2017 m. kovo 3 d.
Nr. 9 (2226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Pagalba migrantams – moralinis reikalavimas

Popiežius Pranciškus apie svetingumą kenčiantiems svetimšaliams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pasitinka jo
pakviestas Sirijos pabėgėlių šeimas

Šventasis Tėvas bendrauja
su pabėgėlių vaikais, kuriais
rūpinasi Vatikano parapijos

Mūsų ganytojų paraginimu ateinantį sekmadienį, kovo 5 dieną, esame pakviesti melstis už lietuvius, pasklidusius visame pasaulyje. Dėl skaudžių šiuolaikinės migracijos klausimų popiežius Pranciškus jau ne kartą yra pasisakęs. Tačiau išsamus jo pranešimas Romoje vykusio VI tarptautinio forumo „Migracija ir taika“ dalyviams išsiskyrė ypatingu solidarumu ir todėl kartais įvardijamas kaip „Magna Charta“ krikščioniškam šios problemos sprendimui. Šią kas dvejus metus rengiamą, ekspertų konferenciją vasario 21–22 dienomis buvo organizavusi naujoji Vatikano Visapusiško žmogaus vystymo dikasterija kartu su vienuolių skalebriniečių pagalbos migrantams tinklu ir vokiečių katalikų Konrado Adenauerio socialinės paramos fondu. Renginio tikslas yra skatinti kuo platesnį dialogą, aptariant giliąsias ir labai įvairias migracijos priežastis bei ieškant etinių, politinių bei ekonominių sprendimų priimti ir integruoti svetimšalius. Šiuos klausimus aptaręs ir Šventasis Tėvas pabrėžė, jog yra moralinė pareiga sutelktai ir veiksmingai atsiliepti politinėje bendruomenėje, pilietinėje visuomenėje ir Bažnyčioje į naujuosius masyvios migracijos iššūkius, kuriuos sąlygoja įvairaus pobūdžio XX ir XXI amžių sandūroje iškilusios humanitarinės krizės, deja, turinčios tęstinumo tendenciją.

Populistinės demagogijos blogis

Sveikindamas forumo dalyvius ir pripažindamas jų pastangų vertingumą, popiežius Pranciškus sakė, kad migracija yra svarbi žmonijos istorijos dalis. Ji daugiau ar mažiau būdingas kiekvienai epochai, o kai kuriais atvejais „tautų kilnojimasis“ sąlygojo ir naujų civilizacijų formavimąsi. Tam tikru atžvilgiu migracija atspindi kiekvienam žmogui būdingą laimingesnio gyvenimo siekį, o krikščionims tai turi ir mistinį elementą, kadangi jie į visą savo laikinąją žemiškąją egzistenciją žiūri kaip į nuolatinę kelionę link dangiškosios tėvynės amžinybėje. Tačiau visiškai kitaip reikėtų vertinti nenatūralų, priverstinį ir masinį migravimą, tremtį ar tiesiog bėgimą iš savo gimtosios šalies. Tai sąlygoja didelis skurdas, žmogaus orumo netenkinančios gyvenimo sąlygos, kariniai konfliktai, nusikalstamas vietinių korumpuotų režimų aplaidumas ar piktnaudžiavimas. Dėl to kai kuriuose regionuose – Artimuosiuose Rytuose (iš Sirijos pasitraukė 25 proc. vietos gyventojų), Rytų Europoje (Lietuvą paliko daugiau kaip 20 proc. jos piliečių) bei Centrinėje Amerikoje (iš Salvadoro svetur išvyko beveik trečdalis gyventojų) – vyksta tikras, precedento neturintis valstybių ištuštėjimo metas. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri dėl didžiulės migracijos pirmauja pasaulyje gyventojų skaičiaus mažėjimu (kasmet netenka 1,1 proc. savo gyventojų), jau prognozuojamas visiškas demografinis sunykimas. Kiekvienu tokio dramatiško pasitraukimo iš savo gimtinės atveju, kokios skirtingos priežastys (Sirijoje, Lietuvoje ar Salvadore) bebūtų, reikalingas aiškus jų įvardijimas ir neatidėliotinas politinių bei ekonominių sprendimų priėmimas dėl pačių tautų išlikimo.

