2017 m. kovo 3 d.
Nr. 9 (2226)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Politikų atostogos ir Užgavėnių blynai

Edvardas ŠIUGŽDA

Atrodo, kad antrą ir trečią mėnesį po Seimo rinkimų apžvalgininkams, politikams, žiniasklaidininkams svarbiau buvo, kas kokiu paltuku ateina ir kokiu automobiliu atvažiuoja į Seimą, bet tik ne valstybės reikalai. Kai emigracija pasiekia tokius skaičius, jog po 20 metų nebus iš ko mokėti pensijų, nes dirbančiųjų beveik nebeliks, gal tada Seimo nariai pradės skaičiuoti, iš ko gi jie algas gaus, jei tik jie vieni šauniai besidarbuojantys liks. O gal tada nebereikės ir planų, kaip ginti valstybę nuo galimo įsiveržimo ne tik į jos informacinę erdvę, bet ir ekonominio karo lauką. Gal tada seimūnams kils klausimas, ar liks, ką ginti, nes nebebus pilietiškų piliečių – jie bus emigravę, kur juos keiks ir laikys imigrantus, trukdančiais saviems žmonėms surasti tinkamesnių darbų. Visa Europa taps kaip Britanija su savo brexitu ir nebenorės įsileisti vis plūstančių „sovietinių“ lietuvių. Turime suprasti, kad ekonominė ir socialinė atskirtis, korupcija ir žmonių nusivylimas valdžios abejingumu valstybę griauna daug sparčiau negu ties siena su Rusijai maloningai valdyti užsienio politikų perduotu Karaliaučiaus kraštu (dab. Kaliningrado sritis) ir Baltarusija susitelkę tankai bei mirtį tūkstančiams nešanti toliašaudė artilerija.

Iš tiesų politikams labiau patinka girtis, kad „pasiekėme BVP vidurkį Europos Sąjungoje“, nors pagal pragyvenimo lygį esame ES šalių sąrašo pabaigoje. Seimui geriau nematyti, kokios landos paliekamos mokesčiams nemokėti, bet užtat mikliai surandami būdai nudirti kelis kailius piliečiams, pavyzdžiui, per prekių ir paslaugų PVM (pridėtinės vertės mokestį). Nuo A. Kubiliaus atrastos „krizės“ tas PVM taip ir liko ties 21 proc. riba. Ir to nėra jokioje ES valstybėje! Visoms prekėms, visoms paslaugoms! Tik per vargus buvo įrodyta, kad spauda nėra naftos ar komercijos verslui tolygi konkurentė, tačiau senasis 5 proc. PVM tarifas jai taip ir nebuvo grąžintas – spaudai galioja 9 proc. PVM, taigi beveik dvigubai didesnis nei iki Kubiliaus vis taip ir nesutramdytos krizės. Tad ir dabar, kad nepamirštume, kokie geri buhalteriai yra mūsų seimūnai, bet koks PVM dydis, kiek žemesnis nei 21 proc., iškart pavadinamas lengvatiniu, suprask, toks tariamai lengvatinis tarifas prekei ar paslaugai paliekamas tik iš gerosios valdžios malonės. Atrodytų, kad Kubiliaus nustatytą 21 proc. ribą nustatę mums šventieji, ir jos liesti nevalia. Todėl ir naujoji valdžia galvoja, kaip vikriau panaikinti tą tariamai lengvatinį tarifą šildymui ir jam paskirti „kubilinį“ 21 proc. lygį, kad visi mes būtume laimingi. Esą palikus „lengvatinį“, nauda bus tik turtingiesiems (štai kokia demagogija įrodinėjama piliečiams), tad būtina padidinus būsto šildymo kainas net 12 proc. (iki 21 proc. vietoj dabar esančio „lengvatinio“ 9 proc.) „pagelbėti skurstantiems“, panašiai, kaip ir sovietiniais laikais – kainos buvo keliamos tik „liaudies prašymu“.

Tad aišku, kad valdžiai nelabai ir svarbu, jog emigracija nuo to dar labiau didės. Ir ji didėja. Juk daug piliečių didelių šildymo mokesčių susimokėti nepajėgia. O atsisakyti vadinamojo lengvatinio tarifo šildymui siekiama tik todėl, kad nenorėdamas surinkti mokesčius iš pelną gaunančių įstaigų, ypač valstybinių (to pavyzdys ilgus metus buvo valstybė valstybėje „Lietuvos geležinkeliai“, kurių buvę vadovai išėjo iš ten švarutėliai netgi su milžiniškomis kompensacijomis), Seimas net nebando ieškoti kitų galimybių. Tad geriau nuskalpuoti tuos jau ir taip nuo pasaulyje didžiausių mokesčių už šildymą kenčiančius piliečius. O tada piliečiai priversti kaip nors „suktis“ – ieškoti papildomų pajamų, netgi ir verstis cigarečių kontrabanda. Šalies finansinę padėtį galėtų pagerinti griežtesnis pelno mokesčių rinkimas, bet tokių žingsnių nedaroma. Vadinasi, kažkam naudinga, kad liktų šešėlis, kad būtų paliktos landos išvengti pelno mokesčių. Ir įnirtę kovoja su kontrabandinių cigarečių prekybininku pensininku. Bet tai nesulaiko išsišakojusios didžiosios kontrabandos prekiaujant cigaretėmis ar alkoholiu.

Ir visą laiką piliečiams rodoma, kaip jiems, politikams, rūpi mūsų ateitis. Ypač po žiauraus susidorojimo Kėdainiuose su mažuoju Matu karštieji politikai suaktyvėjo: tučtuojau šaukime neeilinę Seimo sesiją, priimkime griežčiau vaikus saugančius įstatymus. O ar tai duos naudos, kai visuomenėje brandinamas neprincipingumas, žvelgiant į vis neišrautas korupcijos apraiškas, nesusimąstoma. Taip seimūnai išsiskirstė į atostogas („susitikimus su rinkėjais“), ir jau praėjusią ir šią savaitę – nauji tėvų nusikaltimai: Jonavos ligoninėje kūdikį pagimdžiusi kaišiadoriškė jį nužudė, o po pusantros paros Šiauliuose gyvenantieji sutuoktiniai (sugyventiniai) prieš septynių mėnesių mergaitę panaudojo smurtą, sukėlusį jai klinikinę mirtį. Pasirodo, kaip ir mažojo Matuko atžvilgiu smurtas įvykdytas būtent jau tarsi tradicine skelbiamoje šeimoje – sugyventinių poroje. Tokių sparčiai daugėja savo katalikiškumu dar neseniai garsėjusiame krašte. Tačiau šį kartą jokio triukšmo iš seimūnų pusės nebuvo – nei pasipiktinimo, nei komentavimo, nei kvietimo į neeilinę Seimo sesiją. Mat jie, nuvargę nuo jiems priskirtos „privalybės“ susitikti su rinkėjais, taip yra įnikę į šiuos tautai reikalingus darbus, dosniai apmokamus iš rinkėjų (tautiečių) kišenės, kad iš didelio nuovargio yra išvažiavę į dakarus, safarius ar kitokius smagius dalykėlius, o tiksliau, išėję neįstatyminių atostogų. Per tokį savo užimtumą ir darbą tautai net Vasario 16-ąją iškilmingai švęsti pamiršo. Nejaugi taip bus ir kitąmet, kai minėsime 100-ąsias nepriklausomybės metines? Reikia tikėtis, kad bent tą kartą ir mūsų politikai neišsilakstys po svetimus kraštus (į „susitikimus su rinkėjais“) ir paminės garbingą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo datą.

Politikams tikriausiai nelinksma, nes jie tikrai supranta (tik nuo žmonių slepia), jog dėl pajamų nelygybės, neteisingumo, socialinio kapitalo būklės atrodome pakankamai prastai. Ekonomistas Raimundas Kuodis kritikuoja kažkada paskelbtą oficialią Lietuvos strategiją apie globalią „Lietuvą 2030“. Juk globalios Lietuvos „atradimas“ nė kiek neprideda mums naudos – emigracija pjauna mūsų ekonomiką būdais, kurie buvo ignoruoti politikų. Kaip sako R. Kuodis, Lietuvoje iš tiesų yra dvi ekonominės Lietuvos: Vilnius su regionu sudaro per 40 proc. bendrojo vidaus produkto, kai pajamų vidurkis pusantro karto viršija šalies vidurkį, t.y. Vilniaus regionas jau viršija ES vidurkį. Tačiau yra ir antroji Lietuva – didžiulė apskritis, kuri tris kartus atsilieka nuo Vilniaus. Vilnius plečiasi, jis nėra sumažėjęs nuo sovietinių laikų, čia gimsta kas trečias vaikas Lietuvoje. Vilniuje klesti verslas, dėl to didėja našumas, didėja algos. Bet argi politikams nevertėtų pasirūpinti tokia išskirtine vieno regiono padėtimi? Argi kita Lietuva, kur nyksta sodybos, namų langai užkalami, tarpsta alkoholizmas, žudomi vaikai, yra mažiau svarbi?

Tuo metu, kai Rusija, reikia matyti (tai rodo daugelis jos veiksmų požymių), stengiasi įvaryti pleištus tarp Lietuvos tautinių bendrijų, mes vis dėlto surandame kai ką ir „paskaninti“, parodydami, kokie blogi esame gimę. Jau neminint druska vis apipilamos žaizdos dėl tariamos „žydšaudžių“ kaltės visai tautai, kai eskaluojama nuomonė, esą visi 200 tūkst. Lietuvos žydų buvo išnaikinta ne nacių okupuotoje Lietuvoje, o savo valdžią ir galią turinčiame krašte ne ko kito, o kaip tik nacionalistų, nors tai darė vokiška nacių valdžia, ir didžioji žydų dalis buvo sunaikinta ne Lietuvoje, o nacių įkurtuose konclageriuose Lenkijoje, Estijoje ar pačioje Vokietijoje. Siekiama įrodyti lietuvių antisemitizmą ir ksenofobiją (tautų neapykantą), panaudojant net Užgavėnių „blynų“ ar vakaronių šventimus. Tik paradoksas: jeigu vienoje šventės vietoje buvo aiškinamasi, kiek lietuviai įdėjo patyčių elementų į žydų personažus, nors tokių tikrai netrūko ir gausiuose lietuvių personažuose, net per televiziją apie tokią mūsų „ksenofobiją“ buvo ištransliuota, kitose šventės vietose Vilniuje galima buvo pasijusti, kad esi kaip internacionaliniame mieste – prie Prancūzijos ambasados esančiame parke buvo skanduojamos tokios trankios rusų dainos, atliekamos profesionalų dainininkų, ir sukosi rateliai (chorovodai), kad tos linksmybės tikrai nustelbė prie Arkikatedros vykusius gana kuklius lietuviškus Užgavėnių pasilinksminimus. Gal todėl žinia apie šiemetes Užgavėnes atsidūrė net užsienio žiniasklaidoje. Tačiau ir vėl buvome pagarsinti kaip antisemitiška, o ne kaip kitų tautų kultūrą į save įtraukianti tauta. Vis dėlto skaudu...

Bet gal taip ir turi būti atėjus Gavėniai, kai turime būti pasirengę ir skausmui, ir kančiai, ir susitvardymui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija