Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Vladas Mironas

Stanislovas Narutavičius

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų biografijų ciklą, rodantį signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir pasiaukojimą tautai. Deja, abiejų čia pateiktų signatarų likimai buvo tragiški ir skaudūs.

Vladas Mironas

Vladui Mironui teko ne tik kilni misija pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės aktą, bet ir sunki užduotis – vadovauti Ministrų kabinetui tuo metu, kai Lenkija ir Vokietija 1938–1939 metų ultimatumais primetė Lietuvai savo reikalavimus.

V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių kaime (Rokiškio aps.). Mokėsi Panemunyje, Mintaujos gimnazijoje, susipažino su bendramoksliais, o vėliau bendraminčiais Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu. Kartu su jais 1896 metais buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą rusiškai melstis. 1901 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1904 metais – Peterburgo dvasinę akademiją. Įšventintas kunigu grįžo į Vilnių, dirbo privačių mokyklų kapelionu, vėliau klebonavo Korošče (Lenkija), Valkininkuose, Dauguose, buvo Merkinės dekanas.

Gyvendamas Vilniuje, užmezgė ryšius su ne itin gausia lietuvių bendruomene, kaip jos atstovas V. Mironas 1905 metų gruodį dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. 1917 metais padėjo rengti ir dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, ėjo antrojo vicepirmininko pareigas. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Išrinkus Steigiamąjį Seimą ir paleidus Valstybės Tarybą, signataras nutolo nuo aktyvaus politinio gyvenimo. Grįžo į Daugus, kur jau nuo 1914 metų buvo kunigas ir dekanas. 1926 metų gegužę kaip vienas iš Lietuvos tautininkų sąjungos steigėjų ir aktyvus narys V. Mironas kartu su Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru buvo išrinktas į III Seimą (kaip tautininkų sąjungos atstovas). Seimą paleidus dirbo Švietimo ministerijos Tikybos departamento direktoriumi, 1929–1938 metais buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu.

1940-ųjų rugsėjį V. Mironas buvo NKVD suimtas ir pusę metų praleido Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus karui, grįžo į laisvę, bet pasitraukti į Vakarus atsisakė. 1941 metais tardomas V. Mironas apie laikotarpį po tautininkų rengto perversmo pasakojo: „1927 metais balandyje Seimas buvo paleistas. Mane paskyrė tikinčiųjų reikalams referentu prie Švietimo ministerijos. Tose pareigose dirbau porą metų, po to mane paskyrė vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu (...). Tautininkai mane vertino ir gerbė, nes aš buvau vienintelis kunigas, priklausęs jų partijai. 1938 metais A. Smetona pasiūlė man premjero postą. Tose pareigose dirbau vienerius metus. Pagrindinis mano rūpestis buvo sureguliuoti santykius su Lenkija (...). Mums teko priimti Lenkijos ultimatumą (...). Man būnant premjeru, mes buvome priversti perduoti Vokietijai Klaipėdą ir jos kraštą (...). Po to aš ir mano vadovaujama vyriausybė turėjo atsistatydinti. Naują vyriausybę suformuoti buvo pavesta generolui J. Černiui. Palikęs premjero kėdę apsigyvenau savo ūkyje ir gyvenau iki dabar, iki arešto (...)“. V. Mironas buvo įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Jo vartai netikėtai atsivėrė, 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. Karo metus praleido savo ūkyje Bukaučiškėse, netoli Daugų. Antrosios Sovietų okupacijos pradžioje V. Mironas buvo vėl suimtas, spaudžiamas 1945 metų vasarį sutiko tapti MVD agentu informatoriumi. Dvasininkas buvo perkeltas dirbti į Vilnių Jėzaus Švč. Širdies parapijos klebonu, Vilniuje turėjo rinkti žinias apie sovietų valdžiai nelojalius dvasininkus. Naujuoju agentu saugumas greit nusivylė, nes jis neatliko užduočių. 1947 metų sausį V. Mironas suimtas trečią kartą, nuteistas septyneriems metams kalėjimo ir išsiųstas į griežtu režimu pagarsėjusį Vladimiro kalėjimą. Likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo 1953 m. vasario 17 d., ištikus insulto priepuoliui, Vladas Mironas mirė. Kunigas palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse. 2006 metais pastatytas kenotafas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Stanislovas Narutavičius

Stanislovas Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšių apskr. Brevikų dvare, kuris nuo senovės laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams (1413 m., Horodlės aktų metu gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz).

Stanislovo tėvas, Jonas Narutavičius, 1863 metų sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas, galėjo didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865–1922) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (šias pareigas ėjo tik kelias dienas – buvo nušautas).

Mokydamasis Liepojos gimnazijoje, vėliau studijuodamas teisę Peterburgo Universitete, Stanislovas kiekvieną vasarą grįždavo gimtinėn, užrašinėdavo tautosaką, platino lietuviškas knygeles, pats rašė į laikraščius, 1890 metais buvo vienas „Tygodnik Powszechny“ leidėjų.

1905 metais dalyvavo revoliucijoje ir Didžiajame Vilniaus Seime; čia S. Narutavičius pasiūlė dvarininkų žemes išdalinti mažažemiams ir bežemiams – toks dvarininko pasiūlymas nustebino Seimo dalyvius.

S. Narutavičius – vienas iš 1917 metais Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos organizatorių ir dalyvių. Dar organizacinio komiteto posėdyje jis pasiūlė rezoliuciją, kad „svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėse ribose“. Todėl nenuostabu, kad kaip Lietuvos Tarybos narys jis nepritarė nei 1917 m. gruodžio 11 d., nei 1918 metų sausį svarstytiems Lietuvos nepriklausomybės akto projektams, kuriuose buvo numatyti įsipareigojimai Vokietijai. Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 13 d.

Grįžęs į Žemaitiją, prisidėjo prie vietos savivaldos institucijų kūrimo: rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, vėliau buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio vadovu. 1920–1921 metais talkino steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. Grįžęs į Brėvikius, toliau šeimininkavo ūkyje. 1932 m. gruodžio 31 d. Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune, jo palaikai buvo palaidoti senuose šeimos kapuose.

Parengta pagal:

Bukaitė V., Kunigas Vladas Mironas: Nepriklausomybės akto signataras ir valstybininkas. 1880–1953, Vilnius: Gilija, 2001.

Bukaitė V., Vladas Mironas – Lietuvos valstybininkas ir tarybinių represijų auka: mokslinės konferencijos „Rokiškėnai – iškilūs tarpukario Lietuvos mokslo ir politikos veikėjai“ medžiaga [2000, Rokiškis]. Utena: Utenos spaustuvė, 2000, p. 25–30.

Liekis A., Signatarai: vasario 16, Vilnius: Džiugas, 1996.

Banevičius A. 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Vilnius: Knyga, 1991, p. 177.

© 2017 „XXI amžius“