|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievui ir Tėvynei plakanti širdis Julė KILČIAUSKIENĖ
Vasario 26 dieną 12 valandą Kauno Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Aukštaičių g. 6) buvo švenčiamas Lietuvos šaulio savanorio, LLKS Kęstučio apygardos partizano ir politinio kalinio, LPKTS Šilalės filialo nario Prano Žiauberio gimimo šimtmečio jubiliejus, kaip padėka Dievui už tikėjimo, meilės Tėvynei, tvirtybės bei ištikimybės suteiktą dovaną jubiliatui ir visiems Laisvės gynėjams. Pr. Žiauberio šeimos, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios parapijos jaunų šeimų ratelio bei LKD kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos pastangomis į senąją Prisikėlimo bažnytėlę bendrai maldai rinkosi jubiliato giminės ir artimieji, Laisvės kovų dalyviai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, svečiai iš Šilalės, kariai savanoriai ir patriotai. Jubiliejui vadovavusi vienuolė Ramutė Budvytytė šventę pradėti pakvietė vaikus. Skambant giesmei, paskui nešamą kryžių tėvelių lydimi parapijos mažiausieji su Lietuvos vėliavėlėmis nuo bažnyčios durų iškilmingai ėjo prie altoriaus. Šv. Mišias aukojęs buvęs politinis kalinys, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ homilijoje supažindino su Pr. Žiauberio biografija. Ganytojas kvietė visus savo gyvenimą kurti pasitikint Dievu, kuris gali išsklaidyti visas sutemas, kaip tai atsitiko daugybei kovotojų už tautos laisvę ir tikėjimą. Aukojimo liturgijos metu didžiąja bažnyčios nava, link altoriaus, nešini degančiomis žvakėmis ėjo trys vaikai. Pirmąją žvakę jie nešė Sausio 13-osios aukų atminimui, antrąją už visus politinius tremtinius ir kalinius, Sibiro platybėse žuvusius, trečiąją už žuvusius ir išniekintus partizanus. Paskui juos ėjo šeima su baltų rožių puokšte, o paskui tautiniais rūbais pasipuošusi moteris su laurų vainiku. Juo papuošė šimtametį jubiliatą. Paskutinieji šioje kolonoje buvo Pr. Žiauberio vaikai dukra Aida ir sūnus Remigijus. Jie prie Viešpaties altoriaus nešė atnašas šv. Mišioms. Baigiantis Eucharistijai, kurioje gausiai dalyvavo tikintieji, prasidėjo sveikinimai. Šimtametį partizaną sveikino bendražygiai iš Šilalės, aktyvi rezistencijos dalyvė, buvusi Sibiro lagerių politinė kalinė mokytoja Teresė Rubšytė-Ūksienė, sveikino Kauno birutietės, giminės, pačius svarbiausius žodžius apie savo tėtį tarė vaikai. Remigijus Žiauberis dėkojo tėvui už gražų auklėjimą ir pavyzdį. Jis sakė, kad didžiuojasi, būdamas jo sūnus ir lenkia žemai galvą. Aida Žiauberytė-Kugevičienė teigė, kad tėtis iš Viešpaties gavo dvi dovanas gilų tikėjimą ir meilę Tėvynei. Dar vaikystėje savo vaikams pradėjo pasakoti savo gyvenimą apie vaikystę, karą, tremtį ir apie Lietuvą, kokią ją grįžęs rado, kokia Lietuva turi būti. Sekmadieniais neleisdavo niekam dirbti, o jis pats į šv. Mišias eidavo du kartus pirmą kartą už save, o antrą už tuos, kurie į bažnyčią neina. Dažnai vaikams kartodavo ir dabar tebekartoja: Vaikuti, viską reikia daryti su meile. Partizano šimtmečio paminėjimo šventė tą sekmadienį senojoje Kristaus Prisikėlimo bažnytėlėje baigėsi, tačiau tebesitęsė partizano gyvenime kiekvieną dieną, valandą, minutę, kol plaka širdis, kupina meilės tėvynei ir Dievui. Kad galėtume ir mes joje artimiau dalyvauti, atsukime laiką šimtmečiu atgal. Taigi, prieš šimtą metų Kražių valsčiuje, Lenkvičių kaime, Juozo ir Agotos (Bandzanaitės) Žiauberių šeimoje gimė antras vaikas, kurį pavadino Pranuku. Jis turėjo ketveriais metais vyresnę sesutę Stefaniją, o kitais metais pasaulį išvydo broliukas Kleopas. Tačiau dar po metų šių vaikučių mamytė mirė, palikdama juos našlaičiais, nes tėvas vedė kitą moterį, tikrąja to žodžio prasme, pamotę. Tėvas, jaunystėje pabuvojęs Amerikoje, turėjo pasistatęs didelius namus, dirbo kalviu. Šeimoje dar gimė dvi mergaitės. Nors gyveno pasiturinčiai, tačiau tarnų nesamdė, nuo mažens vaikai dirbo visus sunkiausius ūkio darbus. Devyniolikos sulaukęs Pranas įstojo į Šaulių sąjungą, davė priesaiką Tėvynei ir gavo karišką šautuvą. O po dvejų metų, 1938-aisiais, Raseiniuose pradėjo tarnybą kariuomenėje. Kaip savo prisiminimuose apie 1940-uosius Pr. Žiauberis rašo knygoje Erškėčių keliu, Raudonosios armijos įgulų įsileidimas į Lietuvą (...) Kremliaus budelių sąmokslas. (...) Mano galva, kalčiausias Raštikis. Ar jis kurčias ir aklas buvo, kai vokiečiai užpuolė Lenkiją? Jam reikėjo tartis su prezidentu Smetona. Perimti kariuomenę ir tartis su Latvija ir Estija dėl vieno fronto prieš bolševikus. BE JOKIŲ KALBŲ, TIK PRIEŠINTIS GINKLU. Be šūvio sunaikinta Lietuvos kariuomenė. Apie milijonas Lietuvos gyventojų išžudyta, suluošinta. 1940 metų liepą paleistas iš kariuomenės Pr. Žiauberis Raseinių centre, prie Žemaičio paminklo, pamatė susibūrusius žmones. Vienas šaukė: Dabar jau išlaisvinti! ... Fašistinė smetoninė valdžia pasmerkta! O kitas pritarė: Su Vorošilovu ir Timošenka pirmyn! Tai buvo Lietuvos žmonių skilimo pradžia, kuri atvedė į pilietinį susipriešinimą pokariu. Pranas Blinstrubiškiuose baigė traktorininkų mokyklą. Pirmosios karo dienos, rusų ir vokiečių tarpusavio kovos, kaimo žmonių įtraukimas į jas ir nekaltų kaimynų žūtys prabėgo pro akis ir širdį... 1944-aisias, grįžus rusams, prasidėjo stribų savivalė. Patriotiškai nusiteikęs jaunimas būrėsi į grupeles, bandė priešintis. Tačiau vienintelis būdas jiems išgyventi trauktis iš namų. Miškas tapo prieglobsčiu, namais ir laikina tvirtove daugeliui Lietuvos jaunų žmonių. Kova buvo nelygi ir žiauri. Norėdami ją trumpai pavaizduoti, cituojame partizanės, politinės tremtinės T. Rubšytės-Ūksienės eilėraštį:
Ar galėjau nieko nematyti? Ar galėjau nieko negirdėti, Liepsnose paskendo gimta gryčia, Išėjau senos motutės ginti, Geso jos, jas priešų kulkos skynė... Iš knygos Erškėčių keliu Partizanams trūko maisto, šilto guolio, bet labiausiai vaistų ir tvarsčių sužeistiesiems. Tuo tikslu Pr. Žiauberis išvyko į Kauną, pas pažįstamą medicinos studentą Petrą Ivanauską. Tačiau priešai tai žinojo ir 1947 m. vasario 11 d. einantį Daukanto gatve trys čekistai rusas, lietuvis ir žydas sugriebė ir atitempė į saugumą. Taip baigėsi partizanavimas. Vyko tardymai ir kankinimai. Nuosprendis 25 metai lagerio ir 5 metai be teisių. 1948 metais birželio 20 dieną prasidėjo Pr. Žiauberio kelionė į lagerius Oršą, Butyrkus, Petropavlovsko kalėjimą, Karagandą. Ruduo Kengyro vario kasyklose. Jis tik su apatiniais drabužiais, be batų viskas atimta per tardymus šalta, ypač naktimis. Ant kojų maunasi cemento maišus. Nuo blogo maisto sutino, nebegalėjo dirbti. 1955 metais Balchašo molibdeno šachtos, pavojinga žaliava. Po sprogdinimų akmens ir stiklo dulkės lenda į plaučius. Kaliniai tikisi sugrįžti į Tėvynę ir saugo savo gyvybes neina į šachtas. Valdžia bando juos palaužti karceriais. Prasideda bado streikas. P. Žiauberis badavo ilgiausiai 20 parų. Nors po to jautėsi labai blogai, čekistus įveikė gavo lengvesnį darbą. Pagaliau laisvė! Tai buvo 1956-ųjų liepos 12 diena. Nors spravkoje nurodyta galutinė stotis Klaipėda, joje gyventi vietinė valdžia uždraudžia. Apsistoja Šilalėje. Dirba Greitosios pagalbos mašinos vairuotoju. 1960-aisiais sukuria šeimą su med. seserimi Aniceta Krikščiūnaite. Susilaukia dviejų vaikų. Apie 1970-uosius pradėjo atsitaisyti sveikata, pasistatė savo namą. Žmona Aniceta mirė 2013 metais. Nuo to laiko Pr. Žiauberis gyvena Kaune, pas dukrą. Brolis Kleopas taip pat partizanas, politinis kalinys mirė 1983 metais. Atkaklus žmogus, karštas tėvynės patriotas Pr. Žiauberis nepamiršo žuvusių draugų, pats darė ir statė jiems medinius kryžius, dalinosi su visuomene prisiminimais apie juos neleido užmiršimo dulkėms nusėsti ant auka tapusių jaunų gyvenimų. O mums visiems lieka žuvusių jo bendražygių ir tų, kurie sugebėjo išlikti, priesakas: Saugoti savo Tėvynę, nebūti judais dėl sidabrinių. Prisiminkime pasaką, kai tėvas davė sūnums šluotą ir liepė ją sulaužyti. Vaikai traukė virbus po vieną ir lengvai šluotą sulaužė... Taip ir mes, jeigu kiekvienas tik savimi rūpinsimės, nuskriausime ne tik savo artimą ir Tėvynę, bet ir patys save prieš Dievą. Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
Teresė Rubšytė-Ūksienė yra Šventojo Rašto profesoriaus, prelato Antano Leonardo Rubšio (19232002) sesuo. Studijavusi Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos-filologijos fakultete 1953 m. balandžio 25 d., jau po Stalino mirties, buvo suimta. Tų pačių metų pabaigoje Pabaltijo karinis tribunolas nuteisė 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metus be teisės grįžti į tėvynę. Kalėjo Archangelsko ir Permės sričių lageriuose. Į laisvę grįžo 1956 metų vasarą. 1959 metais baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 19571991 metais mokytojavo Nevočiuose, buvo Šilalės vakarinės mokyklos konsultacinio punkto vedėja. Nuo 1990 metų pensininkė. Gyvena Nevočiuose. Ji yra Tėvynės sąjungos partijos Šilalės rajono skyriaus narė, nuo 2005 metų LPKTS Šilalės filialo pirmininkė, nuo 2007 metų Šilalės rajono savivaldybės tarybos narė. 19501952 metais jos eilėraščiai skelbti partizanų leidiniuose Laisvės kovų aidai, Malda girioje, Kovos keliu žengiant, 1990 metais antologijoje Tremtinio Lietuva. T. Ūksienė yra straipsnių etnografinėse monografijose Laukuva, Šilalė autorė, Lietuvos mokytojų literatų Spindulio draugijos, Tėviškės pažinimo draugijos, Žemaitijos rašytojų bendrijos, Žemaičių kultūros draugijos, Šilalės rajono literatų klubo Versmė narė. Edvardo ŠIUGŽDOS nuotrauka
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |