XXI amžius


2017 m. gegužės 5 d.	Nr. 18 (2235)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 m. vasario 16-osios akto signatarų biografijų ciklą, rodantį signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Biografijos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Petras Klimas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime (dab. Marijampolės r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Liudvinavo ir Kalvarijos pradinėse mokyklose, nuo 1901 m. – Marijampolės gimnazijoje. Ją baigęs 1910 metais įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Gavęs teisininko diplomą, 1915 metais atvyko į Vilnių.

Dar būdamas studentu, P. Klimas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Jo vadovaujama lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisija prie Lietuvių mokslo draugijos per trumpą laiką parengė ir išleido apie penkiasdešimt įvairių mokymo leidinių. Pats P. Klimas parašė vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Klimas dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete. 1916 metų lapkritį gimtinėje už okupacinei valdžiai nelojalius pasisakymus buvo areštuotas ir apie tris mėnesius kalintas. Grįžęs į Vilnių, tęsė visuomeninę veiklą. Dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Buvo vienintelio tuo metu leisto lietuviško dienraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir Lietuvos Tarybos darbo fragmentus, laikraščio leidybos rūpesčius užfiksavo dienoraštyje, viename vertingesnių šaltinių, liudijančių apie lietuvių politinę veiklą 1915–1919 metais.

1919–1923 metais signataras dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, greitai tapo viceministru, trumpą laiką 1921 metų pabaigoje faktiškai vadovavo šiai ministerijai. 1919 metais P. Klimas, paskirtas lietuvių delegacijos sekretoriumi, dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, o 1920 metais – taikos derybose su Sovietų Rusija. 1920–1923 metais Aukštuosiuose kursuose ir iš jų išaugusiame Lietuvos universitete skaitė Lietuvos istorijos kursą.

Remiantis P. Klimo lietuvių daugumos gyvenamos teritorijos tyrinėjimais, tapo galimas Lietuvos valstybės etnografinių sienų nustatymas. Signataras parengė istorijos mokslo darbų: „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“ (1917), „Lietuvos žemės valdymo istorija“ (1919), „Lietuvių senobės bruožai“ (1919), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje“ (1920), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga“ (1922), „Lietuvos valstybės kūrimas 1915–1918 metais Vilniuje“ (1929). Dalyvavo rengiant A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“ (1936). Daug dėmesio skyrė naujausios Lietuvos istorijos tyrinėjimams, kaupė medžiagą apie krašto priešistorę, valstybingumo raidą. Yra paskelbęs Lietuvos istorijos šaltinių vertimų.

1923–1940 metais P. Klimas dirbo Lietuvos atstovybėse užsienyje: nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Liuksemburge. Antrasis pasaulinis karas užklupo P. Klimą Paryžiuje. Prancūziją okupavusios Vokietijos valdžios atstovai 1943 metų pavasarį lietuvių diplomatą areštavo, kalino koncentracijos stovyklose. 1944 metais jis buvo sugrąžintas į Lietuvą.

1945 metais P. Klimas buvo suimtas ir kalintas Sibiro lageriuose. Iš tremties grįžo 1955 metų pradžioje, apsigyveno Kaune. Mirė 1969 m. sausio 16 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Donatas Malinauskas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Kraslavos (Latvija) dvare, bajorų šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su vaikais grįžo į Trakų valsčių, iš kurio buvo kilusi. Didelę įtaką jaunuoliui turėjo netoliese gyvenęs motinos dėdė Bernardas Kęstutis-Gediminas, kildinęs giminę iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, mokęsis pas Adomą Mickevičių, dėstęs Vilniaus universitete, visą gyvenimą domėjęsis krašto istorija. Vidurinį išsilavinimą D. Malinauskas įgijo Vilniuje ir Minske. 1889 metais išvyko į Lvovą studijuoti agronomijos, nuo 1890 metų studijas tęsė Taboro (dab. Čekija) žemės ūkio akademijoje.

1895 metais grįžęs į Lietuvą, D. Malinauskas įsikūrė Vilniuje. Buvo vienas iš slaptos draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ steigėjų. Jos nariai siekė puoselėti lietuviškas tradicijas, ginti lietuvių kalbos teises. 1901 metais jiems pavyko pasiekti, jog bent vienoje Vilniaus bažnyčioje – Šv. Mikalojaus – tikintiesiems būtų leista melstis lietuviškai. 1905 metais D. Malinauskas kartu su J. Basanavičiumi, kun. J. Ambraziejumi ir M. Davainiu-Silvestraičiu pasirašė memorandumą caro vyriausybei, kuriuo reikalavo autonomijos Lietuvai, buvo vienas iš 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo rengėjų ir dalyvių. D. Malinauskas buvo vienas iš lietuviškų kultūrinių, švietimo ir ekonominių organizacijų „Vilniaus Aušra“, „Rūta“, „Rytas“, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvos ūkininkų bendrovės steigėjų ir narių. Rengė straipsnius lietuviškiems periodiniams leidiniams „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Draugija“, „Lietuva“, „Naujoji Romuva“.

Pirmojo pasaulinio karo metais D. Malinauskas priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1914 metų pabaigoje tapo jos Centro komiteto nariu. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, D. Malinauskui buvo paliepta išvykti. Persikėlęs į Kauną, signataras pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. 1921 m. birželio–liepos mėn. su trumpalaike misija lankėsi Prahoje, 1922 metų kovą buvo paskirtas į Čekoslovakiją nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Jo vadovavimo atstovybei Čekoslovakijoje metais Praha oficialiai pripažino Lietuvą. 1923 metais grįžęs į Kauną D. Malinauskas tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1931 metų kovo–lapkričio mėn. buvo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Estijoje.

Daug energijos, laiko ir lėšų D. Malinauskas skyrė visuomeninei veiklai. 1925 metais buvo išrinktas Vilniaus vadavimo sąjungos vykdomojo komiteto nariu. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo remti archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedroje, vildamasis, kad ten bus rasti Vytauto Didžiojo palaikai. Savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje pagamino palaikams skirtą sarkofagą. 1939 metais iš Vyriausybės gavo Alvito dvarą ir persikėlė į jį. 1939 metais jo dovanotoje žemėje buvo užbaigta statyti Vytautavos (dab. Trakų r.) parapijos bažnyčia.

1941 m. birželio 14 d. D. Malinauskas buvo ištremtas į Altajaus kraštą (Rusija) ir ten 1942 m. lapkričio 30 d. mirė. 1993 m. birželio 14 d. signataro ir jo artimųjų palaikai buvo perlaidoti Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal:

Sud. V. Bukaitė, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija