2017 m. kovo 31 d.
Nr. 13 (2230)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Duona – santarvės ir vaišingumo simbolis

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Uzbekų nacionalinės duonos
kepalas (iškeptas be chemijos
ir išlaikomas šešiolika metų)

Eilėraštį skaito jaunoji
ukrainiečių bendruomenės narė

Kalba Duonos šventės iniciatorius
ir globėjas europarlamentaras
Petras Auštrevičius

Šventė – Tautinių bendrijų namuose

Kai Vilniaus gatvėse šurmuliavo Kaziuko mugė, Tautinių bendrijų namuose surengta jau tradicine tapusi Duonos diena. Armėnai, estai, graikai, gudai, jakutai, karaimai, kazachai, latviai, lenkai, lietuviai, moldavai, rumunai, romai, totoriai, ukrainiečiai, uzbekai, vengrai, vokiečiai, pasipuošę tautiniais rūbais, pasitiko svečius su savo firminiais duonos patiekalais, kalbomis ir dainomis apie duoną. Popietei vadovavo tautinių bendrijų namų direktorė Alvyda Gedaminskienė. Su lietuvišku duonos kepalu svečiavosi Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su žmona Irena. Tokią šventę surengti prieš šešerius metus sumanė ir ėmėsi globoti europarlamentaras Petras Auštrevičius. Jis kartu su kitais oficialiais renginio svečiais – Tautinių mažumų departamento direktore dr. Vida Montvydaite, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke dr. Daiva Vaišniene, pirmąja Tautybių departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ambasadore dr. Halina Kobeckaite – sveikino susirinkusiuosius.

Įvairiomis kalbomis duona įvairiai vadinama. Apie duoną įvairiuose tautose nuo senų laikų gyvuoja daugybė patarlių, priežodžių, prietarų, net receptų nuo įvairių negalavimų. Visos tautos sutaria dėl vieno: ją reikia gerbti, ją reikia mokėti ir išauginti, ir pagaminti. Savo tautų patarles apie duoną tautinių bendrijų atstovai surašė į vieną bendrą lapą. Skambėjo pašmaikštavimai, ypač teikiant simbolines duonelės dovanas, visi vieni kitus vaišino.

Apie duoną – Lietuvos tautinės mažumos

Renginys buvo skirtas ir Lietuvių kalbos dienoms (dauguma jo dalyvių kalbėjo tik lietuviškai). Kalbėta, kad pagarba duonai ugdoma nuo pat vaikystės. Prieš sėją ar pjūtį lauko gale kiekvienas žmogus nusiimama skrybėlę ar kepurę ir pagarbina: kiek žmogus turės amato, tiek turės duonos. Romai, pavyzdžiui, duoną kepa prieš Kalėdas ir Velykas (tačiau tuo metu namuose neturi būti triukšmo ir vyrų, nes duona gali sudegti), užsukę į jų namus svečiai pirmiausia ragauja duonos.

Lietuvos lenkai palinkėjo visiems santarvės (jų ansamblio „Roda“ pavadinimas reiškia santarvę), o iškepę duoną joje pirmiausia padaro kryžiaus ženklą (juk yra krikščionys).

Lietuvos armėnai pasakojo, kad jų duoną – lavašą (ypač didelį kiekį) – palyginti yra sunku gaminti: molinė duobė, rankinis darbas. Lavašas tinka prie visų patiekalų, net ir prie mėsos, jis buvo pripažintas Metų gaminiu.

Lietuvos rumunų bendruomenės atstovai priminė, kad Duonos diena sutampa su jų pavasario švente, kuomet dalinami atminimo amuletai, ir siūlė paragauti kelių rūšių duonos iš ruginių miltų su kopūstais, Velykų pyrago, duonos iš kelių rūšių miltų (kepė tik vyrai).

Vilniaus ukrainiečių bendruomenės pirmininkė Natalija Šertvytienė pasakojo, kad Ukrainoje (grūdai auga juodžemyje) yra daug papročių ir prietarų, susijusių su duona, pavyzdžiui, duoną minkyti vestuvėms gali tik vaisinga moteris (turinti vaikų); pasitikti su duona yra turto simbolis, o jei kas ateina su negeromis mintimis, jas duonelė sugeria, o tautinių marškinių raštai irgi apsaugo nuo pikto. Priminta, kad duona – energija, kurią gauname iš žemės ir grūdų, jėgų stoka skundžiasi tie, kurie mažai valgo duonos (žinoma, ji turėtų būti neužteršta, ekologiška). Ukrainietis Michailas duonos kepimo tradicijas perėmė iš savo motinos (devynerių buvo ištremtas į Sibirą, per dvejus metus pėsčiomis iš ten pasiekė savo žemę).

Lietuvos totoriams atstovavo Nemenčinės ansamblis „Ilsu“ su „Sveikinimo daina“. Totoriai sakė, kad tarp bado ir sotumo yra duonos riekė; priminė, kad jau 620 metų yra praradę savo kalbą, pažadėjo savo tradiciškų receptų paslaptis atskleisti per jubiliejinę pavasario šventę Navruz (kas nežino, kad jų šimtalapis nepaprastai skanus, tiesiog tirpsta burnoje!).

Baltarusių klubo „Siabrina“ pirmininkas Valentinas Stech kalbėjo, kad šv. Agotos duona su druska namams neneša bėdų: su duona eidavo į svečius, juos pasitikdavo ir palydėdavo; ji buvo kepama iš rugių ir kitokių grūdų, tradiciškai – juoda. Baltarusijoje yra toks prietaras: jei duona nukrisdavo ant žemės, reikia ją pakelti, atsiprašyti ir suvalgyti (arba pabučiuoti).

Latvių atstovė priminė: kokia šeimininkė, tokia ir duona (šventės pyragas būna ir su razinomis, ir su migdolais).

Uzbekijoje kiekvienas regionas (pavyzdžiui, Taškente ar Samarkande) kepa savą duoną, be chemijos: yra tokių kepalų, kurie išlaikomi net šešiolika metų. Uzbekų kultūros centro Visagine atstovė Leila kalbėjo, kad jų tėvynės simboliai yra duona ir arbata, padeklamavo eilėraštį uzbekų kalba.

Karaimai pašmaikštavo, kad jų mažai, bet jie – su ūsais, o jų vestuvinė bulka nuo jaunosios skiriama tam, kad kuo daugiau vaikų būtų ir šeima labai gražiai gyventų.

Vokiečių atstovas priminė visiems gerai žinomą patarlę: davė Dievas dantis, duos ir duonos (kasdienė duona visų pirma yra meilė, kaip ir Dievas yra meilė).

Lietuvos estų bendruomenės narė (atstovauja ir Lietuvos kultūros tarybai) kalbėjo, kad gryna ruginė duona (be pelų) Estijoje buvo proginis patiekalas, pavyzdžiui, vestuvėms; stokojant duonos – skurdas, prie duonos nevalia murmėti, vaidytis. Duona buvo kepama kartą per savaitę (iki 12 kg apvalūs kepalai), tik XIX amžiuje pradėta kepti mechanizuotai, jų tradiciniai patiekalai yra duona su žuvimi, šaltsriubė.

Graikų duona pita itin skani: valgoma su sūrio, jogurto su česnaku, kitokiu padažu, valgoma ir su makaronais, bulvėmis. Lietuvos graikų bendruomenės atstovai pasidžiaugė, kad šiemetinėje Duonos šventėje dalyvavo ambasadorė.

Kazachų bendruomenės jaunimo atstovai padainavo dainą apie gražią mergaitę. Šiemet pirmą kartą dalyvavo jakutų bendrijos „Čoroon“ draugija, jų atstovė Galina Mečkovskaja papasakojo apie duonos kepimo tradicijas (miltai duonai būdavo ruošiami ir iš augalų šaknų), siūlė paragauti airano (panašaus į kumysą).

Ambasadorė dr. H. Kobeckaitė pasidžiaugė, kad Duonos šventės dalyvių kasmet vis daugėja ir jų suneštinių patiekalų vis gausėja, per 25 metus Tautinių bendrijų namų salė vis keičiasi: džiugu matyti žmones, kurie įsiliejo į šią didelę šeimą ir jaučiasi labai gerai. Ji palinkėjo, kad ši salė būtų visų namai, išreiškė meilę, pagalbą ir paramą šių namų šeimininkei Alvydai. Pernai H. Kobeckaitei suteiktas Trakų rajono savivaldybės garbės pilietės vardas, ji savo asmeniniu pavyzdžiu ugdo toleranciją ir pagarbą įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių žmonėms, skatina juos burtis, kad išsaugotų savo kalbą, kultūrą ir tradicijas.

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija