|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Religiniai lyderiai taikos skelbėjai Popiežius Pranciškus Egipto sostinėje Kaire dalyvavo Al Azharo konferencijoje Mindaugas Buika
Popiežiaus Pranciškaus trumpas, vos 24 valandas trukęs bet intensyvus įvykiais vizitas Egipte turėjo didelę reikšmę dabartinės situacijos Bažnyčioje ir pasaulyje kontekste. Žinant Šventojo Tėvo religinį ir moralinį autoritetą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant nesantaiką išgyvenančio pasaulio problemas, ir Egipto, kaip didžiausio Artimųjų Rytų regiono ir arabų valstybės, statusą, balandžio 2829 dienomis įvykęs jo apsilankymas tos šalies sostinėje Kaire susilaukė visuotinio tarptautinio dėmesio. Vizitas turėjo ne tik pastoracinį, ekumeninį, tarpreliginio dialogo, bet ir taikdarišką socialinį ir politinį bruožą. Vizito į Egiptą aplinkybės Trokštu, kad šis vizitas paliudytų mano meilę, paguodą ir padrąsinimą visiems (ekstremistų išpuolius ir persekiojimus kenčiantiems) Artimųjų Rytų krikščionims, draugystės ir pagarbos žinią visiems Egipto ir regiono gyventojams, brolybės ir susitaikymo žinią visiems Abraomo vaikams, ypač musulmonų pasauliui, kuriame Egiptas užima svarbią vietą. Viliuosi, kad mano kelionė vaisingai prisidės prie tarpreliginio dialogo su islamo išpažinėjais ir ekumeninio dialogo su garbinga ir mylima Koptų Stačiatikių Bažnyčia, tvirtino popiežius Pranciškus išankstiniame videokreipimesi, transliuotame per Egipto valstybinę televiziją. Tai buvo 18-oji apaštalinė šio Šventojo Tėvo kelionė už Italijos ribų ir 27-oji jo aplankyta užsienio valstybė. Šventasis Jonas Paulius II į Egiptą buvo nuvykęs 2000-aisiais metais, taigi, dabar Romos Popiežius atliko antrąjį istorinį vizitą į šią šalį, labai artimai susijusią su civilizacijos ir krikščionybės ištakomis. Iš 90 milijonų Egipto gyventojų, 85 proc. yra musulmonai sunitai, o 10 proc. koptai stačiatikiai, priklausantys senajai Aleksandrijos Bažnyčiai, kurios pradininkas yra apaštalas evangelistas šv. Morkus ir kurios vadovas tradiciškai išlaikęs popiežiaus titulą (kaip Romos popiežius yra apaštalo šv. Petro įpėdinis, taip Aleksandrijos popiežius yra apaštalo šv. Morkaus įpėdinis). Nedidelė dalis koptų (apie 160 tūkstančių) yra vienybėje su Roma ir sudarę savo atskirą Aleksandrijos koptų Katalikų patriarchatą. Minėtame kreipimesi popiežius Pranciškus dėkojo apsilankyti jį Egipte pakvietusiam šalies prezidentui Abdeliui Fata el Sisiui (Abdel Fattah el Sissi), didžiajam Kairo Al Azharo universiteto, pagrindinio viso pasaulio musulmonų sunitų dvasinio centro, imamui šeichui Achmedui Mohamedui al Tajebui ( Ahmad Mohammad al Tayeb), Aleksandrijos popiežiui Tavadrosui II (Tawadros) ir Aleksandrijos koptų katalikų patriarchui Ibrahimui Izaokui Sidrakui (Ibrahim Isaac Sidrak), kurie visi jau yra pabuvoję Vatikane ir palaiko pabrėžtinai gerus santykius su Apaštalų Sostu. Nėra terorizmo religijų Svarbiausias Šventojo Tėvo vizito Egipte įvykis buvo jo dalyvavimas ir kalba Al Azharo universitete surengtoje tarptautinėje taikos konferencijoje. Šis renginys turėjo ypatingą globalinį pobūdį ir priminė šv. Jono Pauliaus II 1986 metais Asyžiuje surengtą pasaulio religinių lyderių taikos konferenciją. Al Azharo forume, kartu su žymiausiais islamo dvasiniais vadovais bei popiežiumi Pranciškumi, dalyvavo ir svarbiausias Stačiatikių Bažnyčios hierarchas Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. Į susitikimą buvo pakviesti netgi žydų atstovai, tiesa, ne iš arabų nemėgstamo Izraelio, bet iš kaimyninės Jordanijos. Balandžio 28 dieną konferencijos dalyviams pristatydamas popiežių Pranciškų šeichas A. al Tajebas, kuris musulmonų Vatikanu vadinamajam Kairo Al Azharo universitetui vadovauja nuo 2010 metų ir išgarsėjo kaip ryžtingas taikos šalininkas, religinių santykių srityje atmetantis terorizmą, skatinantį islamistinį fundamentalizmą, pakvietė tylos minute pagerbti pastarųjų smurto apraiškų aukas. Paskutinis toks smurto aktas, sukėlęs didelį pasipiktinimą visame pasaulyje, buvo prieš kelias savaites, Verbų sekmadienį, įvykdytas teroristinis išpuolis prieš Egipto krikščionis, kai per pamaldas buvo įvykdyti sprogimai Aleksandrijos ir Tantos (Nilo deltos miestas) koptų šventovėse, nusinešę 45 žmonių gyvybes. Dabar kalbėdamas šeichas A. al Tajebas vėl pasmerkė teroristinį smurtą ir karus, tą didžiąją šiuolaikinio pasaulio nelaimę, kurią, anot jo, pirmiausia sukelia prekyba mirtį nešančiais ginklais. Kai kam tai yra didelis pasipelnymo šaltinis, todėl ir provokuojami tautiniai, rasiniai bei religiniai konfliktai, žmonių gyvenimą paverčiantys beveik neįveikiamu pragaru. Pabrėždamas, kad dėl tų baisių nusikaltimų ir žiaurumo jokiu būdu negalima priekaištauti religijoms, didysis Al Azharo imamas sakė, kad islamas nėra terorizmo religija ir jos negalima kaltinti vien dėl to, kad grupė jos ekstremistinių išpažinėjų bando manipuliuoti šventraščių tekstais ir klaidingai juos interpretuoja. Tie asmenys yra tikri nusikaltėliai, nes žudo kitus, plėtoja naikinimą ir kraujo praliejimą, deja, rasdami finansavimo šaltinių ginklams ir pasirengimams. Šeichas A. al Tajebas nurodė, kad ir krikščionybės negalima laikyti terorizmo religija vien dėl to, kad dalis jos išpažinėjų praeityje vykdė kryžiaus karus Artimuosiuose Rytuose (ir prie Baltijos jūros), niekindami ir smurtaudami prieš kitų tikybų išpažinėjus. Galiausiai didysis imamas pripažino, kad ir judaizmas nėra terorizmo religija, nors, anot jo, dalis jos išpažinėjų panaudoja Mozės mokymą, kad dabar galėtų okupuoti palestiniečių žemes, milijonus vietinių gyventojų išvarydami iš gimtųjų vietų. Šeichas A. al Tajebas reiškė padėką popiežiui Pranciškui už tai, kad jis apgynė islamą nuo neteisingų kaltinimų dėl terorizmo ir kad visada kreipiasi į jį kaip į savo brolį. Anot jo, Šventojo Tėvo pavyzdžiu visi turime stengtis išlaisvinti religiją nuo neteisingo supratimo, piktnaudžiavimo ir melo, kurie kursto konfliktus, sėja neapykantą, sukelia baisias smurto apraiškas. Naujojo fundamentalizmo pavojai Panašias taikdariškas nuostatas Al Azharo konferencijoje išsakė ir išvakarėse, balandžio 27 dieną, irgi didžiojo imamo pristatytas Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. Paminėjęs teroristinius išpuolius prieš Egipto koptus bei ankstesnius, vykusius Paryžiuje, Briuselyje, Stambule, Sankt Peterburge bei Stokholme, jis pripažino, kad šis, jau du dešimtmečius žmoniją naikinantis procesas paradoksaliu būdu papildomas žiniomis apie religinį jo bruožą. Stačiatikių Bažnyčios vadovas sakė, kad šį paradoksą, kada religija, kaip svarbus taikos faktorius, skatinantis žmogaus orumo palaikymą, netikėtai tapo tariamu smurto bei netolerancijos šaltiniu, sąlygojo atgimstantis fundamentalizmas, kaip priešprieša sekuliarizmo primestam tiesos pažinimą neigiančiam reliatyvizmui. Dabar postsekuliaristinėje epochoje vėl išgyvenamas iš esmės pozityvus religingumo proveržis, atveriantis naujas galimybes transcendentinės tiesos pažinimui, tikrai kultūrinei pažangai, grįžimui prie moralinių vertybių, solidarumo ir pagarbos kūrinijai. Deja, tuo pat metu stiprėja ir kraštutinė fundamentalistinė pasaulėžiūra, būdinga ne tik radikaliam islamui, kuri stengiasi savąją vienintelę tiesą primesti kitiems, netgi nesibodinti smurto veiksmų. Tačiau iš esmės tokiu būdu religijos mokymas paverčiamas ekstremistine ideologija ir panaudojamas apibrėžtų politinių tikslų siekiams. Ši pavojinga fundamentalizmo tendencija su smurto apraiškomis radikalaus islamo (ir ne tik) atvejais stiprina ir bendrąsias antireligines nuostatas bei trukdo prasidėjusiam religiniam atgimimui ir naujosios evangelizacijos pastangoms. Ypač žinant laicistinių ir ateistinių sluoksnių siekius stabdyti šį atsinaujinimą, stengiantis, kad religija neužimtų jai priklausančios svarbios vietos ne tik kiekvieno asmens, bet ir visos visuomenės gyvenime. Štai kodėl, aiškino Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, reikia ryžtingai atmesti fundamentalizmą, ypač kada Dievo vardu vykdomas smurtas, ir skatinti tarptautinį dialogą, kuris, pripažindamas teisėtus tikybų skirtumus ir tradicijas, stiprintų jų taikų sambūvį ir skatintų tautų ir kultūrų bendradarbiavimą, taikų iškilusių konfliktų sprendimą. Tikėjimo aliejus turi būti naudojamas priešiškumo sukeltiems židiniams užgydyti, o ne naujiems neapykantos židiniams kurstyti, tvirtino Stačiatikių Bažnyčios vadovas. Jis priminė, kad pasitikėjimas religija šiandien daug priklauso nuo to, kaip jos lyderiai gina žmogaus laisvę ir orumą, prisideda prie konfliktų sureguliavimo ir taikos įtvirtinimo. Šiandien globaliniuose iššūkiuose, kai vėl keliamas klausimas dėl žmonijos išlikimo, niekas nei tauta, nei valstybė, nei religija, nei mokslas ir technologija negali vieni susidoroti su iškylančiomis problemomis, teigė patriarchas Baltramiejus. Todėl mums reikia vieniems kitų, reikia vieningo susitelkimo, reikia bendrų tikslų ir pastangų įgyvendinimo vykdant solidarumą, dialogą ir bendradarbiavimą, atvirumą ir pasitikėjimą. Religija turi žmones vesti šį gilesnį tiesos pažinimą, gyvenimo būdo ir mąstymo kaitą, didesnį tarpusavio supratimą. Dėl šios priežasties žmonija teisėtai iš mūsų, religinių lyderių, laukia daugiau, nei dabar duodame, tvirtino Konstantinopolio patriarchas. Tai ir yra didžiausias dabarties iššūkis religijoms: plėtoti ir pateikti savąjį meilės, solidarumo ir paguodos potencialą. Sinajaus kalno sandora Al Azharo konferencijos dalyvių šiltai sutiktas popiežius Pranciškus savo išsamioje kalboje, kuri ne kartą buvo pertraukta pritariančiais plojimais, pirmiausia priminė jaunosios kartos ugdymo svarbą (susitikimas vis dėlto vyko universitete), pabrėždamas, jog negali būti taikos be deramo jaunų žmonių tikybos formavimo. Islamo pasauliui tai labai aktuali tema, kadangi dabar teroristinius išpuolius dažnai vykdo jauni musulmonai, vaikinai ir merginos, kurie būna radikalizuoti savo dvasinių vadovų. Pasak Šventojo Tėvo, adekvatus jaunimo ugdymas neįmanomas, jeigu šiame procese deramai neatsižvelgiama į žmogui įgimtą atvirumą kitiems, kylantį iš jo santykio su Dievu ir su visa aplinka. Išmintimi paremtas ugdymas siekia kurti savyje neužsidariusias asmenybes, kurios nebando smurtu kitiems primesti savo pažiūras, į kitus ir kitokius žvelgiama kaip į integralų savęs papildymą. Išmintimi grindžiamas auklėjimas skatina jaunus žmones identifikuoti savo galimybes susitinkant ir bendraujant, įgalina iš praeities mokytis, kad blogis tik augina blogį, smurtas stiprina smurtą visus įkalinančioje aplinkoje, tvirtino popiežius Pranciškus. Išmintis iš principo atmeta nesąžiningą piktnaudžiavimą galia, susitelkia į kiekvieno žmogišką orumą, brangų Dievui, ir vysto žmogaus vertą etiką, nevengiant pažinimo plėtojimo visomis Kūrėjo suteiktomis priemonėmis. Tokia išmintimi turi remtis ir religijų bei kultūrų dialogas, kurį dabar vysto bendra Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos ir Al Azharo universiteto sudaryta komisija. Priminęs šią svarbią Katalikų Bažnyčios ir islamo santykių instituciją, Šventasis Tėvas sakė, kad nuoširdus dialogas negali būti vystomas kokiomis nors dviprasmybėmis, pataikavimu ir savųjų tikybinių nuostatų menkinimu, vedančiu į sinkretizmo pavojus. Iš čia kyla tarpreliginio bendravimo intencijų nuoširdumas, kadangi dialogas yra mūsų žmogiškumo raiška, o ne strategija kokiems nors specifiniams tikslams, tai ne vieta lenktyniavimui ir prozelitizmui, bet pagarbiam ir lygiateisiam bendradarbiavimui. Kitų žmonių teisių, esminių laisvių ir ypač religijos laisvės pripažinimas yra geriausias būdas kartu kurti ateitį, būti tikrais civilizacijos kūrėjais, aiškino popiežius Pranciškus, primindamas, kad alternatyva tokiems kilniems siekiams tėra tik necivilizuotas konfliktas, vedantis į barbarišką smurtą ir neapykantą. Tokio svarbaus kultūrinio iššūkio akivaizdoje krikščionys ir musulmonai, dabar kartu sudarantys didesnę pusę planetos gyventojų (pasaulyje yra 2,5 milijardo krikščionių ir 1,6 milijardo musulmonų), kartu su kitų tikybų išpažinėjais yra pašaukti svariai prisidėti, kad darniai gyventume po ta pačia gailestingojo Dievo saule, būti vieni kitiems broliais ir seserimis. Priminęs, kad Egipto žemėje nuo seno egzistavo skirtingos religijos, kurių taiki sąveika labai praturtino nacionalinę bendriją, Šventasis Tėvas sakė, kad tokia sandora, siekiant bendrojo gėrio, reikalinga ir dabar. Taip kalbėdamas jis nurodė Egipte esantį biblinį Sinajaus kalną, ant kurio išrinktosios tautos vardu Mozė sudarė sandorą su Dievu. Senasis Sinajaus kalnas primena, kad kiekviena autentiška sandora negali ignoruoti Dangaus, kad žmonės ir tautos negali kartu gyventi santarvėje eliminuodami Dievą iš gyvenimo horizonto. Dvasios akimis žvelgdami į Sinajų ir matydami ten iškaltus Dievo įsakymus, tarp jų ir įsakymą Nežudyk!, turime aiškiai atmesti smurtą, kaip būtiną kiekvienos žemiškos sandoros sąlygą, tvirtino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad būtent pirmiausia religijos turi gerbti šį imperatyvą, nes visoms joms reikalingas Absoliutas, bet jokiu būdu ne smurto suabsoliutinimas, nes tai nesuderinama su autentiška religijos raiška. Pareiga taikiam sambūviui Pasak Šventojo Tėvo, kaip tik religiniai lyderiai yra pašaukti demaskuoti tariamu sakralumu dangstomą smurtą, kuris suabsoliutina egoizmą, savanaudiškumą, o ne autentišką atvirumą Absoliutui. Mes privalome pasmerkti žmogiškojo orumo ir žmogaus teisių pažeidimus, bandymus religijos vardu pateisinti kiekvieną neapykantos formą, turime pasmerkti visus bandymus stabmeldiškai sukarikatūrinti Dievo vardą, sakė popiežius Pranciškus. Jo vardas yra šventas, Jis yra taikos Dievas, salaam (arabiškai taikos) Dievas. Netiesiogiai nurodydamas radikalių islamistų skelbiamą džihadą šventąjį karą prieš kitatikius jis pabrėžė, kad šventa yra tik taika, ir joks smurto aktas negali būti vykdomas Dievo vardu, nes tai būtų to Vardo profanavimas. Religijos turi ne tik demaskuoti blogį, pasipriešindamos kiekvienai smurto, keršto ir neapykantos formai, bet ir skatinti susitaikymą, melsti Dievą taikos dovanos, palaikyti kiekvieno lygmens dialogą, bendradarbiavimą ir draugystę, mokyti, jog visi esame broliai ir seserys, sukurti pagal Dievo atvaizdą. Mažai naudos iš kasdien šaukiančių, jog reikia ginkluotis, kad tik militarizmas gali garantuoti saugumą. Šiandien labiau reikia taikdarių, o ne konfliktų kurstytojų, ugniagesių, o ne padegėjų, susitaikinimo skelbėjų, o ne naikinimo provokatorių. Tam, kad būtų išvengta konfliktų ir kuriama taika, esminės pastangos yra skurdo ir išnaudojimo mažinimas, nes, stokojant socialinio teisingumo, ekstremizmas lengvai įleidžia šaknis, aiškino Šventasis Tėvas. Reikia užkirsti kelią nevaržomiems ginklų srautams, kadangi jie dažniausiai išprovokuoja smurtingus konfliktus. Religiniai lyderiai yra pašaukti griežtai pasmerkti ginklų verslo plėtrą, nes jeigu jie yra gaminami ir pardavinėjami, tai anksčiau ar vėliau bus panaudoti. Tik išaiškinant visas nedoras machinacijas, kurios stiprina naujojo pasaulinio karo pavojų, galima tą grėsmę sustabdyti, ir tai užduotis ne tik dvasiniams veikėjams. Visi savo srityse esame Dievo, istorijos ir tautų įpareigoti vystyti taikos procesus, kurie dėtų tvirtus pagrindus taikiam tautų ir valstybių sambūviui, baigdamas kalbą Al Azharo konferencijoje ragino popiežius Pranciškus. Jis reiškė viltį, kad kilni ir mylima Egipto žemė toliau atsilieps į pašaukimą būti civilizacijos, Dievo ir žmonių sandoros šalimi ir stiprins taikos procesą savo visuomenėje ir visame Artimųjų Rytų regione. Apie krikščioniškus popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Egipte bruožus rašysime kitame XXI amžiaus numeryje.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |