Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Likimai

Tautodailininko Leono Juozonio pėdsakai

Vytautas Guliokas

Liucija ir Leonas Juozoniai

Edmundas ir Alma Stašiai

Lietuva vadinama Rūpintojėlių kraštu. Krikščioniškąjį tikėjimą ir dvasingumą tauta įkūnijo, nusėdama pakeles bei minėtinas vietas kryžiais ir koplytstulpiais. Šis paprotys – unikalus reiškinys mūsų šaliai, kaip pagarbos ir tikėjimo dvasiniam pasauliui ženklas. Ši tradicija iki mūsų dienų atkeliavo iš gilios praeities. Jau XV amžiuje, įsitvirtinus krikščionybei, lietuviai statė medinius kryžius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Nuo senų laikų Lietuvoje buvo priimta kelyje, prasilenkiant su kryžiumi ar koplytstulpiu, kuriame pavaizduota religinė simbolika, būtinai nukelti kepurę, stabtelėti trumpai maldai. Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) dėl savo gyvybingumo ir gajumo meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2001 metų gegužę paskelbė vienu iš svarbiausių Žmonijos nematerialaus paveldo šedevru. Kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje UNESCO 2008 metų pabaigoje įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą.

Toks aukštas pasaulinės reikšmės kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje pripažinimas – ne vieno tūkstančio tautodailininkų darbų rezultatų įvertinimas, daugumos iš kurių vardai nugrimzdo užmarštyje. Tautodailė, kaip meno atšaka, sovietinės okupacijos metais buvo mažiausiai paveikta to meto ideologinių nuostatų ir nepakluso komunistų mestam šūkiui „Menas priklauso tarybinei liaudžiai“. Nors per okupacijos metus išaugo daugiau nei dvi kartos, pirmaisiais Atgimimo metais tautodailininkai ėmėsi darbų, skirtų tiems, kas savo žygdarbiais žadino ir kvietė lietuvių tautą į laisvės kelią.

Šių metų pradžioje Kaune siaurame artimųjų ir bendraminčių rate buvo paminėtos Garbės kraštotyrininko, tautodailininko, projektuotojo, 1941 metų birželio sukilimo dalyvio Leono Juozonio (1922–2015) pirmosios mirties metinės. Šv. Mišios Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje Kaune, apsilankymas Romainių kapinėse prie velionio ir jo žmonos, mokslininkės Liucijos Sereikaitės-Juozonienės (1926–2011) kapo, kuris yra paženklintas dviem Leono sukurtais koplytstulpiais, mirus žmonai Liucijai. Į šį paminėjimą jo dalyvius sukvietė velionio sūnėno, buvusio tremtinio Edmundo Stašio ir jo žmonos Almos šeima. Tai – tik detalė šios šeimos tikslo išsaugoti ir įamžinti Leono Juozonio kūrybinį palikimą. Šiame susitikime su tautodailininko artimaisiais ir bendražygiais E. Stašys atskleidė savo šeimos siekius: „Dėdė Leonas (Edmundo mama ir Leonas buvo sesuo ir brolis – V.G.) pagrindinę savo kūrybos dalį buvo susiejęs su ąžuolu ir kūrė įvairius koplytstulpius ir paminklus. Įdomu ir tai, kad rengiant medžiagą apie dėdės kūrybą pabuvota įvairiose Lietuvos vietovėse, kur yra jo kūrinių. Šio darbo rezultatai sudėti į 3,5 valandos trukmės vaizdo įrašą. Kūrybos kelias atspindėtas dėdės knygoje „Kraštotyrininko kelias“ (2002). Jis išleido įvairių kultūros, sporto, politikos ir savo bičiulių draugiškų šaržų knygą „Draugiški šaržai“ (1997)... Dėdės bute, Vydūno alėjoje, nuolat veikė jo kūrybos paroda, kur kiekvienas besisvečiuojantis būdavo mielai priimamas. Per pastaruosius vienerius metus L. Juozonio darbai buvo „apgyvendinti“ Žemuosiuose Šančiuose mūsų sodyboje. Čia visi mielai laukiami...“

L. Juozonio biografija turtinga įvairių pomėgių ir siekių. Jis gimė 1922 m. liepos 24 d. Rokiškio apskrities Pandelio valsčiaus Geniškio II vienkiemyje. 1932–1940 metais mokėsi Rokiškio gimnazijoje, 1940 metais Kauno universitete pradėjo studijuoti architektūrą, bet penktame kurse studijas nutraukė. Teko slapstytis, siekiant išvengti tremties. Tik 1950 metais pavyko gauti projektuotojo darbą Kauno „Žemprojekto“ institute. Ten dirbo 32 metus. Turėdamas polinkį kūrybai, daug metų lankė Kauno profsąjungų rūmuose veikiantį vaizduojamojo meno studijų centrą.

Sovietinės okupacijos metais kryždirbystė buvo persekiojama, naikinami ankščiau pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai. L. Juozonis slaptai arba pusiau legaliai, sutaręs su lojaliais vietos valdžios atstovais, statė koplytstulpius, skirtus žymiems Lietuvos žmonėms, tapė paveikslus aliejumi, akvarele, pastele, šilkografija, kūrė draugiškus šaržus, karikatūras, iliustravo knygas. Savo indėlį įnešė į Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos atkūrimą, vadovavo Kauno sėlių klubui. Buvo aktyvus Lietuvos kraštotyrininkas, Lietuvai pagražinti draugijos narys, šachmatininkas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, L. Juozonis aktyviai įsijungė į paminklų kūrybą ir statymą pokario ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvių įamžinimui: Dainavos apygardos partizanams Kapčiamestyje (1994), Kryžių kompozicija 1952 m. birželio 24 d. nužudytiems Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės kovotojams atminti (1989), legenda tapusiai partizanų Lukšų šeimai – žuvusiems broliams: Juozui Lukšai-Daumantui (1951 09 04), Jurgiui Lukšai-Piršliui (1947 06 13) ir Stasiui Lukšai-Juodvarniui (1947 08 12) (1995, bendraautoris – S. Petraitis). Leoną Juozonį su Lukšų šeima sieja ne tik šiuo metu visiems prieinama informacija apie du Juozo Lukšos-Daumanto pavojingus žygius už geležinės uždangos, siekiant išvykus į užsienį pasauliui paskleisti žinią apie Lietuvoje vykstantį ginkluotą pasipriešinimą okupantams. L. Juozonį likimas su Juozu Lukša suvedė artimesniam ryšiui Kauno universitete – jie abu čia studijavo architektūrą.

Kiekvienas L. Juozonio sukurtas paminklas slepia dėmesio vertas istorijas. Viena iš tokių iki širdies gilumos jaudinanti paminklo, sukurto L. Juozonio (bendraautoris – kalvis Kastytis Mažonas) ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ pašventinto Pagynėvyje 2013 m. rugpjūčio 3 d. vykusio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) tradicinio „Su Lietuva širdy“ sąskrydžio metu, istorija. Pasibaigus renginio programai, gausus garbių svečių ir sąskrydžio dalyvių būrys persikėlė į Pagynėvį. Ten istoriko Aurelijaus Noruševičiaus iniciatyva buvo pastatytas paminklas 22 įvairiomis aplinkybėmis šiose apylinkėse žuvusiems partizanams. Tarp jų buvo Aurelijaus Noruševičiaus tėvas partizanas Stanislovas Noruševičius-Jūreivis (1921 12 13–1948 03 06), vadų priedangos būrio vadas, Kęstučio apygardos vadus lydėjęs į svarbų susitikimą. Ankstyvą 1948 m. kovo 6 d. rytą prie Šaltuonos upės partizanų grupė pateko į rusų jūreivių pasalą (manoma, kad buvo išduota). Priedangos būrio vyrai didvyriškai priešinosi, todėl apygardos vadai pasiekė šios tragiškos kelionės tikslą. Visi žuvę kovotojai po išniekinimo prie Raseinių stribyno palaidoti Kalnujų kapinėse. Slaptas laidotuves organizavo dvi jaunos merginos, vėliau kentėjusios sovietiniuose lageruose. Tai – Janina Tarapaitė-Šliburienė, dabar gyvenenti Raseiniuose, ir Elena Pluščiauskaitė-Žitkuvienė, gyvenanti Kaune. Tokių nuostabių ir drąsių merginų žygdarbis leido artimiesiems turėti Laisvės kovotojų kapelį. 2018 m. kovo 6 d. minėsime 70-ąsias jaunųjų partizanų žūties metines.

Partizano Stanislovo Noruševičiaus ir politinės kalinės jo žmonos Antaninos sūnus Aurelijus, dirbdamas leidyklos „Kalendorius“ vadovu, tarp kitų aktualių ir visuomenėje vertinamų darbų parašė ir išleido savo tėvams bei kitiems Laisvės kovotojams skirtų knygų. Įsimintinos „Jūreivio pėdsakai žemėje“ (2001) savo tėvo partizano Stanislovo atminimui, „Vilties lydėta“ (2006) apie mamos kančias ir kūrybą bei apie ginkluotą pokario pasipriešinimą okupantams Ariogalos krašte „Kai Gynėvė raudojo krauju“ (2013).

Tai tik viena iš istorijų ir jos tęsinys, susietas su paminklu, kurį sukūrė tautodailininkas Leonas Juozonis. Jas galima tęsti, paminint kiekvieną šio tautodailininko darbą. Leonas Juozonis sukūrė stogastulpį knygnešio Jurgio Bielinio tėviškėje Purviniškiuose, paminklus Adomui Dambrauskui-Jakštui, Baliui Sruogai, Jonui Aisčiui Davainonyse (1988), atminimo lentas Jonui Basanavičiui jo tėviškėje Ožkabaliuose, Tadui Ivanauskui ant namo-muziejaus Obelynės parke (1997). Tai – tik maža dalis paminėtų darbų, kuriais tautodailininkas ir kraštotyrininkas L. Juozonis paženklino atmintinas vietas.

L. Juozonis 2012 metų vasarį, minint jo 90-ąją gimimo sukaktį, buvo pagerbtas Kauno apskrities bibliotekoje gausiai susirinkusių visuomenės narių. Čia buvo pristatyta jo kūrybos paroda. Jos kuratorius dailininkas, architektas Jonas Lukšė pastebėjo, kad L. Juozonio nuopelnai Lietuvos kraštui neįkainojami, šalyje pasklidusi daugybė jo darbų. Jiems eksponuoti prireiktų didžiulių erdvių. Bibliotekoje atskleidžiama tik dalelė autoriaus kūrybos. Šiame minėjime Kauno miesto savivaldybė L. Juozonį už nuopelnus miestui apdovanojo Kauno burmistro Jono Vileišio medaliu.

L. Juozonis 1991 metais tapo poeto Jono Aleksandravičiaus-Aisčio premijos laureatu. 1999 metais buvo apdovanotas Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2012 metais jam suteiktas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) Garbės nario vardas, pripažintas Lietuvos kraštotyrininkų sąjungos Garbės nariu.

Kilni Edmundo ir Almos Stašių šeimos iniciatyva išsaugoti ir visuomenei pateikti šio iškilaus tautodailininko, kraštotyrininko L. Juozonio kūrybinį palikimą yra verta visuomenės dėmesio. Juozonių bute Vydūno alėjoje apsigyvenę artimieji dėl ploto stokos ir savo užimtumo neturėjo tam galimybių. Vis dėlto iki to, kad E. ir A. Stašiams savo erdviame name ir išpuoselėtoje sodyboje būtų galima įgyvendinti šį sumanymą, patiems teko įveikti ne veną kliūtį, nes ne vienai šeimai savo sąlygas primesdavo represiniai okupanto gniaužtai. E. Stašio šeima 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremta į Irkutsko srities Zalarinskij rajoną. Edmundui tremties metu buvo tik šešeri metai ir tai nesutrukdė vaiką ir jo ketverių metų seserį Ireną pripažinti liaudies priešais, pavojingais valstybei. Edmundo tėvas ūkininkas Jonas Stašys (1902–1968) prieš šeimos tremtį 1948 metais buvo areštuotas ir kalėjo Sverdlovsko srities lageryje. Jis į šeimos tremties vietą Sibire atvyko 1952 metais. Iki tol Edmundo mama Aldona Stašienė tremtyje su dviem vaikais patyrė nenusakomus „Lietuvos išvaduotojų“ primestus išbandymus.

Stašių šeima į Lietuvą sugrįžo 1959 metų pabaigoje, tačiau gimtajame Rokiškio apskrities Vikonių kaime nebuvo svetingai sutikta. Teko patirti nemažai nuoskaudų. Edmundas tęsė tremtyje pradėtus mokslus. 1961 metais, baigęs profesinę technikos mokyklą, įgijo elektriko ir vairuotojo specialybes. Paskui tarnavo armijoje, nuo 1964 metų dirbo Kaune elektriku. 1972 metais, baigus politechnikumą, darbinė veikla tęsėsi įvairiose organizacijose, dažniausiai statybose. Žmonos Almos Jurevičiūtės-Stašienės šeima buvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašą, bet pavyko išvengti tremties.

Dabar Edmundo ir Almos Stašių name, kurį patys pasistatė 1997 metais, L. Juozonio kūrybinis palikimas užima pagrindinę dalį per du aukštus, užpildė visas erdves, net laiptinę ir koridorius. Šeimininkai pensininkai savo dviejų asmenų šeimos poreikiams pasiliko minimalų plotą. Edmundas savo dėdei Leonui pradėjo talkinti nuo 1964 metų, sugrįžęs iš tarnybos armijoje. Padėjo betonuoti paminklams pamatus, parūpindavo ąžuolo medienos. Jų sodyba tapo tautodailininko darbo vieta.

Per trumpą laiką Stašių šeima savo name įkurtame L. Juozonio memorialiniame muziejuje sulaukė daugiau kaip šimto lankytojų. Įdomiausia, kad jokia informacija apie ekspozicijos atsiradimą ar jos adresą nebuvo skleidžiama. Namo šeimininkė ponia Alma įgijo gido patirtį, puikiai orientuojasi pristatomoje ekspozicijoje. Čia dažnas svečias yra buvęs tremtinys. Prof. hab. dr. Stanislovas Sajauskas gilinasi ne tik į L. Juozonio kūrybinio palikimo subtilybes, bet ir daug nuveikė jo žmonos Liucijos Juozonienės mokslinės veiklos nušvietimui. Jo paruoštoje ir išleistoje knygoje „Atradėja Liucija Sereikaitė-Juozonienė“ bibliografine tvarka pateikiamas jos mokslinių darbų bei publikacijų spaudoje sąrašas. L. Juozonienė dirbo Kauno politechnikos instituto Ultragarso probleminėje laboratorijoje. Čia ji savo mokslinėje veikloje visuomet jautė instituto rektoriaus prof. Kazimiero Baršausko, pasižymėjusio humaniškomis ir demokratiškomis pažiūromis, paramą. Jis buvo disertacijos tiesioginis mokslinis vadovas. Deja, dėl politinių aplinkybių šio darbo nebuvo leista apginti. L. Juozonienė viena arba su bendraautoriais sukūrė ir užregistravo 78 išradimus. Kauno miestų išradėjų konkurse ne kartą buvo pripažinta geriausia metų išradėja. Stašių šeimai talkina laikraščio „Statyba“ redaktorius ir leidyklos „Opinija“ vadovas dr. Juozas Šalčius, skleidžiantis informaciją spaudoje apie L. Juozonio kūrybinį palikimą.

L. Juozonio kūrybiniu palikimu domisi muziejininkai. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejus atrinko eksponatus ruošiamai parodai, skirtai 95-osioms L. Juozonio gimimo metinėms paminėti.

L. Juozonis buvo stipri asmenybė – rado laiko savo mintis užrašyti asmeniniame dienoraštyje. Paliko tris storus A4 formato sąsiuvinius. Likus aštuoniolikai dienų iki mirties, tikriausiai jausdamas savo lemtį, bet nenorėdamas su tuo susitaikyti, Leonas rašė: „Negaliu priversti save ištarti tau sudie“.

Apie tautodailininkų kūrinių reikšmę ir apie sukurtus ir pastatytus Leono Juozonio kryžius ir koplytstulpius arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius Ariogaloje, LPKTS sąskrydyje, 2013 m. rugpjūčio 3 d. sakė: „Kai einame pro kryžius, koplytstulpis, Rūpintojėlį, nulenkiame galvą, suvirpa širdis. Ypač brangūs jie tampa, kai gali dalyvauti šventėje, pajusti iškilmingumo svarbą. Kol jie Lietuvoje vis dar statomi, šventinami, kelia mūsų mintis Dievop maldai – padėkai. Turime už visa tai dėkoti, reikia tik mažiau verkšlenti, dejuoti ir savo pavyzdžiu liudyti gėrį“.

© 2017 „XXI amžius“