2017 m. balandžio 7 d.
Nr. 14 (2230)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Paskutinis Leningrado vyskupas apie Teofilių Matulionį: Jis mirė už tikėjimą

Prancūzų kilmės vyskupas dominikonų vienuolis Žanas Morisas Feliksas Amodriu (Jean Maurice-Marie-Felix Amoudru, 1878 08 31–1961 10 12) buvo paskutinis apaštalinis Leningrado valdytojas titulinis Gurgos vyskupas, kurį 1935 04 30 vyskupu konsekravo pirmasis Maskvos apaštalinis administratorius augustiniečių vienuolis vyskupas Pijus Eženas Nevio (Pie Eugčne Neveu, 1877 02 23–1948 10 17), kurį vyskupu 1926 04 21 slapta konsekravo vyskupas Mišelis Žozefas Burginjonas d’Herbinji (Michel-Joseph Bourguignon d’Herbigny, 1880 05 08–1957 12 23), pats slapta konsekruotas popiežiaus Pijaus XI, 1926 02 11. Vysk. M. Ž. Burginjonas d’Herbinji tą pačią 1926 04 21 d. kartu su P. E. Nevio vyskupais konsekravo ir Boleslovą Sloskaną (Boļeslavs Sloskāns, 1893 08 31–1981 04 18), Aleksandrą Frizoną (1875 05 05–1937 06 20) ir Antonijų Maleckį (1861 04 17–1935 01 17). 1929 m. vasario 9-ąją Leningrado Švč. Marijos Širdies šventovėje („Na Peskach“), dalyvaujant dviem liudytojams – kun. Augustinui Pronckiečiui ir prancūzui dominikonų vienuoliui kun. M. Amodriu, vysk. A. Maleckis vyskupu konsekravo Teofilių Matulionį. Beje, vysk. A. Maleckis buvo apaštalinis Leningrado valdytojas, Mogiliovo arkivyskupijos generalinis vikaras, irgi patyręs komunistų represijas, 1930 metais  areštuotas ir ištremtas į Irkutsko sritį. 1934 metais jam, sunkiai sergančiam ligoniui, buvo leista išvykti į Lenkiją. Greitai, 1935 m. sausio 17 dieną, jis nuo išsekimo mirė Varšuvoje.

Paskutinis apaštalinis Leningrado valdytojas vysk. Ž. M. F. Amodriu OP 1935 m. rugpjūčio 14 d. buvo priverstas palikti Sovietų Sąjungą, vėliau buvo seserų dominikonių dvasios tėvas Šato Teri (Prancūzija), dominikonų vienuolyno – Pensnė (Šveicarija) ir Ruano senelių namuose Prancūzijoje, Luare bei Ruane. Čia 1961 m. spalio 12 d. mirė ir palaidotas.

Vysk. Ž. M. F. Amodriu OP  yra parašęs laišką, kuris yra įtaigus liudijimas apie arkiv. T. Matulionio asmenybę.

Mielasis kunige,

pagirtina Jūsų mintis supažindinti visuomenę su taip nuopelningu gyvenimu mons. Teofiliaus Matulionio (autorius rašo Matuliams – matulionis.info past.), Leningrado vyskupo pagalbininko, vėliau Kaišiadorių vyskupo Lietuvoje, mirusio kaip tikėjimo išpažinėjo Sibiro kalėjimuose.

Iki rusų revoliucijos jo kasdieninis gyvenimas buvo darbas parapijoje, kurioje gyveno labai uolūs katalikai. Su revoliucija kilo religinės laisvės svajonė, kuri betgi greitai išnyko. Pirmasis aktas bolševikų, atėjusių valdžion, buvo valstybės ir tikinčiųjų Bendrijų atskyrimo įstatymas, išleistas 1918 m. sausio 21 d. Tai buvo visiškas valstybės supasaulietinimas, kuris nebepripažino tikinčiųjų Bendrijos. Kulto pastatų naudojimas buvo pavestas dvidešimties tikinčiųjų būriui, atsakingam prieš valstybę. Kunigai tebuvo tų grupių tarnai.

Negalima mokyti katekizmo vaikų iki 18 metų. Antireliginė propaganda leidžiama (ta propaganda buvo varoma pasibaisėtinu mastu ir formomis). Tai buvo tikras religinis karas, prasidėjęs su negirdėtu įnirtimu. Mogilevo arkivyskupas Roppas buvo suimtas 1919 m. po Velykų, paskui išsiųstas Lenkijon mainais už vieną svarbų komunistą. Vyskupas pagalbininkas Ciepliakas, administravęs vyskupiją, įsakė savo kunigams neapleisti savo tikinčiųjų tuo baisiu išbandymų metu ir pasilikti su jais.

Mons. Matulionis pakluso; buvo paskirtas Švenčiausiosios Jėzaus Širdies parapijos klebonu Nevskaja Zastava Petrapilio priemiestyje. Statoma šventovė dar neturėjo nei stogo, nei durų, nei langų. Drąsiai ėmėsi darbo mons. Matulionis toje darbininkų parapijoje. Jis užbaigė šventovės darbus bei įrengimus, nors tai nebuvo lengva anarchijos, teroro ir neapsakomo vargo laikotarpiu.

Ir tai ne vien dėl to, kad siautė nežabotos revoliucinės aistros. Tai buvo principo vykdymas: komunistų partija siekė sukurti naują pasaulį būtent materialistinio socializmo radikaliausia forma. Dėl to reikėjo sugriauti senąjį pasaulį iki pačių pamatų. Visos organizacijos buvo uždraustos, išskyrus komunistų partijos. Tai lietė ir tikinčiųjų Bendrijas, ypač katalikų.

Pastaroji policijos buvo laikoma kontrrevoliucininkų lizdu ir taip traktuojama. Kunigai ekonominio gyvenimo tvarkytojų buvo įrikiuoti žemiausion kategorijon, būtent parazitų. GPU laikė juos nepataisomais politiniais ligoniais.

Petrapilio šventovės buvo uždarytos 1922 m. neva dėl nesudarymo reikalaujamų kulto grupių. Mons. Ciepliakas ir 14 Leningrado kunigų buvo teisiami revoliucinio tribunolo Maskvoje už priešinimąsi atskyrimo įstatymui, religinių nuosavybių nusavinimo dekretui ir už katekizmo mokymą.

Arkivyskupas buvo nuteistas mirti, bet bausmė pakeista 10 metų kalėjimo. Kun. Budkevičius (Budkiewicz), Petrapilio dekanas, buvo nuteistas mirti ir sušaudytas Lubiankos kalėjimo kieme 1923 m. kovo 30, t. y. Didįjį Penktadienį. Vysk. Fiodorovas (Fiodorov), Rytų apeigų, buvo nuteistas kalėti 10 metų, kiti kunigai – po trejus metus. Pastarieji juos atsėdėjo Sokolnikų kalėjime Maskvoje. Jų tarpe buvo ir mons. Matulionis.

Kunigai, atlikę savo bausmes, grįžo į Leningradą 1925 m. Šventovės buvo atidarytos. Mons. Matulionis vėl ėmė dirbti parapijoje. Tai buvo nuolankus kunigas, diskretus, labai geras, labai pamaldus ir labai mylintis savo tėvynę Lietuvą. Mons. Ciepliakas buvo ištremtas Lenkijon 1924 m. Kan. Maleckis, Kirilovskaja (prie Peski) parapijos klebonas, buvo paskirtas Mogilevo vyskupijos administratoriumi.

1925 m. spalio mėnesį atvyko pirmą kartą Rusijon vysk. d’Herbigny. Dar du kartus buvo atvykęs 1926 m. Tada, t. y. 1926 m., jis įvykdė Šv. Sosto sprendimus: Rusija buvo suskirstyta į keletą vyskupijų, valdomų apaštalinių administratorių. Minskui buvo paskirtas mons. Sloskans ir įšventintas vyskupu, Maskvai – mons. Neveu, Leningradui – mons. Maleckis. Pastarąjį įšventino vyskupu pats mons. d’Herbigny Marijos šventovėje (Notre-Dame de France).

Kitos vyskupijos – Kijevo, Charkovo, Sibiro – buvo patikėtos apaštaliniams administratoriams nevyskupams. Visa tai labai nepatiko sovietinei valdžiai, nors ji atskyrimo įstatyme pareiškė nesidominti vidiniu Bendrijų gyvenimu.

Mons. Maleckis turėjo daug sunkumų su GPU, kuri ištrėmė jį pagaliau 1927 m. gegužės mėnesį į Archangelską. Privertė jį pasirašyti dokumentą, kad jis ten vykstąs „dobrovolno“, t. y. savo noru. GPU kalboje tai reiškia, kad pats pasmerktasis vyksta paskirton vieton, bet ne etapais – iš vieno kalėjimo į kitą su būriu kalinių.

Leningrado tikintieji po kelių mėnesių turėjo drąsos nueiti į GPU ir klausti, kodėl buvo suimtas jų vyskupas. Jiems buvo atsakyta, kad jis nebuvo suimtas – savo noru išvyko į Archangelską. Sužinojęs apie tą atsakymą, mons. Maleckis sugrįžo į Leningradą ir ėmė vėl eiti pareigas dideliam GPU nustebimui, kuri pradžioje nieko jam nedarė.

1928 m. gruodžio 8 d. Kirilovskajos koplyčioje labai slaptai mons. Maleckis įšventino vyskupu mons. Matulionį, paskirtą Matregos vyskupu ir Leningrado vyskupo pagalbininku. Suimtieji kunigai buvo išgabenti į Solovkus, ten esantį garsųjį rusų vienuolyną Baltosios jūros saloje, kurį GPU pavertė kalėjimu.

Vien jo vardą išgirdę Rusijos gyventojai drebėjo iš baimės, nes niekad negalėjo būti tikri, kad ir jie ten nepateks. Toje vietovėje mons. Matulionis praleido keletą metų. Kunigai, kurie ten kalėjo kartu su juo, sako, kad jis visuomet buvo Dievo žmogus, taikus, drąsinantis, guodžiantis bendro vargo draugus savo žodžiu ir pavyzdžiu. Ten jis buvo iki 1933 m., kai Lietuvos vyriausybė iškeitė kalinius kunigus į komunistus, suimtus Lietuvoje.

Mons. Matulionio nuotrauka, padaryta jam atvykus į savo šalį, rodo sunykusį jo veidą, prigesusias akis, suvargimą. Ji geriau liudija nei aprašymas barbariško režimo, kurį turėjo iškentėti aname kalėjime.

Išvykstant kunigams iš Rusijos, GPU šefas vietoj atsisveikinimo tarė: „Įsidėmėkite – mes jus atrasim. Tai buvo pareiškimas, rodąs rusų nusistatymą pavergti Baltijos kraštus.

Po išlaisvinimo mons. Matulionis nuvyko į Romą, kur pagarbiai buvo priimtas popiežiaus Pijaus XI. Pastarasis išsiuntė jį lankyti lietuvių kolonijų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Grįždamas iš ten, jis sustojo Romoje, kur aš turėjau progą jį pamatyti. Jo sveikata buvo sustiprėjusi, laikysena visuomet rami ir susikaupusi. Vėliau popiežius jam pavedė Kaišiadorių vyskupiją Lietuvoje.

Jis, kaip ir visuomet, buvo atsidavęs, ištikimas ganytojas, mylimas savo tikinčiųjų ir kunigų. Buvusius savo bendrabrolius Rusijoje, kai šie atvykdavo jo aplankyti, priimdavo su džiaugsmu ir gerumu. Prasidėjus karui, jis pasiliko su savo tikinčiaisiais per visą kietos vokiečių okupacijos metą. Ją pakeitė rusų okupacija, kuri buvo dar blogesnė. Bet jis pasiliko savo pareigose.

Rusai, žinoma, pradėjo antireliginę propagandą. Vyskupas, kuris karčia savo patirtimi buvo pažinęs bolševikų policijos metodus, turėjo herojišką drąsą parašyti ganytojinį laišką, perspėjantį jaunimą nestoti į komunistų jaunimo organizaciją (komsomol).

Rytojaus dieną jis dingo, ir ilgai nebuvo jokių žinių apie jį. Prieš maždaug dvejus metus Romą pasiekė žinia, kad jis mirė vienoje Sibiro koncentracijos stovykloje. Gerasis Ganytojas apvainikavo savo egzistenciją atiduodamas savo gyvybę už savo avis. Jis mirė už tikėjimą: tai tikras kankinys.

Priimkite, mielas kunige, nuoširdžios pagarbos pareiškimą mūsų Viešpatyje.

matulionis.info

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija