Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Spaudos diena – gražaus žodžio metai

Kasmet gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knyga, spauda, apskritai laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įbrukti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Ir sovietinės okupacijos metais buvo kovojama už laisvą žodį, partizanai platino su didžiausiais sunkumais miškuose išspausdintus laikraščius, už kuriuos paaukodavo savo gyvybę, o palaužus pasipriešinimą kilo naujo pogrindžio leidiniai – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Laisvės šauklys“ ir daug kitų. Jie primena rusų carinės valdžios represijas, partizaninį karą ir dvasinio pasipriešinimo metą sovietų metais.

Kas vyksta dabar, kai jau beveik 30 metų džiaugiamės ir nepriklausomybe, ir laisvu žodžiu? Gyvenimo faktai, spaudos puslapiai, visa tai, ką vadiname žiniasklaida – televizija, radijas, ypač internetas – atskleidžia tamsiąsias mūsų taip sunkiai iškovotos laisvės puses. Televizijų laidose netrūksta įvairiausių pramoginių šou, mums brukami prabangaus vadinamojo elito gyvenimo stiliaus vaizdai, visiškai degradavusių žmonių gyvenimo aprašymai arba rodymai. Kai viešojoje erdvėje diskutuojama dėl kokios nors parlamentarės kailinių ar automobilio, kai per televizijas giriamasi paslėptais bebalsių „žvaigždžių“ gyvenimo nuotykiais, kai naršoma po nusikaltimų smulkmenas, kai siekiama visai tautai prikergti žydšaudžių sąvoką, o tuo metu visai negirdime apie didžiules socialines problemas, kurios jaudina daugelį piliečių, kada kasdien vis daugiau mūsų tautiečių palieka gimtąjį kraštą, susidaro įspūdis, kad pramoginėmis, o iš tiesų tautą žeminančiomis žiniasklaidos priemonių temomis ir laidomis norima nukreipti dėmesį nuo esminių klausimų. Atrodo, kad jau praradome ir laisvo žodžio prasmę, ir jo saiką. Kaip į tokią spaudos laisvę reikėtų žiūrėti?

Profesorius filosofas Vytautas Radžvilas tvirtina, kad jei įvairius ginčus galima vadinti diskusijomis, tokiu atveju esame virtę šalimi, kurios viešojoje erdvėje šnekama tik apie smulkmenas, o esminiai visuomenės, tautos ir valstybės gyvenimo klausimai nėra keliami. „Apžvelgiant Lietuvos žiniasklaidos vaizdą, galima pasakyti, kad jis yra gana slogus. Apskritai galima kelti klausimą, ar neverta susimąstyti apie tai, ką pavadintume žiniasklaidos nelaisve. Toks teiginys gali stulbinti, bet juo ilgiau tenka stebėti Lietuvos žiniasklaidą, tuo labiau stiprėja įspūdis, kad ji nėra laisva, tačiau gana meistriškai palaikoma laisvės ir nuomonių pliuralizmo regimybė. Mes kažkaip užmiršome, kad valstybinė žiniasklaidos priežiūra ir cenzūra toli gražu nėra vienintelė jos kontrolės forma. Juk visiškai įmanoma ir tai, ką pavadintume privačia cenzūra, o tai reiškia, kad žiniasklaida, kuri pretenduoja atspindėti visuomenės požiūrį ir kalbėti visuomenės vardu, realiai atspindi labai siauros grupės žmonių, kurie yra jos savininkai ir valdytojai, nuostatas“, – mano V. Radžvilas.

Kai viešojoje erdvėje svarbiausiais klausimais tampa politikų kailiniai ar korupcijos istorijos, kurios yra svarbios, tačiau tai – irgi sisteminis reiškinys, negalima primityviai visos kaltės suversti žiniasklaidai – vis dėlto esą yra teisingas principas, kad politikai yra ir visuomenės atspindys, ir jei jie yra menkai informuoti, problemas ir skaudulius išgyvena primityviu buitiniu lygiu. V. Radžvilas sako: „Kartais politikai visiškai nesuvokia tikrojo svarstomų įstatymų turinio, reikšmės ir galimų padarinių. Todėl esu įsitikinęs, kad būtent politikai, kuriems savo ruožtu įtaką neretai daro tos pačios nematomos grupės, kurios veikia ir žiniasklaidą, paprasčiausiai nesprendžia ir nekelia esminių klausimų, nes toms valdančioms grupėms tai paprasčiausiai nenaudinga“. Taip Lietuva šiame pragaištingame rate sukasi praktiškai tris dešimtmečius, gyvendama pagal liūdnai pagarsėjusio Liudviko XV posakį – „Po manęs – nors ir tvanas“.

Tokias filosofo nuostatas patvirtina šiandieniniai įvykiai. Politikai klausosi ne visuomenės nuomonės, ne jos pastebėjimų, bet susidariusios įtakingos žurnalistų grupelės. Štai švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau antrąją Telšių gimnazijos „skandalo“ dėl „nusikaltusios“ mokytojos dieną nusprendė, kad medžiagą apie homoseksualius asmenis per dorinio ugdymo pamoką pateikusi mokytoja negali toliau dirbti mokykloje. Per „Vyriausybės valandą“ praėjusios savaitės posėdyje Seime ministrė išrėžė: „Nemanau, kad tokią medžiagą teikdama mokiniams mokytoja toliau gali dirbti, o Švietimo ir mokslo ministerijos rankose yra programų pertvarka, mokytojų kvalifikacijos kėlimas, tokie žingsniai yra numatomi“. Akivaizdu, kad kai kurie žurnalistai padarė ir toliau daro neabejotiną įtaką ministrų ir kitų politikų sprendimams, galima tiesiai pasakyti – neteisėtiems. Bet tai negatyvi žiniasklaidos laisvės pusė. Neseniai premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad žiniasklaidos laisvė Lietuvoje kone tobula. Bet apie kokią laisvę galime kalbėti, kai laisvės šaukliu apsiskelbęs įtakingas žurnalistas leidžia sau atvirai aiškinti, kas turi būti atleisti iš darbo ir politikai bemat tai ir vykdo. Jau seniai akivaizdu, kad Lietuvos politikai kaip velnio bijo kelių žurnalistų. Apimti tos baimės, jie bet ką padarys, pasakys ir balsuos, kad tik įtiktų  vienokiam ar kitokiam žurnalistų būreliui. Tas ant rankų pirštų suskaičiuojamas žurnalistų būrelis visiškai neatspindi visuomenės pažiūrų, bet jo įtaka politikų elgesiui didesnė už bet kokias visuomenės apklausas ar rekomendacijas. Todėl nesistebėkime, kad ir visuomenė, sekdama politikų poelgius bei prisibijodama žurnalistų, irgi vengs pareikšti savo nuostatas ar išsakyti nuomonę, tai yra įsivyrauja vidinė cenzūra, ką kada ir kaip sakyti ar rašyti. Visų lygių karjeros tarnautojai, bibliotekininkai, mokytojai, politikų padėjėjai, netgi savo mąstymą vertinantys žurnalistai jau iš anksto žino, kuriomis temomis geriau išvis nekalbėti nieko, nes niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės.

Tokiomis sąlygomis neturime stebėtis, kad nors ir paslapčia, bet vis dažniau įvedama cenzūra, prieš kurią kovojome Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais. Per televiziją ir radiją laisva nuomonė faktiškai jau uždrausta. Čia nekalbame apie privačias stotis – jos vykdo savo politiką. Tačiau tokiai cenzūros politikai pasiduoda ir visiems reikalingas valstybinis transliuotojas, vadinamasis LRT.RADIJAS ir LRT. TELEVIZIJA. Tiek Sąjūdžio, tiek kitų visuomeninių organizacijų nariai atsiduria prieš grubią cenzūrą: jiems neleidžiama kalbėti į tiesioginį eterį (nors kitiems toje laidoje leidžiama), o į visuomeninio transliuotojo laidas kviečiami beveik vien „patikrinti“ asmenys. Tokia nuostata yra nepriimtina nepriklausomos Lietuvos visuomenei. Argi mes grįžtame į okupacijos laikus?..

O ką bekalbėti apie nepraustaburniškas televiziją ir radiją, kai jaunimui ir visai visuomenei į ausis ir akis grūdamas jau minėtas visoks šlamštas? Kaip gali jaustis vienuolės, kunigai matydami daugybę laidų apie seksą, iškrypimus, apie smulkmeniškus nusikaltimų aprašymus, pusnuogių moterų demonstravimą? Gal koks nors „gudruolis“ sakys: tegu nežiūri ir nesiklauso. Atrodytų, kad dvasinio gyvenimo žmonės nenorėtų ir neturėtų plėsti savo erudicijos, kultūros, lyg nenorėtų lavinti savo dvasinio gyvenimo. Kiekvienas žmogus, kokių pažiūrų, įsitikinimų ar tikėjimo bebūtų, turi teisę nebūti kasdien prievartaujamas jam netinkančios pasaulėžiūros. Tai turi būti aišku kaip dieną. Ir tą mums turi priminti už lietuviškos spaudos laisvę sudėtos aukos.

© 2017 „XXI amžius“