Pasak Šventojo Tėvo, šio prieštaringo reiškinio akivaizdoje reikia pirmiausia matyti nelaimių ištiktus svetimšalius, kurių atžvilgiu būtina rodyti žmogišką svetingumą, vengiant populistinės priešiškos demagogijos ir egoistiniam atmetimui bei abejingumui priešpastatant geranorišką supratimą, pagalbą ir bendravimą. Nereikia užmiršti problemos masto; šiuo metu pasaulyje yra 65 milijonai pabėgėlių, kurių tragišką padėtį sąlygoja smurtiniai konfliktai ir karai, o bendras migrantų skaičius viršijo 300 milijonų! Ir esant tokiai jų gausybei yra ypač aktualus asmeninis priimančiųjų požiūris, orių gyvenimo sąlygų suteikimas, kadangi didelės svetimšalių sankaupos pabėgėlių stovyklose ir migrantų getuose sukuria naujas pažeidžiamumo, organizuoto nusikalstamumo gaujų ar priešiško ideologinio poveikio pavojus bei vergiškos prekybos žmonėmis situacijas. Kalbama apie milijonus nesaugiai svetur gyvenančių vyrų, moterų ir vaikų, kurie iš principo nėra klajokliai ir nori susikurti saugų sėslaus gyvenimo židinį sau ir savo šeimoms. „Neatimamų jų teisių gynimas, fundamentalių laisvių užtikrinimas, pagarba žmogiškajam orumui yra pareigos, nuo kurių negali atsiriboti nė vienas iš mūsų, – sakė popiežius Pranciškus. – Ši brolių ir seserų globa yra moralinis imperatyvas, kuris turi būti išreikštas atitinkamomis teisinėmis priemonėmis tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje plotmėje“. Kadangi migrantais, tremtiniais ir pabėgėliais yra tapę 5 proc. pasaulio gyventojų (tik dvi valstybės Kinija ir Indija turi daugiau gyventojų nei planetoje yra migrantų), tai šios tikrai globalinės problemos sprendimui yra reikalingos toli siekiančios politinės ir humanitarinės programos, kad būtų efektyviai kovojama su migraciją lydinčiais reiškiniais, nežmonišku išnaudojimu, smurtu, prekyba kūnu ir organais, kitokios naudos siekiu iš priverstinai svetur atsidūrusių žmonių nelaimės.

Vengti dirbtinės asimiliacijos

Patvirtinęs, kad prie svetimšalių priėmimo ir globos pastangų turi aktyviai prisidėti vietinės religinės bendruomenės, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad vien tik saugaus migrantų, tremtinių ir pabėgėlių apgyvendinimo nepakanka, kad yra būtinas jų integravimas, visapusiškas palaikymas ir augimo skatinimas priėmusioje aplinkoje. Kaip moko Bažnyčios socialinė doktrina, rūpintis reikia kiekvienu asmeniu, o ypač sunkius išgyvenimus ir nepriteklius patyrusiu svetimtaučiu, kuriam irgi turi būti užtikrintos asmeninės gerovės ugdymo sąlygos tiek individualiame, tiek visuomeniniame, tiek ir religinių poreikių patenkinimo kontekste.

Popiežius Pranciškus priminė ir savo pirmtako Benedikto XVI mokymą: kaip kiekvienam asmeniui galioja teisė emigruoti, taip ir teisė nuo jos susilaikyti, ir tai reiškia teisę savo gimtinėje turėti garantuotas oraus pragyvenimo sau ir savo šeimos nariams sąlygas. Šių garantijų įtvirtinimui reikalingos vietinės politinės ir ekonominės paskatos, pakeičiant korumpuotų režimus bei atkuriant taiką karinių konfliktų atvejais. Įgyvendinant tarptautines paramos programas galėtų aktyviau dalyvauti ir patys migrantai, kurie ekonomiškai ir politiškai sustiprėjo svetur ir savo investicijas bei patirtį nukreiptų tėvynės atsikūrimui ir pažangai. Tai neturėtų apsiriboti siaurais partiniais, politiniais ar individualaus verslo interesais, bet susitelkti į visapusišką šalies vystymą, nesibijant idealizuotų siekių raiškos.

Kalbėdamas apie migrantų integravimą naujose visuomenėse, Šventasis Tėvas sakė, kad tai neturi būti kokia nors dirbtinė jų asimiliacija ir inkorporacija ir tautinių, kultūrinių ir religinių tradicijų praradimas. Svetimšalių integracija yra „dvišalis procesas“ su abipusiu kultūrinių turtų pripažinimu, gerbimu ir išsaugojimu. Taigi, viena vertus, negalima savosios kultūros vertybių paviršutiniškai primesti kitiems (atvykėliams), o kita vertus, reikia vengti ir abipusės izoliacijos, atsiribojimo, nes tai kurtų migrantų užsidarymą į getą su visais galimais ideologinio ar religinio ekstremizmo pavojais. Migrantai turi pareigą nenusisukti nuo juos priėmusios šalies kultūrinių tradicijų, o svetingi šeimininkai vengti nepagrįstos baimės, atvykėlių kriminalizavimo, marginalizavimo, abejingumo, gynybinių pozicijų užėmimo. Vykdant geranoriškumo ir bendrystės kultūrą, kuri vienintelė geba kurti teisingesnį, broliškesnį ir geresnį rytojų visiems, ypač svarbi politika, nukreipta į šeimų sujungimą ir palaikymą. Be to, kaip moko šventasis Jonas Paulius II, krikščionių bendruomenei taikus skirtingų kultūrų ir tautų asmenų integravimas atspindi jos katalikišką – visuotinį – pobūdį. Ši bendrystė nereiškia etninės ir kultūrinės įvairovės paneigimo, nes tie skirtingumai yra esminis elementas bažnytinio gyvenimo, kuris Sekminių dvasioje yra atviras visiems ir siekia apimti visus skirtingumus. Pabrėždamas tokio krikščioniško priėjimo svarbą brolių ir seserų, kurie dėl įvairių priežasčių buvo priversti savo gimtines palikti, atžvilgiu, popiežius Pranciškus priminė teisingumo, civilizuotumo ir solidarumo nuostatų svarbą.

Teisingumo pareiga ir atsakomybė

Nurodydamas krikščionišką pareigą siekti teisingumo, Šventasis Tėvas sakė, jog dabar migracijos situacija pasaulyje dar kartą patvirtina, kad daugiau nebegalima toleruoti tokios didelės ekonominės nelygybės, kuri kliudo įgyvendinti visuotinės žemės resursų paskirties principą. Taigi, teisingumas pirmiausia reiškia teisingą ir tolygų gėrybių paskirstymą, pagarbų bei atsakingą jų naudojimą. „Mums reikia ne vien neplėsti atotrūkio tarp tų, kurie turi daugiausiai, ir tų, kurie turi pasitenkinti trupiniais, bet ir ieškoti bei rasti būdus, kuriais iš žemės resursų turėtų naudos visi“, – aiškino Šventasis Tėvas svarbųjį teisingumo ir lygybės bei vienodos pagarbos kiekvienam žmogui klausimą. Mes negalime leisti, kad viena nedidelė turtingiausių individų grupė kontroliuotų pusę pasaulio resursų, o visiems kitiems kartais net ištisoms tautoms liktų tik trupiniai. Niekas negali manyti esąs atleistas nuo moralinio imperatyvo, kuris seka iš bendros atsakomybės rūpintis planeta ir ypač tai svarbu tarptautinei politinei bendruomenei. Bažnyčios socialinė doktrina moko, kad ši bendra atsakomybė turi būti interpretuojama pagal subsidiarumo principą, kuris suteikia laisvę vystyti gebėjimus kiekviename visuomeninio gyvenimo lygmenyje. Bet didesnė atsakomybė ir reiklumas skirtas tiems, kurie turi didesnę galią, kad mūsų globalizuotame pasaulyje rinkos santykiai nebūtų ciniškai naudojami tik nedaugelio gerovei. Šiuo atžvilgiu popiežius Benediktas XVI savo socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ pranašiškai perspėjo dėl naujų kolonializmo formų, kurios iškyla ne tik dėl priklausomybės nuo senųjų galybių. Bet ir dėl to, kad naujos išsivadavusios šalys elgiasi labai neatsakingai su savo laisve, kai jų korumpuoti režimai sugriauna ekonomiką, nuskurdina savo žmones ir verčia juos emigruoti svetur. Tai dabar pastaraisiais dešimtmečiais stebime Lietuvoje ir daugelyje kitų Rytų Europos regiono valstybių.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, pareiga civilizuotai elgtis su migrantais, tremtiniais ir pabėgėliais sąlygoja visiškai objektyvų, be išankstinio nepalankaus nusistatymo tų vertybių ir principų, kurie sudaro bendrą žmonijos išminties paveldą, taikymą. Visa tai yra surašyta į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kitus svarbius tarptautinius teisės dokumentus, į Bažnyčios socialinį mokymą. Enciklikoje „Caritas in Veritate“ aiškiai patvirtinama, jog, „kiekvienas migrantas yra žmogus, kuris turi fundamentalias teises, gerbtinas kiekvienoje situacijoje“. Tai ypač svarbu pabrėžti dabar, kai dėl radikalaus islamiškojo terorizmo grėsmės stiprėja neigiamas požiūris į pabėgėlius, kurių dauguma yra musulmonai, ir iškyla provokacijų grėsmė. Žmogiškasis svetimšalio migranto orumas gali būti pažeistas ir vykdant būtinus biurokratinius bei administracinius reikalavimus, kadangi pirmoji registracija yra nelengva dėl dokumentų stokos bei nuodugnaus patikrinimo poreikio, ir čia reikalingas ypatingas atsargumas bei mandagumas. Nereguliarus teisinis prieglobsčio ieškančio pabėgėlio statusas nėra priežastis nepaisyti jo orumo, kadangi jam priskirtinos tos pačios žmogaus teisės, kurios niekada negali būti pažeidinėjamos ir ignoruojamos. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad civilizuoto elgesio su migrantais, tremtiniais ir pabėgėliais pareiga skatina iš naujo atrasti krikščionišką broliškumo vertybę, kuri priskirtina kiekvienam žmogui. Broliškumas, kaip moko popiežius Benediktas XVI, aiškindamas individo tapatybės bruožus, yra labiausiai civilizuotas santykis su kitu asmeniu. Jis rodo, kad mes jame nematome grėsmės, o broliškumas praturtina mūsų pačių identitetą. Popiežius Pranciškus sako, kad į kiekvieną asmenį reikia žiūrėti kaip į savo tikrą brolį ar seserį ir kad be broliškumo kitiems neįmanoma kurti teisingos visuomenės bei patvarios taikos.

Kitas asmuo yra dovana

Vasario 21 dienos kalboje tarptautinio forumo „Migracija ir taika“ dalyviams Šventasis Tėvas priminė solidarumo pareigą, kuri ypač aktuali įvairias gyvenimo tragedijas, netgi vergystę, smurtą ir mirtį patiriantiems migrantams, tremtiniams ir pabėgėliams. Šiuo atžvilgiu Šventajame Rašte girdimas Dievo klausimas: „Kur tavo brolis?“ (Per 4, 9), skirtas ne kitiems, bet kiekvienam iš mūsų, aiškino popiežius Pranciškus. Kiekvienas savo sieloje ir širdyje turime išgirsti tą Viešpaties klausimą ir pamąstyti, ar viską padarėme, kad sąžinė būtų rami į jį atsakant. Juk socialiniam Bažnyčios mokymui svarbi solidarumo samprata gimė būtent iš gebėjimo suprasti, užjausti ir atsiliepti į sunkumuose atsidūrusių brolių ir seserų poreikius, palengvinti jų dalią. Be to, mums krikščionims, solidarumo rodymas išvargusiam keleiviui (migrantui, pabėgėliui) yra dėmesys Jėzaus Kristaus priminimui apie Paskutiniajame Teisme vyksiantį kiekvieno gyvenimo kelio vertinimą: „Buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Solidarumas skatina nepasiduoti dabar paplitusiai atmetimo kultūrai, abejingumui bei kitų marginizavimui, su juo galima kurti geresnį, teisingesnį, broliškesnį pasaulį. Tam turi susitelkti ne tik krikščionys, bet visų tikybų išpažinėjai, kadangi sakrali svetingo priėmimo vertybė būdinga ir kitoms religinėms tradicijoms.

Baigdamas apmąstymus Šventasis Tėvas vėlgi atkreipė dėmesį į labiausiai pažeidžiamą migrantų, tremtinių ir pabėgėlių grupę, kuri ypač reikalinga didelės globos ir nuoseklaus integravimo. Kalbama apie svetimšalius vaikus, paauglius ir jaunus žmones, kurie priversti palikti tėvų namus, savo artimuosius ir ieškoti prieglobsčio svetur. Kaip tik šiai jaunųjų migrantų problemai popiežius Pranciškus skyrė šiemetinės, sausio viduryje Bažnyčioje minėtos Pasaulinės migrantų dienos temą „Nepilnamečiai migrantai – pažeidžiami ir bebalsiai“. Tuomet jis pabrėžė, kad šiuo atžvilgiu yra ypač svarbus bendradarbiavimas tarp viešųjų ir bažnytinių migrantais besirūpinančių organizacijų, siekiant, kad būtų patenkinti gyvybiški jaunųjų svetimšalių poreikiai ir kad jie būtų apsaugoti nuo įvairių išnaudojimo, nusikalstamumo pavojų galėdami kurti išsvajotą ateitį naujomis gyvenimo sąlygomis.

Kovo 1 dieną, Pelenų trečiadienį, prasidėjusiai Gavėniai, svarbiam liturginiam laikotarpiui, vedančiam į Kristaus Prisikėlimo šventę, Velykas, skirtame kreipimesi „Žodis yra dovana. Kitas asmuo yra dovana“ popiežius Pranciškus siūlo apmąstyti garsųjį evangelinį palyginimą apie vargšą Lozorių ir į jį dėmesio nekreipiantį turtuolį, kuris už tą abejingumą pelno amžiną kančią. Beviltiškoje padėtyje atsidūręs vargšas Lozorius (plg Lk 16, 19–31), kuris guli prie turtuolio rūmų durų ir priverstas maitintis trupiniais, primena ir tragiškoje padėtyje atsidūrusius migrantus, kurie buriasi prie turtingų valstybių sienų ir ten sulaikomi, kartais negaudami nei trupinių. „Lozorius mus moko, kad kitas asmuo yra dovana, – rašo Šventasis Tėvas savo kreipimesi. – Vargšas prie turtuolio durų yra ne varginanti kliūtis, bet kvietimas atsiversti ir pakeisti gyvenimą“, raginimas atidaryti mūsų širdies duris kiekvienam kenčiančiam žmogui, kas jis bebūtų – mūsų kaimynas ar nepažįstamas vargšas (migrantas, tremtinys, pabėgėlis), – nes kiekvienas asmuo yra dovana. „Gavėnia yra palankus metas atverti duris (valstybės sienas) kiekvienam stokojančiam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą“, – pabrėžia popiežius Pranciškus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija