Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Įpareigojanti krikščioniška bendrystė

Bendra Popiežiaus Pranciškaus ir koptų patriarcho Tavadroso deklaracija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kartu su kitais religiniais lyderiais Kairo Šv. Petro bažnyčioje ekumenine malda paminėjo terorizmo išpuolių aukas

Krikšto pripažinimo reikšmė

Apaštalinės kelionės į Egiptą metu popiežius Pranciškus žengė svarbų žingsnį ekumeninio bendradarbiavimo stiprinimo ir krikščionių vienybės siekio kelyje reikšmingai suartindamas Katalikų Bažnyčią su Rytų krikščionijoje seniausia Koptų Bažnyčia. „Mes, Pranciškus, Romos vyskupas ir Katalikų Bažnyčios popiežius, ir Tavadrasas II, Aleksandrijos popiežius ir šv. Morkaus sosto patriarchas, dėkojame Dievui Šventojoje Dvasioje, kad suteikė mums šią laimingą galimybę dar kartą susitikti, broliškai apsikabinti ir vėl susivienyti bendroje maldoje“, – teigiama abiejų Bažnyčių lyderių balandžio 18 dieną pasirašytoje deklaracijoje, kurioje pirmą kartą patvirtinamas vieno krikšto pripažinimas. Dokumente nurodoma, kad „siekiant pamaloninti Viešpaties Jėzaus širdį ir tikėjimo brolius ir seseris“, Katalikų ir Koptų Bažnyčiose nebebus reikalaujama pakartoti krikštą tais atvejais, kai vienas iš minėtų Bažnyčių narys norės pereiti į kitą bažnytinę bendruomenę. Dažniausiai tokie pokyčiai įvyksta mišrių santuokų atvejais ir todėl buvo reikalaujama naujo pasikrikštijimo. Abiejų Bažnyčių vadovai deklaracijoje pripažino, kad jų teologinės doktrinos skirtumai kol kas išlieka: jas vienija tik nuolankus pirmųjų trijų Visuotinių Susirinkimų – Nikėjos (325 metais), Konstantinopolio (381 metais) ir Efezo (431 metais) mokymo priėmimas. Tačiau Koptų Bažnyčia nepriėmė 4-ojo Visuotinio Susirinkimo, 451 metais vykusio Chalkedone, mokymo apie Jėzaus Kristaus dvejopą – dievišką ir žmogišką – prigimtį, todėl toliau priklauso senajai monofizitinių Rytų Bažnyčių (panašiai kaip etiopai, armėnai, ir sirai) grupei. Pagal šių Rytų Bažnyčių doktrininį ir ekleziologinį mokymą Jėzus Kristus visu savo dieviškumu ir žmogiškumu turi tik vieną, įsikūnijusio Žodžio prigimtį ir šia nuostata jos skiriasi ne tik nuo katalikų, bet ir nuo stačiatikių.

Gyvenimo tikslo siekis nulemia likimą

Kun. Vytenis Vaškelis

Kristus mokė, kad nepakanka į Jį kreiptis Viešpaties vardu, nes jei atliekamais veiksmais nepašventiname savo gyvenimo, prarandame malonę – visko netenkame (plg. Mt 7, 21–23). Prisiminkime du sūnus, kuriuos tėvas kvietė dirbti vynuogyne. Vienas iš jų sakė tėvui, kad nenori, bet paskui persigalvojo ir nuėjo dirbti. O kitas sūnus ėmė ir pamelavo: pažadėjo eiti bet nenuėjo (Mt 21, 30). Taigi žmogus, kuriam nevykdomi pažadai tampa kasdienybe, atsiduria žemesnėje vietoje nei neprotingas darbinis arklys, kuris, šeimininkui įsakius, tempia vežimą, savaime paklūsta Aukščiausiojo sukurtiems universalaus veikimo principams ir tampa maža, bet palaiminta gyvybinga iš anksto numatyto visuotinio Jo kūrybos projekto dalele.

Kokia yra pagrindinė Tėvo valios vykdymo ašis, nuo kurios priklauso mūsų likimas? Tai – mūsų kasdienybės žingsniai, nukreipti į vieną tikslą – viskuo patikti Jam. Todėl verta kaskart rytmetį atnaujinti intenciją: „Viešpatie, apie ką šiandien mąstysiu, kalbėsiu ir darysiu, viską skiriu Tau ir kiekvieno žmogaus, su kuriuo bendrausiu, didesnei dvasinei pažangai...“