Per žmogų apie tautą
Alfredas Guščius
Jeigu prof. Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę
Dalia Grybauskaitė tautos prezidentė (Trijų žvaigždučių leidykla,
2016) nebūtų įdėjusi iš senovės laikų atklydusio palyginimo apie
knygos likimą, tai aš jį būčiau priminęs. Bet įdėjo ir dar šiek
tiek praplėtė: Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą,
suprasdama, kad knygos kaip ir žmonės turi savo likimus, tik žmonės
juos kuria patys, o knygų jų skaitytojai. Prieš 20 metų teko
klausytis O. Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčiose.
Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės-katalikiškos
pažiūros ir buvimas bažnyčioje šv. Mišiose, bendravimas su šventovių
kunigais... 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują
savo knygą Ieškau Konstantos (leidykla Kriventa).
Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais
klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu sekamas ir prof. O. Voverienės.
Ir štai 2006 metais Lietuvos aide mano nemažam nustebimui pasirodė
jos recenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų
vertybių... Dviem dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti
profesorės žodžius: Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali
per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus
ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias.
Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias...
Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią
esu aprašęs straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos,
demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių
takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems dvasios skrydžiams.
Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų egalitarinių
konservatorių, manančių, kad į paprasčiausią žmoniškumą galima
sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: Tačiau kad
sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, krizinės situacijos
individo patirtyje (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius:
Vaga, 1994, p. 165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi
visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios krizinės
situacijos yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos.
Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis
ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra
sąžinė; jeigu ji leidžia žmogui užmigti (pati būdama neužmigdyta),
vadinasi, jis yra santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje
nebus pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių
atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitas vertybes bei mintis,
atrodytų, lyg jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą
per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu... Jeigu O. Voverienė,
manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu
drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie D. Grybauskaitės
asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai,
parengti dokumentai), yra tvirtas ir pastovus: Tikiu mūsų Prezidente,
tikiu jos pasirinkimu tarnauti savo tautai ir valstybei, ir
svarbiausia, tikiu savo nepaprasta daug iškentėjusia, bet
savo savasties, savo lietuviškumo nepraradusia tauta, tikiu
ir etniniu pagrindu prosenelių sukurta, daug kartų atkurta, ir iki
šiandien gyvuojančia bei viso pasaulio pripažinta Lietuvos valstybe
(paryškinta mano).
Pirmasis nukrypimas nuo temos. Visa
žmonos Veronikos šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 metų kovą. Grįžo
į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai nenorėjo
priimti laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė.
Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių,
sakiusių, kad lietuviai Sausio 13-ąją šaudė į savus, teliko nedaug,
bet ši jų informacija daro gerą darbą Maskvos propagandai, nes
tautos idėjos praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia
tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.
Mes tai žinome, gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, buvome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į prezidentus Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie priklausomybę nuo Maskvos... Už ją dar ir trečią kartą balsuotume, jei leistų Lietuvos konstitucija.
O. Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės D. Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, Laisvo laikraščio redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos naujienos, atskleistos nedoros mūsų rūtelių, zigmukų, rimvydėlių užmačios.
Kitaip vertina Lietuvos Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai D. Grybauskaitę savo straipsniuose vadina Baltijos tigre ir geležine dama... Ne veltui O. Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaretą Tečer, vadintą geležine ledi... Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus, jaučiama, kad Margreta Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai, jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką... Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidento rinkimų elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais...
O. Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą 2015 metais, antrosios Prezidentės D. Grybauskaitės kadencijos viduryje. Ir knygą išleido, remdamasi finansine ne kurios nors valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę žymią mokslininkę gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės... Būčiau ir aš prisidėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą...
Dar vienas nukrypimas nuo temos.
Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės ir knygos turi
ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą.
Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą
ir įsigijęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną
Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę,
jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo atitinkamą
darbą. Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten
išaiškėjo, kad netoliese gyvena ir jis. Pirmaisiais naujakurystės
metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano
revoliucija. Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugijos
nariai. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis.
Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių
pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse
sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo
apie darbą sovietiniame saugume
Taip suolo draugus išskyrę metai,
gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartino, taip suartėja buvę vaikystės
draugai, o per juos ir tautos gyvenime buvę dramatiški įvykiai.
Man tai ilgai nedavė ramybės. Pagaliau parašiau eilėraštį:
Pleištas Generalisimas
Vaikystėje mudu glaustėmės alkūnėmis,
Sielos šnekėjosi tabula rasa kalba.
Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,
Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.
Tačiau vieną dieną Generalisimas,
kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,
nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,
pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:
iš tavęs pasidarė tarną,
iš manęs besiblaškančią plaštakę...
Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva
staiga paankštėjo, sielos ėmė brūžintis briaunomis,
Bičiulystės saulė aptemo...
Persmeigtas pleišto, tu mirei,
o aš, kaip plaštakė, blaškiausi
vis su tuo pačiu klausimu:
kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino
negyvybės medį,
gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?
© 2017 XXI amžius
|