Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Religiniai lyderiai – taikos skelbėjai

Popiežius Pranciškus Egipto sostinėje Kaire dalyvavo Al Azharo konferencijoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Egipto prezidentu Abdeliu Fata el Sisi (dešinėje)

Popiežiaus Pranciškaus trumpas, vos 24 valandas trukęs bet intensyvus įvykiais vizitas Egipte turėjo didelę reikšmę dabartinės situacijos Bažnyčioje ir pasaulyje kontekste. Žinant Šventojo Tėvo religinį ir moralinį autoritetą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant nesantaiką išgyvenančio pasaulio problemas, ir Egipto, kaip didžiausio Artimųjų Rytų regiono ir arabų valstybės, statusą, balandžio 28–29 dienomis įvykęs jo apsilankymas tos šalies sostinėje Kaire susilaukė visuotinio tarptautinio dėmesio. Vizitas turėjo ne tik pastoracinį, ekumeninį, tarpreliginio dialogo, bet ir taikdarišką socialinį ir politinį bruožą.

Vizito į Egiptą aplinkybės

„Trokštu, kad šis vizitas paliudytų mano meilę, paguodą ir padrąsinimą visiems (ekstremistų išpuolius ir persekiojimus kenčiantiems) Artimųjų Rytų krikščionims, draugystės ir pagarbos žinią visiems Egipto ir regiono gyventojams, brolybės ir susitaikymo žinią visiems Abraomo vaikams, ypač musulmonų pasauliui, kuriame Egiptas užima svarbią vietą. Viliuosi, kad mano kelionė vaisingai prisidės prie tarpreliginio dialogo su islamo išpažinėjais ir ekumeninio dialogo su garbinga ir mylima Koptų Stačiatikių Bažnyčia, – tvirtino popiežius Pranciškus išankstiniame videokreipimesi, transliuotame per Egipto valstybinę televiziją. Tai buvo 18-oji apaštalinė šio Šventojo Tėvo kelionė už Italijos ribų ir 27-oji jo aplankyta užsienio valstybė. Šventasis Jonas Paulius II į Egiptą buvo nuvykęs 2000-aisiais metais, taigi, dabar Romos Popiežius atliko antrąjį istorinį vizitą į šią šalį, labai artimai susijusią su civilizacijos ir krikščionybės ištakomis. Iš 90 milijonų Egipto gyventojų, 85 proc. yra musulmonai sunitai, o 10 proc. – koptai stačiatikiai, priklausantys senajai Aleksandrijos Bažnyčiai, kurios pradininkas yra apaštalas evangelistas šv. Morkus ir kurios vadovas tradiciškai išlaikęs popiežiaus titulą (kaip Romos popiežius yra apaštalo šv. Petro įpėdinis, taip Aleksandrijos popiežius yra apaštalo šv. Morkaus įpėdinis). Nedidelė dalis koptų (apie 160 tūkstančių) yra vienybėje su Roma ir sudarę savo atskirą Aleksandrijos koptų Katalikų patriarchatą. Minėtame kreipimesi popiežius Pranciškus dėkojo apsilankyti jį Egipte pakvietusiam šalies prezidentui Abdeliui Fata el Sisiui (Abdel Fattah el Sissi), didžiajam Kairo Al Azharo universiteto, pagrindinio viso pasaulio musulmonų sunitų dvasinio centro, imamui šeichui Achmedui Mohamedui al Tajebui ( Ahmad Mohammad al Tayeb), Aleksandrijos popiežiui Tavadrosui II (Tawadros) ir Aleksandrijos koptų katalikų patriarchui Ibrahimui Izaokui Sidrakui (Ibrahim Isaac Sidrak), kurie visi jau yra pabuvoję Vatikane ir palaiko pabrėžtinai gerus santykius su Apaštalų Sostu.

Jis turi vaistų ir nuo mirties „ligos“

Kun. Vytenis Vaškelis

Pirmojo Dievo Sūnaus atėjimo į žemę tikslas jau pasiektas: Jis, ant kryžiaus kentėdamas neapsakomas kančias, mirdamas ir prisikėlimu mirtį nugalėdamas, atliko tai, kas mums nupelnė amžinąjį išganymą. Esame Jo žaizdomis išgydyti (1 Pt 2, 24), kad suvoktume, jog Atpirkimui priklauso ne tik būsimoji mūsų Ateitis, bet ir visas daugiasluoksnis šiandienos gyvenimas, nes Viešpats sau užsikrovė visas mūsų ligas bei negales (plg. Mt 8, 17). Pasak katekizmo, „Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „Buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Jo žvilgsnis visada yra panoraminis: Jis trokšta, kad mes paveldėtume visus Biblijoje užrašytus ir išsipildančius mūsų gyvenime pažadus. Vienas iš jų, – kai susergame, kad pirmiausia su tikėjimu kreiptumės į Jėzų prašydami išgydymo, ramybės... Sunkios ligos atveju ar prieš nelengvą operaciją kviečiame kunigą, kad jis mums suteiktų Ligonių patepimo sakramentą ir mes gautume malonę, kuri, anot Ligonių patepimo apeigyno, „padeda žmogui pasveikti, pasitikėti Dievu, įveikti piktojo pagundas bei mirties baimę, drąsiai iškęsti blogį bei su juo kovoti...“ Minėto sakramento mums suteikta antgamtinė dovana yra savaip adekvati mūsų tikėjimui ir pasitikėjimui Viešpačiu. Jis yra tikrasis Gydytojas, kuris savo nuožiūra žmones gydo įžvalgiai atsižvelgdamas į mūsų žemišką ir ypač būsimos amžinybės gerovę. Kai Jis žino, kad greitas išgydymas, skiriamas žmogui, nepriartins jo arčiau Dievo, nes, jei bus visai pagydytas, tuoj užmirš, ką iš Jo gavo, ir vėl sugrįš į netikusius gyvenimo įpročius, tada jo išgydyti neskuba. Ligonis galbūt tik vėliau įsisąmonins, kad ši jo nešama ligos našta yra pagrindinė atrama tilto, jungiančio jo laikinų ligos lovos vargų bei dvasinių kovų vietą su artėjančia neapsakoma, visa pranokstančia amžinąja garbe (2 Kor 4, 17). Beje, ne visiems pavyksta laikytis Jėzaus įspėjimo: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ (Jn 5, 14). Nors ligos atveju pirmumą teikiame tikėjimui ir maldai, bet nenuvertiname ir didžiulio medikų indėlio bei vaistų naudos, per kuriuos irgi veikia gydančioji malonė. Kartais pakanka vieno širdingo pasimeldimo ir ligonis tikrai gyja... Bet dažnai reikia medicininių preparatų, kurių dėka sergantieji pasveiksta ir dėkoja Dievui už savo geruosius rūpintojėlius – gydytojus ir namiškius. Antai gerasis samarietis – įsikūnijusio gerumo pavyzdys. Jis kelyje rado sužeistąjį, ant to pusgyvio žmogaus ne rankas uždėjo ir meldė, kad Dievas jį bematant išgydytų, ir jie linksmi išskirtų, bet aptvarstė jo žaizdas, „nugabeno į užeigą ir slaugė jį“ (Lk 10, 34)...