2017 m. balandžio 21 d.
Nr. 16 (2232)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Būti tiesos bendradarbiu

Popiežiui emeritui Benediktui XVI – 90 metų

Mindaugas Buika

Popiežius emeritas Benediktas XVI
su trejais metais vyresniu
broliu monsinjoru Georgu

Žvalumą patvirtinanti veikla

Velykų sekmadienį 90-ąjį gimtadienį paminėjęs popiežius emeritas Benediktas XVI jau yra antrasis pagal gyvenimo trukmę buvęs Katalikų Bažnyčios vadovas. Šiuo atžvilgiu kol kas nepralenktas yra popiežius Leonas XIII (1810–1903), kuris mirė sulaukęs daugiau nei 93 metų, o pontifikato trukmė – ketvirtis amžiaus. Popiežius Benediktas XVI atsistatydino iš savosios tarnystės aštuntais pontifikato metais, 2013 metų vasario 28 dieną, pranešdamas, kad dėl senatvės nusilpusios „ne tik dvasios, bet ir kūno jėgos“ nebeleidžia tinkamai vykdyti atsakingąsias pareigas. Vis dėlto, kaip teigė kovo mėnesį „Vatikano radijui“ duotame interviu jo asmeninis sekretorius, tėvynainis vokietis arkivyskupas Georgas Gensvainas (Georg Gänswein), dabar šalia Apaštališkųjų rūmų esančiame „Mater Ecclesiae“ vienuolyne gyvenantis Popiežius emeritas vis dar yra žvalus, turi intensyvią darbotvarkę ir ypatingomis sveikatos problemomis nesiskundžia. „Didžiausia jo negalia yra silpnos kojos, todėl judėjimui naudoja vaikštynę“, – sakė arkivyskupas, kuris yra ir popiežiaus Pranciškaus namų prefektas. Todėl Benediktui XVI susiformavęs įprotis kasdien pavaikštinėti kalbant Rožinio maldą duoda ir fizinio sveikatingumo.


Poilsis – integrali gyvenimo dalis

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievas neturi numylėtinių, bet tie, kurie stengiasi Juo pasitikėti džiaugsmo ir skausmo valandomis, jais Jis rūpinasi net tada, kai jie miega (plg. Ps 127, 2). Kai tikintieji naktį ilsisi, jų gyvenimas Jėzuje tęsiasi (plg. 1 Tes 5, 10). Bet kas leidžiasi užvaldomas, pavyzdžiui, turto manijos, pradeda baimintis dėl jo išlaikymo ir pakliūna į bemiegio nerimo spąstus, kurie „labiau neduoda poilsio, negu sunki liga“ (Sir 31, 2).

Žmogus pramiega gyvenimą ne dėl to, kad pernelyg ilgai ilsisi, bet jam šio gyvenimo realybė – tarsi sapne matyti vaizdai: ryte prabudęs kažką miglotai prisimena, ir tuoj tai nugrimzta užmarštyje... Objektyvios tikrovės srovėje jis plaukia tik pasroviui, – į viską žvelgia paviršutiniškai, lengvabūdiškai; kiek įmanydamas vengia atsakomybės ir įsipareigojimų... Dvasinis letargas – jo gyvenimą pamažu ėdantis vėžys. Tai panašu į asmenį, kuris pažiūri į savo atvaizdą veidrodyje, tuoj jį pamiršta, nes savyje nepajėgia pamatyti dieviškosios tapatybės kilnumo, kurį dovanoja tobulojo laisvės Įstatymo – Evangelijos – pažinimas (plg. Jok 1, 24–25). Taigi, kas šiame gyvenime neieško Kristaus, tas dar miega (plg. Ef 5, 14). Jei jam būtų lemta mirti tada, atsidūręs amžinybėje, iškart suvoks, kad naujoji tikrovė yra realybės viršūnė, nes į jo būties gelmes žvelgia ramus Klausiančiojo žvilgsnis, laukiantis atsakymo, nuo kurio priklausys visos amžinybės likimas. „Žmogau, kuo tapai gyvendamas žemėje, ir ko dabar esi iš tiesų vertas?“ – klaus Karalius.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija