2017 m. balandžio 7 d.
Nr. 14 (2230)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10, 11, 12, 13)

Lietuvių mokslo draugijos įstatai buvo parengti pagal Vienos antropologų draugijos ir Peterburgo geografų draugijos statutus. 1905 m. rugsėjo 18 d. ir spalio 3 d. posėdžiuose jie buvo apsvarstyti ir priimti. Tačiau suaktyvėjusi carinė valdžia sutrukdė įsteigti šią draugiją. Tik 1906 m. gruodžio 2 d. J. Basanavičius sukvietė Lietuvių mokslo draugijos steigėjus įstatų pasirašyti. Dalyvavo kun. J. Ambraziejus, J. Bagdonas, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Matulaitis, A. Smetona bei broliai A., J. ir P. Vileišiai.

Lietuvių mokslo draugijos įstatus carinė administracija patvirtino 1907 m. vasario 28 d. Pirmasis jų paragrafas skelbė, kad draugija „(...) rūpinsis ištardyti lietuvių tautą ir jos gyvenamą kraštą. Todėl ji užsiiminės: a) lietuvių antropologija ir etnografija; b) Lietuvos archeologija ir statistika: c) geologija, flora, fauna ir kitais mokslais“.

Lietuvių mokslo draugija sutelkė beveik visą ano meto lietuvių visuomenę, 1907 metais turėjo 85, 1910 metais – 186, o 1915 metais – 659 narius. Jos veikloje G. Landsbergis-Žemkalnis dalyvavo iki mirties. Draugija įsteigė biblioteką, archyvą bei leido periodinį žurnalą „Lietuvių tauta“. Kasmet buvo rengiami suvažiavimai, kurių dalyviai skaitydavo savo paruoštus referatus. Šie suvažiavimai užtrukdavo po kelias dienas, be mokslinių pranešimų, buvo rengiami ir lietuviški vakarai.

Lietuvių mokslo draugiją buvo norima perorganizuoti į Lietuvių mokslo akademiją. Tačiau jos veikla buvo daugiau švietėjiška, bet ne akademinio pobūdžio. Be to atsidėti grynai moksliniam darbui draugija negalėjo ir dėl ypatingų geopolitinių Lietuvos gyvenimo ir tautinio atgimimo raidos sąlygų.

Svarbus lietuvių tautinio bei kultūrinio gyvenimo reiškinys buvo vieši lietuviški vakarai. Esminius to meto lietuviškųjų vakarų bruožus yra aptaręs lietuviškojo teatro istorijos tyrinėtojas V. Maknys: „Lietuviškaisiais vakarais vadiname masinį lietuvių scenos mėgėjų sąjūdį, apėmusį Lietuvą nuo toliausių užkampių iki stambesnių centrų, plitusių Rusijos ir kitų šalių miestuose, kur gyveno lietuvių. Tai – svarbus lietuvių kultūros istorijos etapas, dėl specifinių sąlygų įgavęs savitų bruožų. Lietuviškųjų vakarų plitimas glaudžiai susijęs su lietuvių liaudies nacionalinio judėjimo kilimu. Tie vakarai buvo demokratinės krypties ir atliko garbingą vaidmenį lietuvių tautos kultūrinėje bei politinėje kovoje, jie buvo viena iš tos kovos priemonių bei ginklų. (...)“.

„Lietuviškieji vakarai buvo liaudies sąjūdis, į kurį pirmiausia įsijungė aktyvesni liaudies teatro dalyviai, kūrybiškiausias liaudies elementas – pasakotojai, šokėjai, dainininkai, muzikantai, pramoginių scenelių atlikėjai, vaidintojai, įvairių apeigų organizatoriai bei dalyviai. (...)

Lietuviški vakarai buvo masiškiausia, plačiausiems visuomenės sluoksniams prieinama kultūrinės, o drauge ir politinės veiklos forma (...). Lietuviškų vakarų sąjūdis ir buvo ta platforma, kurioje kryžiavosi bei reiškėsi visi to meto lietuvių gyvenimo interesai: politinė, ekonominė bei kultūrinė kova – kova su caro bei jo valdinių despotija, su tautine diskriminacija, kova dėl nacionalinio išsivadavimo, spaudos laisvės. (...)

Lietuviškieji vakarai turėjo didelę reikšmę gimtajai kalbai ugdyti. Lietuviškas žodis, užguitas, išvytas iš bažnyčios, dvaro, klebonijos, miesto, išlikęs tik po šiaudiniu stogu, liaudies žodis, liaudies daina ne tik pastatoma greta „poniškosios“ kalbos, bet užkeliama ant sceninių pastolių, išaukštinama. Todėl, pirmą kartą išgirdę lietuviškame vakare dainą, salėje visi verkdavo – toks būdavo milžiniškas jo poveikis. (...)

Lietuviškieji vakarai buvo ir savotiški – tokios mokyklos gimtąja kalba savo krašte lietuviai neturėjo. Scenoje būdavo parodoma Lietuvos praeitis, iškilmingais žodžiais prabildavo Margiris, Mindaugas, Kęstutis, Vytautas, Birutė. Kaimiečiai ir miestiečiai čia pamatydavo tuos pačius vingius, agotas, antanus, bekampius kaip gyvenime: iš jų šaipėsi, juokėsi, kritikavo ir susimąstę mokėsi vengti jų ydų. Savo gyvenimą scenoje pamatė ir darbininkai bei amatininkai, valstiečiai, raštingi ir neraštingi. Scena, nors ir ne visuomet tikrai atspindėjusi gyvenimą, vis dėlto kėlė lietuvio sąmonę, mokė jį tokių dalykų, kurių jis niekur kitur negalėjo išmokti“. Lietuviškus vakarus, kaip neatsiejamą lietuvių tautinio judėjimo dalį, pripažino ir G.„Landsbergi-Žemkalnis. Tai buvo ir jo aistra, kuriai jis atidavė daug jėgų.

Lietuviškais vakarais ir apskritai teatru G. Landsbergis-Žemkalnis susidomėjo dar gyvendamas Maskvoje, kai lankė rusų teatrus, savarankiškai studijavo aktorių vaidybą bei skaitė dramos kūrinius.

Jei po pirmojo viešo Palangos lietuviško vakaro carinė valdžia griebėsi represijų prieš šio ir kitų viešųjų lietuviškų vakarų organizatorius, tai 1905 metais, revoliucijos įvykiams įsibėgėjus, atsirado galimybė tokią veiklą plėtoti netrukdomai. Tad Vilniuje gyvenę lietuvių tautinio judėjimo veikėjai susirūpino įsteigti lietuvišką scenos mėgėjų draugiją – Vaidintojų, muzikantų ir dainuotojų draugiją „Vilniaus kanklės“.

Steigiamasis „Vilniaus kanklių“ draugijos susirinkimas įvyko 1906 m. lapkričio 23 d. Jos tikslai įstatuose buvo apibrėžti taip: „... statyti ant scenos kuo įvairiausius dramatiškus veikalus, rengti koncertus, taisyti dainavimo vakarus ir skaitymus iš dailiosios literatūros“. Veikliausias šios draugijos organizatorius buvo G. Lansbergis-Žemkalnis, kuris buvo išrinktas ir jos pirmininku, sekretoriumi – K. Puida, iždininku – V. Putramentas, nariais – P. Gaidelionis, G. Sapkauskaitė ir J. Vileišis. Į draugiją netrukus įsijungė apie 50 žmonių. Tuo metu tai buvo daug, turint mintyse specifinę draugijos paskirtį. G. Lansbergiui-Žemkalniui teko ne tik šios draugijos pirmininko pareigas eiti, bet ir būti režisieriumi ir aktoriumi.

Norinčių ir galinčių vaidinti netrūko. Iš tokių reikėtų išskirti Vilniuje gyvenusius K. Alytą, V. Biržišką, J. Brundzą, P. Bugailiškį, P. Butkų, P. Gaidelionį, L. Girą, K. Jablonskienę, T. Juodvalkį, J. Laikauską, A. Liubiną, M. Piasackaitę-Šlapelienę, J. Pleirį, O. Pleirytę-Puidienę, K. Puidą, A. Purėną, V. Putramentą, G. Sapkauskaitę, J. Vaitiekūną ir kt. Spektakliuose noriai vaidindavo ir visi G. Lansbergio-Žemkalnio vaikai – Gabrielė, Jadvyga, Sofija, Stanislava ir sūnus Vytautas.

Pirmasis „Vilniaus kanklių“ draugijos surengtas vakaras buvo 1905 m. gruodžio 3 d. Pagirio geležinkelininkų salėje. Čia buvo suvaidintos pjesės – A. Sketerio „Iš tamsos į šviesą“ ir P. Pundzevičiaus „Neatmezgamas mazgas“ – ir dainavo M. Petrausko vadovaujamas choras.

„Vilniaus kanklių“ draugija turėjo savo patalpas, įsirengė skaityklą, kurioje draugijos nariai kas savaitę rinkdavosi lavintis. Buvo sudarytas „dramatiškų ir muzikališkų veikalų įsigijimo fondas“, kuris turėjo parūpinti dramos veikalų bei natų, reikalingų sceninei veiklai. Scenoje buvo stengtasi statyti tik lietuvių kūrėjų veikalus.

Sceninius veikalus kūrė K. Alyta, M. Alytienė, D. Bočkauskas, S. Bogušytė, K. Būga, P. Bukšnaitis M. Čepukaitis, T. Daugirdas, L. Didžiulienė-Žmona, M. Dirmantaitė, A. Fromas-Gužutis, Z. Gaidamavičius-Gėlė, L. Gira, S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, E. Kasperaitytė-Rucevičienė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Br. Laucevičius-Vargšas, kun. J. Mačiulis-Maironis, J. Maksvytis, P. Mičiulis, M Palionis, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, G. Petkevičaitė-Bitė, M. Piasackaitė-Šlapelienė, O. Pleirytė-Puidienė, K. Puida, P. Pundzevičius, A. Sketeris, M. Smaigelis, J. Smalstys-Smolskis, V. Storosta-Vydūnas, B. Stosiūnas, J. Strazdas, M. Šikšnys, G. Šimkevičius, A. Šmulkštys-Paparonis, kun. J. Tumas-Vaižgantas, A. Kurskis, P. Vaičiūnas, J. Valaitis, J. Vanagaitis, A. Vilkutaitis-Keturakis, J. Žymantienė-Žemaitė ir kt. Bene žymiausias lietuvių sceninių veikalų autorius buvo G. Lansbergis-Žemkalnis. Jis sukūrė daug monologų, komedijų, dramų. Žymiausia – nesenstanti keturių veiksmų drama „Blinda“. Medžiagą jai parašyti suteikė rašytoja S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda. Dainos „Mes razbainykėliai“ tekstą sukūrė K. Stiklius.

„Blindos“ siužeto pagrindu tapo pasakojimas apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą. Pastarasis, apgynęs nuo pono kėslų savo mylimą merginą Uršulę, buvo priverstas slapstytis ir, surinkęs „razbaininkų“ būrį, baudė dvarininkus. Dėl antibaudžiavinių tendencijų, ponų eldesio su paprastais žmonėmis atskleidimo, paprastų kaimo žmonių užtarimo „Blinda“ turi demokratinį pobūdį, yra realistinė drama, atspindinti nė kiek neiškraipytą baudžiavos tikrovę. 1905–1907 metų revoliucijos metu parašytas draminis kūrinys iš praeities paimtais vaizdais kėlė išsivadavimo iš priespaudos idėjas. Ypač tą idėją išryškina Blindos bendražygis Čigonas, kurį Blinda skiria „razbaininkų“ būrio vadu, įsako toliau vesti pradėtą kovą. Čigonas pasižadėdamas sako:

„Taip!.. Atliksime! Tiktai kitaip, ne vienoje Ubiškių parapijoje, bet išsisklaistę po visą Lietuvą, kelsime ją iš miego, skelbsime žmonių pajėgos ir laisvės žodį!“

Keliami šūkiai ir apskritai visa kovinė dvasia žymėjo „Blindą“, kaip vieną iš ryškiausių lietuvių demokratinės dramaturgijos kūrinių. Tai buvo populiariausias dramos kūrinys ne tik vykstant revoliucijai, bet ir vėliau. Drama skatino kilti į kovą prieš priespaudą.

Didelės reikšmės turėjo ir dviejų veiksmų G. Lansbergio-Žemkalnio melodrama „Birutė“. Joje atkurta legenda apie kunigaikščio Kęstučio susitikimą su Birute. Tai buvo romantinės dvasios kūrinys, irgi plačiai vertinamas.

1906 metais „Vilniaus kanklių“ draugija į savo darbą įtraukė kompozitorių M. Petrauską. Tad jis pastatė kelias operetes bei pagal „Birutės“ libretą sukūrė vieną iš pirmųjų lietuviškų operų. Jai buvo sutelktos geriausios draugijos pajėgos. Atlikėjai – S. Audėjus, P. Gaidelionis, E. Gališauskaitė, G. Lansbergis-Žemkalnis, G ir S. Landsbergytės, M. Piaseckaitė-Šlapelienė, J. Pleirys, K. Petrauskas, K. Puida, V. Putramentas, A. Žmuidzinavičius ir kiti – įdėjo daug pastangų. „Birutės“ pastatymas buvo žymus įvykis lietuvių teatro gyvenime.

Spauda rašė: „Iki šiol lietuvių scena muzikos srityje tenkinosi tik choro dainavimu ir dviem trim iš lenkų kalbos išverstomis operetėmis. „Birutė“ – visai originali kompozicija, jos muzika visiškai savarankiška ir rimta, atitinkanti lietuvių liaudies dvasią. „Birutės“ siužetas paremtas liaudies dainoje „Birutė“ išlikusiu istoriniu padavimu. Pjesė žiūrima su dideliu susidomėjimu. Joje gausu efektų: vaidilučių chorai, liaudės eisena, pjovėjų chorai, viduramžiški kostiumai, pagaliau į didvyrių laikus klausytojus nukelianti muzika“.

„Vilniaus kanklių“ draugijos nariai rengdavo lietuviškus vakarus ne tik Vilniuje. Jie buvo kviečiami į kitus Lietuvos miestus: lankėsi Jonavoje, Panevėžyje, Švenčionyse ir Ukmergėje. Visur jų pasirodymus lydėjo didžiulis pasisekimas.

Kaip „Vilniaus kanklių“ vaidintojai sugebėdavo atlikti kartais net sudėtingiausių pastatymų vaidmenis? Kas jiems suteikdavo profesionalumo? Į tai reikėtų atsakyti tuo, jog „Vilniaus kanklių“ draugijos vaidintojai dirbo ne nuo spektaklio iki spektaklio, bet nuolatos ir sistemingai. Pastatę vieną veikalą jie netrukus imdavosi kito, naudodamiesi jau anksčiau įgyta patirtimi. Jų pastatymai vis tobulėjo, jie žengė link profesionalumo. Tad tokiam nuolatiniam ir sistemingam darbui buvo reikalinga ir tam tikra drausmė. „Vilniaus kanklių“ draugijos nariams netgi buvo nustatytas specialus reglamentas: kiekvienas turėjo vaidinti ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Toliau gyvenantiems artistams bei choristams draugijos valdyba apmokėdavo kelionės išlaidas. Tai darė draugiją pastovesnę bei drausmingesnę.

Laikui bėgant mėgėjiška „Vilniaus kanklių“ draugija darėsi vis profesionalesnė. Kuo iš tiesų, anot G. Landsbergio-Žemkalnio, turėjo tapti „Vilniaus kanklių“ draugija, jis nusakė šiais žodžiais: „Vilniaus kanklių“ draugija turi žymiai aukštesnius siekius. Ji turi tapti Lietuvos dailės žinyčia. Jos užduotis – ne tik vaidinti paprastiems žmoneliams paprastus, iš jų gyvenimo paimtus vaizdelius, bet ir atidengti platesniam pasaulio horizontui lietuvių dailės vertę. „Vilniaus kanklių“ draugijos, kaip ir kitų tos pačios rūšies draugijų, tikslas yra lavinti Lietuvos dailę, lavintis artistams dėl scenos ir rūpintis pirkinėti ir išleisti dailės veikalus, kaip dramatiškus, taip ir muzikališkus“.

Vilniuje sceninėje ir koncertinėje veikloje „Vilniaus kanklių“ draugija buvo ne viena. Čia veikė prie Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos susibūrusi vaidintojų ir dainuotojų kuopa. Tad dviem Vilniaus lietuvių kultūros draugijoms bendrą darbą dirbant atskirai, ėmė pastebimai stigti vaidintojų. Tuo pasinaudojo lenkai, kurie kritikavo Vilniaus lietuvių šviesuomenę dėl santarvės stokos. Be to, tarp abiejų draugijų nuolat kildavo kivirčų, kurie baigdavosi svaidymusi pramanytomis paskalomis. Kad viso to būtų išvengta, jos nusprendė sujungti jėgas bendram tikslui pasiekti.

1906 m. lapkričio 21 d. įvyko „Viliaus kanklių“ draugijos bei Vaidintojų ir dainuotojų kuopos prie Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos bendras susirinkimas. Šių dviejų draugijų atstovai pasirašė bendrą susitarimo aktą. Jame sakoma: „Iš gyvenimo patyrėme: 1) kad Vilniaus aplinkybės neleidžia pasėkmingai plėtotis dviem skyrium veikiančioms lietuvių dailės draugijoms, dėlei kurių silpnumo yra nauda tik kitataučiams, kurie trukdo lietuvių savirankios kultūros apsireiškimui; 2) kad Vilniuje, kaipo Lietuvos sostapilyje, svarbu yra turėti stiprią dailės draugiją ir 3) kad nereikėtų naudotis kitataučių jėgomis, nutarėme: užmiršdami ir neminėdami abiejų pusių nesutarimus ir praėjusių laikų nesusipratimus, paduodame kits kitam sandoros ranką ir susiliejame į vieną „Vilniaus kanklių“ draugiją, idant suvienytomis jėgomis darbuotis pasekmingiau mūsų dailės naudai“. „Vilniaus kanklių“ vardu aktą pasirašė G. Lansbergis-Žemkalnis, K. Puida ir J. Vileišis, o Vaidintojų ir dainuotojų kuopos vardu L. Gira ir A. Rucevičius.

Vilniaus lietuvių visuomenė tai priėmė labai palankiai. Visi laukė bendro darnesnio ir sklandesnio darbo. Toms viltims buvo pagrindo, tačiau, netrukus kilus tarpusavio nesutarimams, G. Lansbergis-Žemkalnis pasitraukė iš „Vilniaus kanklių“ draugijos. Apie tai, ką ji prarado, pasitraukus iš jos vadovo pareigų G. Lansbergiui-Žemkalniui, nemaža laiko tyrinėjęs Vilniaus lietuvių teatro veiklą, J. Būtėnas rašė: „Nors iš artistų susitarimo akto ir iš greit po to pasireiškusios visuomenės nuotaikos atrodo, kad visas Vilniaus lietuvių teatro meno darbas pasidarys sklandesnis, darnesnis, bet kažkodėl to nematyti. Bene svarbiausia viso to priežastimi reikėtų laikyti paties susitarimo iniciatoriaus ir ilgalaikio „Vilniaus kanklių“ draugijos vadovo G. Lansbergio-Žemkalnio pasitraukimą nuo draugijos vadovavimo ir išsikėlimą iš Vilniaus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija