2017 m. gegužės 26 d.
Nr. 21 (2238)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Viešpaties žengimo į dangų slėpinys

Kun. Gintautas Jankauskas (dešinėje)
ir jį kalbinęs Petras Urbonas

Praėjus 40 dienų po Prisikėlimo Kristus, palaiminęs savo mokinius, grįžta pas savo Tėvą, iš kurio buvo atėjęs. Šiuo įvykiu pasibaigia regimas Jėzaus buvimas tarp žmonių ir prasideda naujas, neregimas. Baigiasi žemiškoji Jėzaus misija, prasideda apaštalų misija, Bažnyčios veiklos laikotarpis. Šeštinės kiekvienais metais iškilmingai švenčiamos Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, nes tai – pirmieji parapijos atlaidai ir vaikų Pirmoji Šv. Komunija. Klebonas kun. Gintautas JANKAUSKAS sutiko pasikalbėti apie liturginę Šeštinių prasmę.

Kristaus Žengimo į dangų apčiuopiamumą aprašo evangelistas Lukas. Jis skelbia, kad Jėzus apaštalus nusivedė prie Betanijos šventovės ir, iškėlęs rankas, juos palaimino. Laimindamas juos „atsiskyrė“ ir „pakilo į dangų“, debesis jį paslėpė. Kas Biblijoje ir liturgijoje norima perteikti pasakymu, kad Jėzus „buvo paimtas į dangų“, „pakilo į dangų“?

Norima pasakyti, kad Jėzus Kristus savo galia įžengė į dangų su savo siela ir kūnu. Kartu ir kaip žmogus Jis yra iškeltas aukščiau už visus kūrinius ir dalyvauja Dievo garbėje. Pasakymas „pakilo į dangų“ reiškia, kad pakilo į aukštesnę būseną, aukštesnį gyvenimą. Jis visada pats mokė, sakydamas: „Siekite to, kas – aukštybėse“. Visada Jis pabrėždavo, kad yra atėjęs iš aukštybių ir kitus kviečia ten eiti. Todėl žmogus privalo branginti laiką ir išnaudoti jį tinkamai. Be to, prieš žengdamas į dangų Jėzus apaštalams pasakė labai svarbias mintis: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikėkite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: Einu jums vietos paruošti!“

Evangelijoje esama ir gilesnės, iškart neapčiuopiamos reikšmės. Apaštalų darbuose sakoma, kad Jėzus buvo „paimtas į dangų“, paskui priduriama, jog Jis buvo „pakeltas aukštyn“. Ar reiškia, kad evangelijoje minimas dangus yra viršuje, ar jo vieta už žvaigždžių? Biblijoje egzistuoja triaukštis pasaulėvaizdis: pragaras, Žemė, dangus. Ar Viešpaties įsikūnijimas, nužengimas į pragarus ir žengimas į dangų patvirtina kalbėjimą apie šį pasaulėvaizdį?

Ta prasme, kuria yra vadinamas triaukštis pasaulėvaizdis, patvirtina. Tačiau tai nereiškia, kad yra trys tikrovės: viena žemai, viena čia, kita kitur. Tai reiškia, kad žmogus, būdamas dvasinė ir fizinė būtybė, būdamas Dievo vaikas, gali save apriboti ir išmesti iš savo gyvenimo tai, kas dvasiška, pasiskirdamas vien tik kintantį ir besikeičiantį pasaulį, ir tada jis tampa žemiau už savo prigimtį. Žmogus gali ir privalo pasirinkti dvasinį gyvenimą. O jį gauna per Dievo malonę. Tuomet jis ir pakyla aukščiau už savo žemišką prigimtį ir gyvena dvasiniais dalykais. Dabartinis gyvenimas – vieta, ką mes pasirenkame: kartais žemyn paneriame, kartais aukštyn pakylame. O Kristus – pakeltas ten, kur jau galutinai yra aukščiau už viską.

Jėzus, pakilęs į dangų, tarė savo mokiniams: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, Ji yra su jumis ir bus jumyse“. Kas yra Šventoji Dvasia? Ar tai asmuo, lygus Dievui Tėvui ir Dievui Sūnui?

Šventoji Dvasia yra vienas iš Švč. Trejybės asmenų. Dievo tikrovės mes pilnai negalime suvokti. Tai yra virš žmogiško supratimo. Galima dar kitaip suvokti, kad mes Dievą pažįstame kaip Tėvą ir Sūnų, ir šventąją Dvasią. Todėl šventoji Dvasia visų pirma yra dieviškas asmuo, tikras Dievas. Be to, kaip dvasia, kuri nužengia ir pasilieka su mumis ir mumyse, tai yra mūsų dvasia, nes kartu su Kristumi turime Jo dvasią. Antras dalykas, tai yra šalia mūsų esantis kitas asmuo – Šventoji Dvasia, kuri mums kalba, moko ir mus pašventina. Įsiklausydami į šventąją Dvasią ir leisdamiesi jos vedami būtent ir einame į tas aukštybes, į Kristų. Šventoji Dvasia į mūsų gyvenimą atneša meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, gerumą, ištikimybę. Apaštalų darbuose minima, kad Sekminių dieną Šventoji Dvasia nužengė ant Jėzaus Kristaus mokinių ugnies liežuvių pavidalu.

Koks pagrindinis Šventosios Dvasios vaidmuo tikinčiųjų gyvenime?

