal tai – kultūros atmintis? Ką atsimename ar paminime, iškeldami lyginame su dabartimi, taip pat yra atminties kultūra.

Kiekvienas žmogus turi savo likimą, savą istoriją. Jungdama tuos atskirus likimus, atmintis atkuria kaimo, miestelio ir visos Lietuvos likimą. Todėl atmintį, ypač kultūros, būtina gaivinti ir saugoti. Kartais šio darbo imasi vienas iniciatyvus ir atsakingas žmogus.

Joniškio kultūros centras parengė atminties kultūros skatinimo programą – „Šiaurės Lietuvos šviesuomenė“. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas dr. Ernestas Vasiliauskas į Joniškį sukvietė mokslinės konferencijos „Bajorai von Goesai, Medvilionių dvaras ir epocha“ dalyvius. Suvažiavę iš visos Lietuvos mokslininkai svarstė, ką mes savo kultūroje esame pamiršę ir ką sąmoningai ištriname iš atminties.

Dr. E. Vasiliauskas, pats būdamas joniškietis, remdamasis naujausiais archyvų tyrinėjimo duomenimis, išsamiai, motyvuotai ir patraukliai pateikė bemaž dviejų šimtų metų Medvilionių dvaro istoriją. Goesų giminė žinoma nuo XVI amžiaus, jos pėdsakai eina per Austrijos, Portugalijos, Švedijos kultūras ir siekia mūsų dienas.

Ir Medvilionių dvaras, ir bajoras Stanislovas von Goesas (1844–1916), visuomenės veikėjas, švietėjas, mecenatas, atrodo, lyg ir žinomi kultūrinei visuomenei. Pernai minėjome 100-ąsias jo mirties metinės. Apie jo įnašą į lietuvybės puoselėjimą, lietuviškos spaudos rėmimą ir platinimą, unikalų lietuviško teatro pradmenų kūrimą gal kiek ir žinome, bet, deja, tai vertiname neadekvačiai.

Tautiškumo pamokas Medvilionyse nagrinėjo istorikė iš Vilniaus Vida Girininkienė, irgi kilusi iš Joniškio. Gražu ir teisinga, kad išsilavinę žmonės noriai grąžina kultūrinę skolą savo gimtinei. Doktorantė Birutė Avižinienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), nagrinėdama Dviejų Moterų komediją „Velnias spąstuose“, iškėlė kaimo teatrinę problemą ir ano meto dvaro ryšį su vaidinimo kultūra.

Norėtųsi šiek tiek priminti Medvilionių dvaro priešistorę. Kokie ten gyveno žmonės, kas vyko, kokios idėjos buvo aktualios? Spaudos draudimas (1864–1904) buvo ta kultūrinė situacija, kurioje formavosi stiprios tautos pasipriešinimo galios. Tautinio išsivadavimo ir materialinės bei dvasinės nepriklausomybės siekiančiai bendruomenei reikėjo pozityvių susikalbėjimo ir veikimo priemonių. Reikėjo racionalaus mąstymo. Būtent šis laikotarpis mūsų laisvės kovų istorijoje pažymėtas nuolatiniais bruzdėjimais ir sąjūdžiais. Susibūrimų skatintojais tapdavo nelegaliai leidžiami laikraščiai. Po „Aušros“ (1883) iškilo „Varpas“ (1889). 21 metai nuo „Aušros“ pasirodymo iki spaudos draudimo panaikinimo (1904) buvo pačios aršiausios ir rezultatyviausios kovos laikas. Vienuolika metų vyriausiu karvedžiu ir varpininku buvo Vincas Kudirka. Į lietuvišką atgimimo sąjūdį jis atėjo iš romantiškai pozityvistinių Europos studijų. 1888 metais Varšuvoje drauge su Jonu Gaidamavičiumi įkūrė slaptą „Lietuvos“ draugiją. Labiausiai žavi, net stebina draugijos įstatuose keliamų reikalavimų dabartiškumas: iš kitataučių išpirkti žemę; plėsti Lietuvos ribas; stabdyti emigraciją; tautos kultūrą kurti lietuvių kalbos pagrindu; ugdyti tautinį inteligentijos identitetą; atsigręžti į etninę kultūrą; per apšvietą skatinti naujus ūkininkavimo būdus; šviesti ir lavinti valstiečių vaikus; rūpintis spaudos ir leidybos reikalais; steigti bibliotekas, muziejus; skatinti tautiškumą, kaip aukščiausią kultūros vertybę...

Labiausiai stebina ir pribloškia draugijos įstatuose įrašyta idėja, kad dalis draugijos lėšų bus skiriama „ant užvedimo ir pakėlimo dailių ir teatro lietuviško“. Lietuviško teatro dar net mintyse nėra, o 1893 metais „Varpe“ V. Kudirka paskelbė pirmą lietuviškos dramos konkursą. Svarbu, ką darai ir kaip padedi išsivaduoti užguitam žmogui. Keturakis savo komedija „Amerika pirtyje“ pradeda naująją lietuvišką dramaturgiją, kuri romantinį plevenimą pakeičia pozityviu kalbėjimu.

Matyt, ne be V. Kudirkos valios pradėta ruoštis didžiajam Palangos vaidinimui, kuris įvyko 1899 m. rugpjūčio mėn. 20 d. grafo Tiškevičiaus klojime. Palangos vaidinimas „Amerika pirtyje“ pavyko, nors paskui caro valdžia represavo beveik visus artistus. Palangos vaidinimas sukėlė visuotinį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančios visuomenės susidomėjimą ne tiek menine prasme, kiek politine. Mūsų kultūros istorijoje, o gal ir pasaulinėje praktikoje prasidėjo unikaliausias reiškinys – teatro spektaklis tapo tautos valios pareiškimu: mes turime savo kalbą ir turime teisę ja kalbėti.

Dabar vėl sugrįžkime į Medvilionius.

Išblaškyti Palangos klojimo teatro artistai kaip bičių spiečius susimeta Joniškio apylinkėje, Kriukų valsčiaus Medvilionių dvare. Žemaitė pasakoja, kad Povilas Višinskis vos ne jėga nuvežęs ją Joniškėlin ir įsakęs drauge su Gabriele Petkevičaite-Bite per savaitę parašyti naują dramą. 1900 metais Medvilionių dvare įvyko slaptas lietuviškas vakaras, kuriame buvo suvaidinta pirmoji jųdviejų komedija „Velnias spąstuose“.

Būtent tada išryškėja radikalus grafo Stasio Goeso atsidavimas lietuvių nacionalinio išsivadavimo idėjoms. Jis sutelkia nuolatinių artistų trupę, net moka atlyginimus, o režisierius J. Misius gauna ir visą išlaikymą. Teatras sudaro nemenką repertuarą. Daugelį spektaklių režisavo Feliksas Daugėla. Čia atvykdavo ir dirbdavo žinomi teatro žmonės: T. Goesytė, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Jakševičiūtė-Venslauskienė, A. Povylius, A. Janulaitis, J. Šlapelis, P. Višinskis, A. Varnas, V. Preikštas, L. ir S. Vaineikiai. Susėdę į gardinį vežimą, Goesų trupės žmonės su vaidinimais keliaudavo po Lietuvą.

Medvilionių dvaras ir Goesų šeima yra didžiulės reikšmės lietuvių kultūros reiškinys, įpareigojantis ne tik išsaugoti juos kultūrinėje atmintyje, bet ir branginti kaip labai svarbų tautinės kultūros paveldo objektą. Konferencijoje vizualiai pristatytas D. Varnaitės (Kultūros paveldo departamentas) parengtas restauruotų ir išsaugotų Lietuvos dvarų palikimas.

Popietėje konferencijos dalyvius organizatoriai nuvežė į Goesų dvarvietę. Visus tiesiogine prasme ištiko šokas – taip apleisto kultūros objekto dar nebuvo tekę matyti. Pasirodo, Joniškio rajono savivaldybė šitą visos Lietuvos atgimimo laikų perlą abejingiausiai buvo įtraukusi į griaunamų objektų sąrašą. Kaip galėjo atsitikti, kad mūsų krašte vis dar yra vienos ar kitos bendruomenės savimonei ar net visai tautos kultūrai labai svarbių objektų, kurių kultūrinė vertė nėra atskleista ir įteisinta? Metas jau griežtai pasakyti, kad kažkas nedirba savo darbo.

Ačiū Dievui, Joniškio kultūrinė visuomenė sukėlė triukšmą. Tik tada šį dvarą pamatė Kultūros ministerija, į jį atkreipė dėmesį Kultūros paveldo departamentas ir sprendimas dvarą griauti buvo atšauktas. Medvilionių dvaro sodybos kompleksui suteikta teisinė apsauga. Tuokart spaudoje D. Varnaitė rašė: „Šį Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą vertinu kaip galimybę ir pareigą išsaugoti svarbų tautos kultūrinės atminties simbolį ateičiai“.

O kol kas stovime Medvilionyse kaip kvailiai, tuščiomis rankomis ir tuščiomis kišenėmis, bejėgiai, pažeminti, su bjauriu gėdos jausmu prieš kadaise čia vaikščiojusius Joną Jablonskį ir Antaną Smetoną, prieš pirmuosius Lietuvos aktorius, pagaliau prieš Lietuvai viską atidavusį Stanislovą Goesą ir prieš savo vaikus, ir vaikaičius...

Ir galvoju: mačiau Žemaitijoje kultūros paminklą – Lopaičių piliakalnį. Grožis ir didybė savaime suprantama, bet didžiausią įspūdį paliko dabarties žmogus, Rietavo miškų urėdas Vaidotas Šliogeris. Jis kažkada atėjo čia, pamatė apleistą tą mūsų istorijos stebuklą ir, pasitaręs su savo vyrais, padarė tai, ką padorus žmogus privalo padaryti. Dabar minios žmonių eina ir važiuoja čia kaip į atlaidus: virš pilies viduje marmančių šaltinių, giliai vinguriuojančio upelio atsirado lentomis grįsti takai su turėklais, laiptai, vedantys į kuorus, į didžiulių kūlių sangrūdas...

Svarstau, negi Joniškio miškų urėdas Aleksas Abromavičius su šešių savo girininkijų vyrais negalėtų ateiti į Medvilionis ir nors laikinai lentomis užkalti kiaurus rūmo stogo galus, kad lietus nebeardytų sienų? Gal gėda būtų tiems, kurie neatlieka savo pareigų.

Kol kas dar turime galimybę šią vertybę išsaugoti, nors „kultūrinės atminties simbolis“, valdininkams pikdžiugiškai stebint, sparčiai griūva pats savaime.

O kur teisinė apsauga? Jeigu nėra pilietinio padorumo, privalėtų būti teisinė atsakomybė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija