Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Pranas Dovydaitis

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarų biografijas, rodančias signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Biografijos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Pranas Dovydaitis

Gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Marijampolės apskrities Višakio Rūdos valsčiaus Runkių kaime. Su pertraukomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą, mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, bet 1905 metais iš jos pašalintas už dalyvavimą streike. 1908 metų pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį pasirinko tikėdamasis vėliau darbuotis Lietuvos labui, jį baigė 1912 metais. Tačiau Pr. Dovydaitį labiau traukė filosofijos, istorijos ir gamtos mokslai, todėl 1912 metais įstojo į Istorijos-filosofijos fakultetą, tačiau jame mokėsi tik vienerius metus.

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10, 11, 12, 13, 14)

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis

Lansbergis buvo ne tik geras organizatorius, bet jisai taip pat ir nusimanė savo dirbame darbe (...). Toksai žmogus šiuo metu buvo labai reikalingas ir jo pasitraukimas iš darbo greit parodė pasekmes. Artistų susitarimas kad ir buvo padarytas, tačiau gal tik tam kartui, nes paskui savitarpiečiai vėl skyrium rengia vakarus“.

Pasitraukus iš „Vilniaus kanklių“ draugijos G. Lansbergiui-Žemkalniui, lietuviškų vakarų rengimas Vilniaus visuomenei pastebimai sumažėjo. 1907 m. lapkričio 25 d. „Vilniaus kanklės“ Polesės geležinkelininkų klube pastatė G. Lansbergio-Žemkalnio dramą „Blinda“. Spektaklį režisavo pats autorius, laikinai grįžęs į Vilnių, ir atliko vieną iš vaidmenų. Netrukus po šio spektaklio „Vilties“ laikraštyje pasirodė recenzija, kur itin akcentuojamas socialinis veikalo ir spektaklio aspektas. „Reikia tarti Žemkalniui ačiū už tai, – rašė recenzentas, – kad stengėsi pažvelgti į taip netolimą dar praeitį ir pasinaudojo žinoma apysaka apie Blindą „svieto lygintoją“. Kaip žinoma, Blinda buvo nuskriaustas kaimietis baudžiavos laikuose, jis įsižadėjo keršyti ponams ne tik už save, bet ir už visus tuos, kurie kentėjo nuo ponų savavališkumo. Prisirinko jis sau draugų ir gerai buvo įkyrėjęs aplinkiniams dičturčiams, kol nežuvo iš rankų įnirtusių jo persekiotojų. Graži tai tema, galima čia parodyti taip netolimą dar gyvenimą su visomis jo baisybėmis ir tą maištą užgautos širdies, kuri nebenori žemintis, reikalauja savo teisių“. Pasak recenzento, publika „be galo trenksmingai plojo p. Žemkalniui, kurs iš tikro ne tik rašydamas, bet ir pats rengdamas vakarą be galo daug darbo padėjo“.