2017 m. gegužės 19 d.
Nr. 20 (2237)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Marijos šventovės jubiliejus

Popiežius Pranciškus kanonizavo mažuosius regėtojus

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus rodo išskirtinį
pamaldumą Fatimoje apsireiškusiai
švenčiausajai Mergelei Marijai

Į Portugaliją atvykusį Šventąjį
Tėvą pasitiko Fatimos regėtojais
persirengę vaikai. Šalia stovi
šventovės jubiliejų organizavęs
Leirijos ir Fatimos vyskupas
Antonijus doš Santošas Martas

Sesuo Liucija su
popiežiumi Pauliumi VI

Fatimoje liudijo su kanonizuotų
regėtojų užtarimu stebuklingai
išgijusio brazilų berniuko Luko
tėvai Liusila Juri ir Žoao Batista

Popiežius Pranciškus rodo išskirtinį
pamaldumą Fatimoje apsireiškusiai
švenčiausiajai Mergelei Marijai

Popiežiaus Pranciškaus
apsilankymo Fatimoje akcentai

Maldininkų minia prie Fatimos bazilikos

Sesuo Liucija su popiežiumi
Jonu Pauliumi II

Sesuo Liucija

Popiežiu s PauliusVI prie
Fatimos Marijos statulos

Popiežiu s Jonas PauliusII
prie Fatimos Marijos statulos

Fatimos regėtojai

Popiežiškasis dėmesys Fatimai

Popiežius Pranciškus, lankydamasis didžiojoje Portugalijos Fatimos šventovėje, paminėjo ten vykusių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų 100-ąsias metines ir iškėlė savąjį mokymą apie pamaldumo gailestingajai Dievo Motinai svarbą. Gegužės 12–13 dienomis vykusio vizito metu jis šventaisiais paskelbė mažuosius apreiškimų regėtojus piemenėlius brolį ir seserį Pranciškų Marto (1908–1919) ir Jacintą Marto (1920–1920), kurie tą antgamtinį reiškinį išgyveno su savo pussesere, vėliau vienuole tapusia Dievo tarnaite Liucija doš Santoš (Liucia de Jesus dos Santos, 1907–2005). Dar šventasis popiežius Jonas Paulius II, kuris tvirtai tikėjo, kad Fatimos slėpiniai yra susiję su jo asmenine patirtimi: Po1981 m. gegužės 13 d. įvykusio pasikėsinimo į jo gyvybę ir išgelbėjimo padedant Dievo Motinai, toje Portugalijos šventovėje lankėsi tris kartus – 1982, 1991 ir 2000 metais. Paskutinėje kelionėje beatifikuodamas regėtojus Pranciškų ir Jacintą popiežius Jonas Paulius II sakytoje homilijoje labai aiškiai įvardijo XX amžiaus blogį, dėl kurio Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina kvietė atsiversti ir atgailauti. Jis kvietė atsiminti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir daugelio kitų karų įvairiose pasaulio dalyse siaubą, koncentracijos ir mirties lagerius, gulagus, etninius valymus ir persekiojimus, terorizmą, organizuotą nusikalstamumą, grobimus, narkomaniją ir alkoholizmą, išpuolius prieš negimusią gyvybę ir šeimą. Be abejonės, šios problemos išliko aktualios ir šiandien, nes didžioji gėrio ir blogio kova vyksta toliau, parodydama, jog, jeigu žmogus nutolsta nuo Dievo, negali pasiekti laimės ir galiausiai sunaikina pats save.

Po popiežiaus Jono Pauliaus II popiežius Benediktas XVI, kuris dar būdamas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu paskelbė teologinius Fatimos slėpinių komentarus, 2010 metais atlikdamas piligrimystę į Fatimą, kuria faktiškai ir buvo pradėtas pasirengimas dabartiniam apsireiškimų jubiliejaus minėjimui, irgi aiškiai įvardijo Fatimos žinios aktualumą. „Tarp to, ką šioje žinioje galime atrasti nauja, yra tai, kad Popiežius ir Bažnyčia puolami ne tik iš išorės, Bažnyčios kančia kaip tik kyla ir iš Bažnyčios vidaus, ir iš Bažnyčioje egzistuojančios nuodėmės, – kalbėjo Šventasis Tėvas susitikime su žurnalistais lėktuvo skrydyje į Fatimą. – Ir todėl Bažnyčiai nepaprastai svarbu iš naujo išmokti atgailauti, priimti apvalymą, viena vertus, mokytis atleisti, kitą vertus, suvokti teisingumo būtinybę, nes atleidimas teisingumo nepakeičia“. Popiežius Benediktas XVI, pabrėžęs, kad apsireiškusios Švč. Mergelės Marijos paraginimai skatina iš naujo mokytis esminių dalykų – atsivertimo, maldos, atgailos ir dieviškųjų tikėjimo, vilties ir meilės dorybių, nurodė, jog reikia realiai suvokti, kad „blogis visada puls iš vidaus ir iš išorės. Bet sykiu visada bus ir gėrio jėgų ir kad galiausiai Viešpats pasirodys stipresnis už blogį, o Dievo Motina mums yra regimas, motiniškas Dievo gerumo, kuris istorijoje visada yra paskutinis žodis, laidas“.

Popiežius XII, kuris vyskupišką konsekraciją priėmė kaip tik pirmojo apsireiškimo Fatimoje dieną, 1917 metų gegužės 13-ąją, buvo pirmasis, savo oficialiuose pastoraciniuose aktuose iškėlęs Fatimos Dievo Motinos žinios svarbą. Pagal Jos kvietimą Šventasis Tėvas 1942 metais paaukojo pasaulį Nekalčiausiajai Marijos širdžiai (vėliau tai 1982 metais pakartojo popiežius. Jonas Paulius II, ypatingu būdu netiesiogiai paminėdamas ir Rusiją). Popiežius Pijus XII 1946 metais vainikavo Fatimos Dievo Motiną, kaip pasaulio taikos karalienę, o 1954-aisiais visoje Bažnyčioje švenčiant Marijos metus, Fatimos apsireiškimų koplyčiai suteikė bazilikos titulą. Pirmasis Fatimoje lankęsis Popiežius buvo Paulius VI, kuris 1967 metais toje šventovėje aukojo iškilmingas šv. Mišias, minint 50-ąsias Dievo Motinos apsireiškimų metines. Taigi pastaroji popiežiaus Pranciškaus piligrimystė buvo jau penktasis apaštalo šv. Petro įpėdinių vizitas į Fatimos šventovę, kurią kasmet aplanko 5–6 milijonai maldininkų iš viso pasaulio. Gegužės 13 dieną Šventojo Tėvo vadovautos regėtojų Pranciškaus ir Jacintos kanonizavimo iškilmės buvo Fatimos reiškinių 100-ųjų metinių jubiliejaus šventimo kulminacija. Neseniai buvo pranešta, kad Vatikaną pasiekė sėkmingai dieceziniame lygyje užbaigto trečios regėtojos sesers Liucijos beatifikacijos bylos tyrimo rezultatai. Jis, popiežiaus Benedikto XVI sprendimu, buvo pradėtas 2008 metais, taigi, anksčiau, nei numato kanonų teisė, kurioje reikalaujamas penkerių metų laukimo po kandidato į šventuosius mirties laikotarpis.

Dievo Motina – mūsų Motina

Gegužės 13 dieną, praėjusį šeštadienį, Fatimos regėtojų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje, kreipdamasis į maždaug pusę milijono maldininkų, į Portugalijos šventovę atvykusių iš viso pasaulio, taip pat ir iš Lietuvos, popiežius Pranciškus pirmiausia priminė mistinį Dievo Motinos apsireiškimo grožį ir prasmingumą. Apie tai kalbama ir Evangelijoje: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas – moteris apsisiautusi saule“ (Apr. 12, 1), kur pranašaujamas ir Dievo Sūnaus gimimas. Jėzus savosios žemiškosios misijos kulminacijoje prieš kryžiaus mirtį tardamas mokiniui: „Štai tavo motina“, pasak Šventojo Tėvo, patvirtina Švč. Mergelės Marijos visuotinę motinystę, ir skelbia žinią, kad mes visi turime vieną dvasinę Motiną.

Jos apsireiškimą 1917 metų gegužės 13 dieną patyrę jaunieji Fatimos regėtojai vėliau kalbėjo, kad jiems pasirodžiusi Marija yra „labai graži Ponia“. Daugybė žmonių irgi nori patirti šį regėjimą, bet negali. Tačiau tam yra skirta amžinybė ir tuo galėsime džiaugtis, jei pateksime į rojų, aiškino popiežius Pranciškus. Kita vertus, Dievo Motina neatsitiktinai Fatimos piemenėlius supažindino su baisia pragaro vizija ir iš anksto nurodė, kur veda blogio jėgų siūlomas, kartais net jėga primetamas (kaip tai buvo sovietinio komunizmo atveju) bedieviškas gyvenimas, Dievo niekinimas. Marija atėjo, kad primintų, jog mes turime Dievo šviesą, kuri mus lanko per Jėzaus gimimą įsikūnijusiame Žodyje. Sesuo Liucija savo publikuotuose prisiminimuose irgi nurodo, kad regėtojai tiesiog fiziškai juto Dievo šviesą, kuri spinduliavo iš Marijos, buvo tiesiog apsiausti Dievo šviesa. Fatima, kaip tai patiria kone visi čia atvykę piligrimai, yra ta vieta, kurioje pajuntamas apgaubiantis ir saugantis Dievo šviesos apsiaustas ir prašoma Švč. Mergelės Marijos globos rodant kelią pas Jėzų, mūsų Išganytoją.

„Brangūs piligrimai, mes turime Motiną, – tęsė popiežius Pranciškus, – kaip vaikai, jos įsikibę, mes gyvename viltimi, kurios pamatas – Jėzus“. Kai Jėzus įžengė į dangų, kaip buvo skirta, tai vėlgi primena Apreiškimo knyga („Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto“ (Apr. 12, 5)), Jis pas savo dangiškąjį Tėvą nunešė mūsų žmogiškumą, tą, kurį prisiėmė Švč. Mergelės Marijos įsčiose ir kurio niekada neatsisako. Tai labai aiškiai primena apaštalas šv. Paulius: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 4–6). Homilijoje Šventasis Tėvas linkėjo, kad šis žinojimas ir viltis mums visada padėtų ir vadovautų gyvenimui iki paskutinio atodūsio. Šis vilties sustiprintas žinojimas, suteikia pagrindą dėkoti už gausybę praėjusį šimtmetį gautų malonių, padėjusių Bažnyčiai ir žmonijai įveikti, atrodytų, neįveikiamus sunkumus. Ta begalinė palaima, gauta gyvenant Švč. Mergelės Marijos globoje, pasiekė visus žemės pakraščius, pradedant nuo Portugalijos, kurios visa istorija tokia turtinga krikščioniškos vilties, aiškino popiežius Pranciškus, kuris pirmą kartą savo užsienio apaštalinėje kelionėje sakytose kalbose vartojo vietinę nacionalinę kalbą. Beje, portugalų kalba yra didžiausios pasaulio katalikiškos šalies Brazilijos valstybinė kalba ir ten Fatimos įvykiai gerai žinomi. Kaip tik stebuklingas mažamečio brazilų berniuko Luko, nukritusio iš didelio aukščio pagijimas, meldžiant Fatimos regėtojų užtarimo, įgalino sėkmingai užbaigti jų kanonizacijos bylą. Apie tai liudijo į šventovę jubiliejinių iškilmių minėti atvykę išgijusio Luko tėvai. Žoao Batista (Joao Batista) ir jo žmona Liusila Juri (Lucila Yurie) pasakojo, kaip jų penkiametis sūnelis, žaisdamas su sesute, 2013 metų kovo pradžioje iškrito žemyn galva iš trečio aukšto per langą, nuo smūgio buvo pažeistos smegenys, o berniukas patyrė komos būseną. Nepaisant visų medikų pastangų ir skubios operacijos, jo būklė vis blogėjo, širdis kelis kartus buvo sustojusi. Galiausiai tėvai kreipėsi pagalbos į netoliese įsikūrusią vienuolių seserų karmeličių bendruomenę. Jos skubiai atnešė Fatimos regėtojų palaimintųjų Pranciškaus ir Jacintos vienuolyno koplyčioje laikytas relikvijas ir ėmė maldoje prašyti išgelbėjimo. Netrukus Lukas prabudo, ėmė kalbėti, jo sveikata sparčiai gerėjo ir stebuklingai pasveikęs, be jokių simptomų ir buvusių sužeidimo pasekmių buvo išrašytas iš ligoninės. „Gydytojai, kai kurie iš jų buvo netikintys, pripažino, kad Luko išgijimas yra mediciniškai nepaaiškinamas“, – liudijo į Fatimos regėtojų kanonizacijos iškilmes atvykę išgijusio berniuko tėvai. Dar galima pabrėžti, kad piemenėliai Pranciškus ir Jacinta yra iki šiol jauniausi šventaisiais paskelbti katalikai, kurie nepatyrė tiesioginės kankinystės, nors neišvengė sunkių išbandymų.

Stiprybės šaltinis išbandymuose

Nuo 1910 metų Portugaliją, žlugus monarchijai, ir ypač po 1915 metų karinio perversmo šalį valdę masonai vykdė aštrius antibažnytinius persekiojimus. Buvo nutraukti diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu, priversti emigruoti „reakcingieji“ Portugalijos Katalikų Bažnyčios hierarchai, sustabdytas kunigų seminarijų veikimas, nutraukta katalikiškų laikraščių ir žurnalų leidyba ir vien už viešą Rožinio maldos kalbėjimą buvo galima patekti į kalėjimą. Teroristinės grupės sprogdino užtaisus bažnyčiose tiesiog per pamaldas ir per jų išpuolius Portugalijoje žuvo daugiau dvasininkų ir aktyvių katalikų nei portugalų karių Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) frontuose. Tokiomis sunkiomis Portugalijos politinio, socialinio ir religinio gyvenimo aplinkybėmis 1917 metų gegužę prasidėję Fatimos apsireiškimai su Dievo Motinos raginimu atgailauti ir melstis, prašant nusidėjėlių atsivertimo, valdančiųjų masonų buvo priimti kaip antivalstybinis Bažnyčios suokalbis, pasinaudojant katalikiškos liaudies tamsumu ir prietaringumu. Vietinei valdžiai pradėjus „tyrimą“, mažieji regėtojai buvo suimti ir griežtai tardomi, gąsdinant, kad jie „bus išvirti aliejuje“, jeigu neatsisakys savo „fantazijų“, tačiau jie liko tvirti savo tikėjime ir galiausiai buvo išleisti namo. Nors masonų ir ateistų teroristiniai išpuoliai prieš Fatimos šventovę dar kelerius metus tęsėsi. „Mes turime priimti šv. Pranciškaus ir šv. Jacintos pavyzdžius, nes juos Švč. Mergelė Marija įvedė į neišmatuojamą Dievo šviesos okeaną, išmokė jį šlovinti, – sakė Šventasis Tėvas kanonizacijos šv. Mišių homilijoje. – Tai buvo tas stiprybės šaltinis, kuris padėjo jauniesiems regėtojams įveikti įvairiopą pasipriešinimą ir kančias“. Dievas nuolat buvo jų gyvenime. Tai matyti iš jų pasirengimo atsidėti maldai už nusidėjėlius ir troškimo visada būti šalia Eucharistinio Jėzaus, netgi trumpo gyvenimo pabaigoje (Pranciškus ir Jacinta anksti mirė dėl regione tuomet paplitusios ispaniškojo gripo epidemijos).

Popiežius Pranciškus dėkojo piligrimams už gausų susibūrimą Fatimoje, kartu su juo pagerbiant Dievo Motiną ir Jai patikint visus tikinčiuosius, kaip sūnus ir dukteris. Buvo išreikštas tvirtas įsitikinimas, kad Švč. Mergelės Marijos globojami jie nepražus, nes Jos prieglaudoje slypi viltis ir taika, kurios dabar mums visiems labai reikia. Šventasis Tėvas prašė motiniškos Marijos pagalbos visai žmonijai, ypač ligoniams, neįgaliesiems, kaliniams, bedarbiams, vargšams ir apleistiesiems. „Brangūs broliai ir seserys, melskite to Dievą su viltimi, kad mus išgirs ir kiti, – kvietė popiežius Pranciškus. – Skelbkime tai kitiems tikėdamiesi, kad Dievo pagalba pasieks visus“. Remdamasis publikuotais sesers Liucijos patirtais prisiminimais, jis pripažino, kad visi mes esame Dievo sukurti būti vilties pasauliui šaltiniu pagal savąjį pašaukimą ir gyvenimo aplinkybes. Todėl reikia prašyti ir reikalauti, kad kiekvienas atliktų jam priklausančias pareigas, kad Dievas sutelktų visus geros valios žmones kovai prieš paplitusį abejingumą, kuris sukausto širdis ir turi įtakos nusistatymų ir veiksmų trumparegiškumui. Mes neturime likti negyva viltimi, bet kurios gyvybingumas palaikomas dosnumu kitiems, pagalba iki galutinės aukos. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas priminė paties Jėzaus žodžius apie savo kančią ir misiją, ir išaukštinimą: „Jei kviečio grūdas, kritęs į žemę, nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Tai reikia ir mums visiems būti pasirengus atlikti, nes Viešpats visada eina priekyje, savuoju pavyzdžiu rodo kelią. Kiekvienoje mūsų gyvenimo kryžiaus patirtyje Jėzus pirmasis tai išgyvena save apiplėšdamas, kad išsklaidytų mumyse glūdintį blogį ir grąžintų į šviesą su visa krikščioniško veikimo atsakomybe. Baigdamas homiliją popiežius Pranciškus linkėjo, kad Dievo Motinos globoje būtume aušros šaukliais mūsų pasauliui, kontempliuodami Velykų šviesa spindintį tikrąjį Išganytojo veidą, kad galėtume atrasti jauną ir gražų Bažnyčios veidą, „kuris spindi, kai Bažnyčia misionieriška, svetinga, laisva, ištikima, neturtinga materialiai, bet pilna meilės“.

Daugiau apie Fatimos jubiliejų rašysime ir kitame „XXI amžiaus“ numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija