Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Apmąstymai prie knygų lentynos

Vytautas BAGDONAS

Paskutinį vasario savaitgalį „LIT-EXPO“ rūmuose vėl šurmuliavo tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Kaip ir kasmet ji sutraukė daugybę knygų leidėjų, spaustuvininkų, rašytojų, redaktorių, menininkų ir kitų žmonių, kurių rankos prisiliečia prie knygų atsiradimo. O kokia gi mugė be skaitytojų? Kelios dešimtys šalies leidyklų pateikė šimtus dėmesio vertų leidinių, kurie patenkino net pačių reikliausių skaitytojų skonį. Per keletą mugės dienų kiekvienas galėjo surasti tai, kas jam labiausiai rūpi, ko ieško akys ir širdis. Žiūrint televizijos laidas, klausantis radijo pranešimų apie šią knygų mugę, apžiūrinėjant savo asmeninėje bibliotekoje turimas knygas kilo sumanymas pasidalinti kai kuriomis mintimis „knygine“ tematika ir su „XXI amžiaus“ skaitytojais.

Gerokai stebino tas faktas, kad taip plačiai ir išsamiai reklamuojant knygų mugę, aptariant gausybę renginių, pristatant daugybę svečių, akcentuojant knygos reikšmę kasdieniniame žmonių gyvenime, net nebuvo prisimintas vienas iškilus jubiliejus – pirmosios lietuviškos knygos 470-metis. O vertėjo prisiminti ir dargi ne kartą paminėti apie šios lietuviškos knygos metus. 1547 metų sausį Karaliaučiuje išleistame lietuviškos raštijos pradininko ir švietėjo Martyno Mažvydo„Katekizme“ įrašytos pirmosios prakalbos eilutės „Broliai, seserys! Imkit mane ir skaitykit...“ ir dabar, po daugelio šimtmečių, tebelieka aktualios. Šis kvietimas šviestis, imti į rankas knygą ir skaityti skamba kaip priesakas, perduodamas iš kartos į kartą. Ypač svarbūs Mažvydo išsakyti žodžiai šiais metais, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė lietuvių kalbos metais. Galima džiaugtis ir didžiuotis, kad turime galimybę kalbėti, bendrauti, rašyti, leisti knygas gimtąja savo kalba, kad nėra jokios cenzūros, kad nereikia jokiose institucijose derinti tekstų, gauti leidimų, sutikimų, pritarimų, „palaiminimų“. Vyresnioji karta puikiausiai prisimena gūdžius sovietmečio metus, kuomet be suderinimų, leidimų, visokio rango kontrolierių patikrinimų negalėjai nei spaudoje publicistinio rašinio ar grožinės literatūros kūrinio paskelbti. O jau knygos „dienos šviesą“ dar sunkiau išvysdavo, ne visiems tokia laimė nusišypsodavo. Dabar gi tiktai turėk pinigėlio ir leisk savo kūrybą be jokių suvaržymų. Gal todėl, kad nėra jokios atrankos, kad kiekvienas panorėjęs gali savo kūrybą išleisti knygos pavidalu, kartais skaitytojus pasiekia nors ir gražiai įrištos, tiesiog puikios, nuostabiai iliustruotos, tačiau labai menko turinio, žemo meninio lygio knygos. Kaip bebūtų keista, kai kuriose knygose galima surasti daugybę nukrypimų nuo lietuvių kalbos gramatikos, gausybę rašybos, stiliaus klaidų. Nors lietuvių kalboje pakankamai skambių, gražių žodžių, posakių, tačiau dar mėgstama sakinius „papuošti“ sunkiai suprantamais tarptautiniais žodžiais, žargoniškais posakiais, nedaugeliui žmonių suvokiamomis tarmybėmis. Bet visa tai dar pakenčiama. Tačiau net šiurpas per visą kūną nueina, kai kuri nors knyga būna sunkte persunkta „penkiaaukščiais“ rusiškais keiksmažodžiais, necenzūriniais žodžiais, visokiausiomis blevyzgomis, ilgiausiais sekso scenų aprašymais. Todėl nėra ko ir stebėtis, kai tokia lektūra metų metais dūla knygynų ar prekybos centrų lentynose, nebent knygos smarkiai nukainojamos, kol tokia literatūra už kelias dešimtis centų susigundo skaitytojai. Keisčiau negu keista, kad būna visokiausių blevyzgų autorių, be jokių „tabu“ reiškiančių savo mintis, keiksmažodžiais „puošiančių“ grožinę literatūrą, mūsų šalyje labai gerai vertinamų ir net įvertinamų. Kai kurie tokie jaunosios kartos atstovai pseudopoetai ir pseudorašytojai net yra pelnę... Nacionalines literatūros ir meno premijas (?!).

Telieka viltingai tikėtis, kad lietuvių kalbos metais visi autoriai labiau gerbs gimtąją kalbą ir atkreips dėmesį rašydami savo kūrinius, leisdami knygas. Norisi tikėti, kad pagaliau knygų leidyboje įsivyraus autorių požiūris į kūrinių kokybę, o ne į kiekybę. Kol kas pastebima vyraujanti kiekybinė tendencija. Mat, neretai kai kas knygas „kepa“ it kokius blynus, stengiasi parengti ir išleisti jų kuo daugiau, o tokių kūrinių kokybė labai abejotina. Žinoma, tai – jokiu būdu ne leidyklų kaltė, jos tik vykdo užsakymus. Todėl kartais po originaliais, kokybiškais, dailiais viršeliais gali rasti, atsiprašant, visokio niekalo. Nors daugelis leidyklų turi pakankamai kvalifikuotų specialistų – kalbos redaktorių, stilistų, dizainerių, meninių redaktorių, maketuotojų, – tačiau kai kurie užsakovai tokių paslaugų atsisako. Gal tikėdamiesi tokiu būdu sutaupyti lėšų ar norėdami pasirodyti, pademonstruoti savo gabumus, tokie autoriai pateikia savo parengtus, suredaguotus, sumaketuotus tekstus, savo jėgomis leidybai parengtas knygas. Todėl, ar dar reikia stebėtis, kai kartais autorių pastangos tiesiog nueina perniek: užgimsta ne knyga, o kažkokia jos parodija...

Tarptautinė knygų mugė sostinėje neatsitiktinai vyksta net kelias dienas. Nors už įėjimą tenka mokėti, norinčių apsilankyti mugėje nusidriekia didžiulės eilės. Spūstys susidaro ir susitikimuose su rašytojais, knygų pristatymuose bei kituose renginiuose. Tenka eilėse pastovėti ir tiems, kurie savo asmenines bibliotekas nori papildyti naujomis knygomis, kurie ketina knygas padovanoti savo artimiesiems, draugams, pažįstamiems ar vieną kitą naują knygą įsigyti kasdieniniam skaitymui, savo malonumui. Stebint minias žmonių, sukančias link „LITEXPO“ rūmų, džiaugiasi širdis, kad dar nesipildo liūdniausios skeptikų išsakytos prognozės. O juk vis prognozuojama, vis kalbama, buriama „iš kavos tirščių“, esą pažangiausių technologijų amžiuje internetas, kompiuteriai, mobilieji telefonai, visokie „aipadai“, planšetės išstums knygas, jų niekas nebeims į rankas, nebeskaitys, spausdintas žodis praras savo reikšmę. Esą nebereikės nei bibliotekų, nei knygynų, nei skaityklų, nebereikės žmonėms popierinių leidinių – viską surasi kompiuterių ekranuose.

Tikrai daugybę visokiausios informacijos žmonės suranda internete, tiesiog nebeįsivaizduojamas šiuolaikinis gyvenimas be kompiuterių. Bet jokiu būdu neįmanoma paneigti ir to akivaizdaus fakto, kad ne paskutinėje vietoje žmonių gyvenime yra ir spausdintas žodis laikraščių, žurnalų, knygų, kitų leidinių pavidalu. Nors, žinoma, liūdina ir skaudina tai, kad daugelis jaunų žmonių nesivargina imti į rankas leidyklose išleistų knygų, o mieliau jas parsisiunčia internetu į savo kompiuterius ir skaito literatūrą jų monitoriuose. Bet ir tai – dar ne didžioji blogybė. Bent jau žmonės skaito, domisi poezija, romanais, apysakomis, apsakymais. Tačiau kiek yra tokių tautiečių, kurie visiškai nieko neskaito – nei laikraščių, nei knygų, nei namuose, nei bibliotekose, nei kompiuteriuose. Kai kas skaitymo meną keičia į kompiuterinius žaidimus, kino filmų peržiūras, beprasmišką laiko leidimą prie televizorių ekranų, žiūrint lėkštas, naivias laidas, kaip blynus kepamus niekam tikusius, jokios meninės vertės neturinčius lietuviškus videofilmus ar užsienietiškas „muilo operas“...

Visuomet su pasididžiavimu apžiūriu savo asmeninėje bibliotekoje esančias knygas su autorių autografais. Tokių turiu jau ne vieną dešimtį. Dažnai pavartau knygas, paženklintas rašytojų Alės Rūtos, Juozo Baltušio, Tautos poeto Justino Marcinkevičiaus, poetės, populiarių dainų autorės Dalios Teišerskytės, anykštėnų rašytojų Rimanto Vanago, Mildos Telksnytės, Vygando Račkaičio, uteniškio Donato Čepuko, svėdasiškio poeto Donato Šilinio, gamtininko Sigučio Obelevičiaus ir daugelio kitų autorių autografais. Tai – vertingos dovanos, puikus prisiminimas, brangios relikvijos. Tačiau, pasirodo, ne visi dovanotas knygas brangina ir vertina. Tokią išvadą galiu daryti iš savo asmeninio patyrimo. Ne kartą teko „pasiknaisioti“ makulatūros supirkimo punktuose ir apžiūrėti ten už menkus grašius parduodamas knygas (makulatūros supirkėjai už simbolinį mokestį mielai leidžia tas knygas apžiūrėti, o susidomėjus – ir pasiimti). Taigi, kai kas be jokio gailesčio į maišus su makulatūra įkiša ir knygas su autorių autografais, konkrečiomis dedikacijomis, net nurodoma asmenų, kuriems skiriamos dedikacijos, pavardės, vardai. Bibliotekose veikia skyriai, kur gyventojai gali palikti nebereikalingas knygas ir pasirinkti kitų. Tarp tokių „nebereikalingų“ knygų būna nemažai su autorių autografais, su dedikacijomis, konkrečiomis pavardėmis.

Tad, štai kokios mintys mintelės kyla šalia knygų lentynos, vis prisimenant pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo kvietimą: „Imkit mane ir skaitykit...“

Anykščių rajonas

© 2017 „XXI amžius“