Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Atsivertimo ir vilties kelionė

Popiežius Pranciškus apmąsto atsakingą Gavėnios šventimą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus vadovauja Gavėnios pamaldoms

Pirmąją Gavėnios savaitę (kovo 5–10 dienomis) popiežius Pranciškus su savo bendradarbiais Šventojo Sosto institucijose praleido Aričijos miestelyje netoli Romos, kur Dieviškojo Mokytojo rekolekcijų namuose dalyvavo žymaus pamokslininko pranciškono kunigo Džiulijo Mikelinio (Giulio Michelini) vadovautose dvasinėse pratybose. Asyžiaus teologinio instituto profesoriaus kunigo Dž. Mikelinio OFM meditacijos buvo sutelktos į Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą pagal šv. Mato Evangeliją. Tą komentarą, publikuotą knygoje, jis yra padovanojęs Šventajam Tėvui, kuris ir nusprendė pasiūlyti jam pravesti Gavėnios rekolekcijas Romos kurijos nariams.

Tačiau ir popiežius Pranciškus, kuris priklauso Jėzaus Draugijai ir yra patyręs dvasinių pratybų vedėjas, praėjusią savaitę pradėdamas Gavėnios šventimą, išsakė įsimintinų minčių dėl tos 40 dienų trunkančios dvasinės kelionės svarbos. Jo mokyme pažymima, kad šioje atsivertimą skatinančioje piligrimystėje, įsipareigojus ištikimai sekti Kristų, žengiama į Velykų džiaugsmą, Dievo išganomosios meilės triumfą, priimant su amžinojo gyvenimo dovana.

Atsimainymas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip Dievo sukurta saulė apšviečia žemę ir žadina gamtą pakilti gyventi, taip iš atsimainiusio Jėzaus sklindanti šviesa simbolizuoja, kad, kai Jis bus pakeltas ant kryžiaus, visus patrauks prie savęs. Su tikėjimu žiūrėti į Nukryžiuotąjį, tolygu matyti tikrąją Jo atsimainymo esmę – nužudytąjį Avinėlį, kuris, kaip apmiręs kviečio grūdas, prasmegs žemės įsčiose ir trečiąją dieną savuoju Prisikėlimu iš šaknų perkeis žmonijos būtį.

Trys Jėzaus mokiniai, pamatę Jį ant kalno spinduliuojantį saule, buvo apstulbę, ir jų racionalus mąstymas užsiblokavo. Jie kaip ištroškusieji tegalėjo gerti šį gyvąjį vandenį, kuris liejosi iš persimainiusio Viešpaties kūno ir juos svaigino... Savaime suprantama, kad su atsimainiusiu Kristumi, spinduliuojančiu į mokinių širdis įmagnetinto patrauklumo šviesą, norėjosi drauge būti be atvangos... Nors apaštalas Petras, trokšdamas „pagauti“ Atsimainiusiojo spindulius ir prašydamas leidimo statyti palapines, „nesižinojo, ką kalbąs“ (Lk 9, 33), bet jis tam tikra prasme buvo teisus, nes visų mūsų vardu Jėzui išreiškė į kiekvieno žmogaus širdį įdiegtą giliausią Jo ilgesį. Jį genialiai apibūdino šv. Augustinas: „Dieve, sukūrei mane sau ir nerami bus mano širdis, kol neatilsės Tavyje“. Taigi Petro noras statyti palapines – ne tik pastangos sustabdyti „užburiančią“ naujaip Apsireiškusiojo šviesą, bet čia slypi dangaus į žemę atėjimo kvietimo potekstė, kad žmonija su Viešpačiu susitaikytų ir Kūrėjas su savo mylimais kūriniais pasibučiuotų...