Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

Įamžinant palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kovą už gėrį

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Šie metai, kai birželio 25-ąją vyks arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės, paskelbiant jį palaimintuoju, išties yra reikšmingi Lietuvos tikintiesiems. Garbingo arkivysk. T. Matulionio skelbimas palaimintuoju verčia mus visus kuo plačiau susipažinti su tauraus Katalikų Bažnyčios hierarcho gyvenimo gelmėmis ir naujai pažvelgti į jo kankinystės aureolę. Tai buvo švento pasiaukojimo pavyzdys, rodantis, kad tarnystė Bažnyčiai, ištikimybė tikėjimui suteikia jėgų nugalėti visus sunkumus ir iki paskutiniųjų žemiškojo gyvenimo dienų nešti tikėjimą į žmonių širdis. Ir net Blogio imperija vėliau įvardyta brutali jėga darėsi bejėgė prieš tokį dvasios tvirtumą.

Atsivėrus sovietinio saugumo KGB archyvams (nors ne visi jie visiškai atviri – daug jų, skatinant buvusiam KGB, yra uždaryti net šimtui metų, kada Lietuvoje gyvens jau ketvirta karta), kai kurie dalykai tampa mums aiškesni ir suprantamesni. Taip ir arkivysk. T. Matulionio įkalinimo ir tardymų aplinkybės tapo aiškesnės jo asmenybės tvirtumui atskleisti. 1923, 1929 bei 1933 metų bylos kol kas lieka paslėptos, tačiau 1946 metais pradėta byla, kai kuriais aspektais tapusi atvira, rodo, kokiomis sąlygomis turėjo dirbti Lietuvos dvasininkai, kokius suvaržymus ir kančias jie turėjo patirti. Pasinaudodami 1946 m. gruodžio 11 d. vyskupui T. Matulioniui užvesta sovietinio saugumo byla, kurioje sudėti tardymų protokolai ir kiti „dokumentai“, galime įžvelgti bolševikinio teroro gilumą. Tačiau tie tardymai tiesiogiai atskleidžia tuometinio Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio nuostatas okupacinės valdžios atžvilgiu, jo bandymus tikėjimo persekiojimo sąlygomis ieškant išeities vykdyti kiek galint platesnę pastoracinę veiklą. Tardymo protokolai parodo Lietuvos Katalikų Bažnyčios poziciją okupantų ir valdžios atžvilgiu, pateikia to meto lietuvių veikėjų, kunigų, vyskupų pastangas nepasiduoti prievartai, tuometinio tikinčiųjų, kunigų persekiojimo esmę ir metodus, daugelio kunigų tvirtumą prieš okupantų valdžią ir jų aspiracijas tautos reikalui. Kartu tai liudija, kad kai kurie kunigai buvo drauge su kankinama tauta ir nepaisydami galimo susidorojimo padėjo partizanams ir net dalyvavo pasipriešinimo kovoje. Visi tie „dokumentai“ demaskuoja okupacinį režimą, kaip nukreiptą prieš žmogaus ir tautos laisves, todėl nors ir būdami kraupūs liudininkai vis dėlto neleidžia tautos kančioms nugrimzti į nežinią.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Petras Klimas

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 m. vasario 16-osios akto signatarų biografijų ciklą, rodantį signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Biografijos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Petras Klimas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime (dab. Marijampolės r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Liudvinavo ir Kalvarijos pradinėse mokyklose, nuo 1901 m. – Marijampolės gimnazijoje. Ją baigęs 1910 metais įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Gavęs teisininko diplomą, 1915 metais atvyko į Vilnių.

Dar būdamas studentu, P. Klimas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Jo vadovaujama lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisija prie Lietuvių mokslo draugijos per trumpą laiką parengė ir išleido apie penkiasdešimt įvairių mokymo leidinių. Pats P. Klimas parašė vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“.

Valstybės kūrėjai

Gimnazistų likimai

Pogrindinė Eržvilko gimnazijos gimnazistų organizacija – Napaleonas Lukošius-Jaunutis, Apolonija Liekytė-Šaka, jos brolis Vladas Liekis-Sakalas, Feliksas Narbutas ir Petras Girdzijauskas-Paulius Švirinas (visi –VI klasės gimnazistai, tik Apolonija – iš VII klasės) – buvo Jūros srities ir Butageidžio štabų bei partizanų būrių ryšininkai. 1949 m. vasario 15 d. vakare V. Liekis-Sakalas,VI klasės seniūnas, pakvietė pasitarti kitus į savo nuomojamą butą miestelyje, kuriame gyveno kartu su sese Apolonija. Paaiškėjo, kad valstybinės šventės – Vasario 16-osios – dieną numatyta pagaminti ir iškelti Eržvilko miestelyje, garnizono bataliono štabo ir stribyno panosėje (svarbiausia – didžiajame Eržvilko piliakalnio ąžuole), Trispalves. Baltu perkeliniu audeklu Vladas jau buvo pasirūpinęs, kitiems liko visas gamybos procesas: audinio atraižas nudažyti geltonai, žaliai ir raudonai, jas susiūti, tada iškelti numatytose vietose. Pagrindinis darbas atiteko Apolonijai, nes mes tų darbų neišmanėme, tad ji dažė džiovino ir siuvo iš trijų reikiamų spalvų audeklų į standartines trispalves vėliavas. Mes paeiliui budėjome gatvėje, saugodami Apoloniją ir vėliavas nuo okupantų specialiųjų tarnybų antpuolio. Gamybos procesas užtruko iki vėlumos, o tada atėjo laikas jas iškelti numatytose vietose. Visa komanda tą darbą sėkmingai atliko.

Laikas ir žmonės

Vaikystėje partizanams talkinusiam varėniškiui Laisvės kovų dalyvio statusas nesuteiktas iki šiol

Rūta Averkienė

Bolius Paulauskas su žmona Autorės nuotraukos

Gražiausi Varėnos krašto pušynai iki šiol liudija juose pokariu vykusias įnirtingas partizanų pasipriešinimo kovas ir saugo dar daugybę neįmintų kovotojų už Lietuvos laisvę tragedijomis paženklintų mįslių. Sovietmečio metais šia skaudžia tema buvo nekalbama, nes liudininkai bijojo būti tardomi ar ištremti, o dabar jau tų liudininkų mažai beliko.

Varėnoje gyvenantis Bolius Paulauskas yra vienas iš tų nedaugelio, kurie apie šio krašto miškuose vykusį partizaninį judėjimą žino daug. Garbaus amžiaus vyras, nors nuo tų įvykių prabėgo beveik 70 metų, prisimena ir gali parodyti dar daug partizanų kovas šiuose miškuose menančių praeities ženklų. B. Paulauskas iš praeities tarsi prišaukia prisiminimus ir pasakoja gražia dzūkiška šneka. Jie tikri ir labai skaudūs.

Žaizdos

Kunigo, dramaturgo ir politinio kalinio pagerbimas

Bronius VERTELKA

Iš kairės: fotomenininkas Petras Čiplys, skulptorius prof. Gediminas Karalius, istorikė ir rašytoja Joana Viga Čiplytė, vyr. bibliotekininkė Joana Burokienė, atlikėja Elena Freder ir klebonas kun. Vidmantas Kareckas Vadoklių bibliotekoje

VADOKLIAI. Kovo 13-ąją Panevėžio rajono Savivaldybės viešosios bibliotekos Vadoklių filialas pakvietė į renginį „Gyvenęs Vadokliuose“, skirtą dramaturgo kun. Kazimiero Čiplio-Vijūno 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Į šalį nustūmę savo kasdienius rūpesčius, į jį atėjo Vadoklių seniūnas Vytautas Kaupas, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios klebonas kun. Vidmantas Kareckas, skulptorius prof. Gediminas Karalius, kultūros centro direktorė, pagrindinės mokyklos moksleiviai, bendruomenės nariai, dalyvavo kun. K. Čiplio-Vijūno giminės.

Apie tai, kad ant kun. K.Čiplio-Vijūno atminimo nenusėda užmiršimo dulkės ir jis gražiai pagerbiamas, kalbėjo klebonas kun. V. Kareckas. Nors apie kūrėją kunigą netgi šiandien mažokai žinoma, pavartyti jo gyvenimo puslapius sutiko istorikės išsilavinimą turinti Joana Viga Čiplytė iš Panevėžio. Savo dėdės ji išvis nepažinojo, nes apie jį artimiausi žmonės buvo linkę patylėti. Toks buvo laikas. Tai, ką kun. K. Čiplys-Vijūnas buvo parašęs ir išleidęs 1935–1939 metais, dar 1944-aisiais sovietinė valdžia įsakė išimti iš bibliotekų, knygynų ir sunaikinti.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Tarp Jaros ir Vosintos

Vytautas BAGDONAS

Ona ir Vytautas Juodeliai sulaukė garbingos senatvės

Pauriškių kaimas prie didelio kelio ir kryžių

Senas, istorijos vingiuose iki šių dienų išlikęs Pauriškių kaimas visuomet buvo prie didelio kelio. Kadaise tai būta vieškelio, kuriuo dardėjo arkliais kinkyti vežimai į Anykščius, Ukmergę, Kauną, Rokiškį. Vėliau vieškelis buvo padengtas asfalto sluoksniu, o arklių traukiamus vežimus pakeitė mašinos. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių enciklopediniame žinyne, Pauriškių kaimas įsikūręs už penkių kilometrų į pietus nuo Svėdasų, visai šalia krašto kelio Anykščiai–Rokiškis, ribojasi su Vikonių, Kušlių, Girelės, Grikiapelių kaimais, Galviškio viensėdžiu. Vakariniu kaimo pakraščiu teka Jaros upė, šiauriniu – jos kairysis intakas Vosinta. Pauriškiai priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, Grikiapelių seniūnaitijai.