Pagrindinis jos vaidmuo – liudyti Jėzų Kristų. Ji žmonių širdims pasako tiesą apie Jėzų. Šventoji Dvasia yra krikščionių mokytoja. Ji atskleidžia tikinčiajam Dievo valią ir tiesą. Jėzus taip kalbėjo apie Šventąją Dvasią: „Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs,– mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau“. „Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti“. Šventoji Dvasia veikia ir tarp netikinčių Kristumi. Ji įtikina žmonių širdis Dievo tiesa: kokie nuodėmingi mes esame, kaip mums reikia Dievo atleidimo, ir koks buvo teisus Jėzus, nes mirė už mus, už mūsų nuodėmes. Šventoji Dvasia patraukia mūsų širdis ir protus kviesdama atgailai, gręžtis į Dievą atleidimo ir naujo gyvenimo. Šventoji Dvasia įspaudžia mums dvasinį ženklą, kuriuo tampame panašesni į Kristų ir pasidarome tobulesni Bažnyčios nariai. Šiandien Dievas siunčia šventąją Dvasią, kuri per Bažnyčios mokymą, liturgiją, maldą, dvasinį skaitymą primena Išganytojo darbus, žodžius ir juos paaiškina.

Visas Bažnyčios gyvenimas yra įrėmintas dviejų slėpinių – mūsų Viešpaties Žengimo į dangų ir Jo šlovingo sugrįžimo į Žemę Paskutinio Teismo dieną. Kokią mums viltį gaivina Kristaus Žengimo į dangų slėpinys?

Kristaus žengimo į dagų slėpinys sustiprina viltį, kad mūsų gyvenimas negali baigtis mirtimi, kad mūsų amžinasis likimas – būti su mūsų dangiškuoju Tėvu. Žengimas į dangų nėra skirtas vien tik Kristui, bet ir kiekvienam krikščioniui. Visi tikintieji yra pašaukti sekti Kristaus šlovės keliu. Pasak šv. Leono Didžiojo, šis slėpinys yra mūsų žmogiškos prigimties išaukštinimas: „Kur pašlovinama galva, ten ir kūno laukia viltis“. Kunigas Rolandas Karpavičius yra sakęs: „Švęsdami šį slėpinį, švenčiame savo krikščionišką viltį, kad mes, kur gyvename su juo vienybėje, taip pat būsime išaukštinti dieviška šlove, kad galėtume amžinai gyventi mūsų Tėvo Karalystėje.

Šventoji Dvasia apšviečia tą, kuris sugeba atverti širdį jos išminčiai ir veikimui, kuris nuoširdžiai priima Kristaus mokymą ir juo vadovaujasi. Kodėl pasaulis neįstengia priimti Dievo Tiesos Dvasios?

Jėzus mokiniams aiškino, kad pasaulis Dievo Tiesos Dvasios „neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta, o jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“. Pasaulis kupinas puikybės, bando tiesą kildinti pats iš savęs, tačiau jis nėra tiesos šaltinis, todėl patenka į prieštaravimus, sumaišo tiesą su melu, neskiria, kas yra gera, o kas bloga. Kunigas Aušvydas Belickas rašo, kad pasaulio pažinimas neperžengia materijos ribų ir grindžiamas tik tuo, ką gali paliesti ar patvirtinti eksperimentu, todėl nepajėgia pakilti aukščiau ir pažinti dieviškųjų paslapčių.

Šventasis Paulius skelbė: „Mes žinome, kad mūsų žemiškosios padangės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje“. Koks dvasinis ryšys sieja šv. Pauliaus išsakytą amžinųjų namų danguje viziją su Kristaus Žengimo į dangų švente?

Kristaus Žengimo į dangų šventė primena, kad visų laukia amžinieji namai danguje. Kas stiprino pirmuosius krikščionis ištverti persekiojimus, padėjo atsiskyrėliams ir vienuoliams palikti įprastinį gyvenimo būdą? Gilus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu! Prisiminkime savo tautos žmones. Kas padėjo jiems ištverti kalėjimus ir tremtį, jeigu ne Kristaus pažadas: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“. Kristus, įžengęs į dangų, yra patikimiausias mūsų užtarėjas. Ši šventė tepadrąsina mus žengti Kristaus rodomu keliu. Jis pats padės ištverti visus kelionės sunkumus ir atvers mums amžinybės vartus.

Kristaus Žengimo į dangų įvykis teikia galimybę atmesti veidmainišką norą atskirti Bažnyčią nuo Kristaus. Ką reikėtų tokiems žmonėms pasakyti?

Šiais laikais daug kas norėtų, kad Bažnyčia nekliudytų kurti naujo – patrauklesnio – amžiaus be moralinių varžtų, nereikalautų atgailos už palaidą, be atsakomybės gyvenimą. Kas gali įžvelgti klaidas Bažnyčios mokyme? Ar ji skelbia ką nors, ko nemokė Kristus. Gal Ji negerbė gyvybės, gal nereikalavo šeimos ištikimybės, gal neskelbė pasaulio pabaigos ir teismo? Visus aukštos doros reikalavimus Bažnyčia perėmė iš Kristaus. Ar pagrįstas mūsų laiko žmonių noras turėti Jėzų be Bažnyčios? Pripažinkime, kad Bažnyčia perdavė žinią apie Jėzų mūsų dienoms. Ar šiandien dar kam nors rūpėtų Jėzus, jeigu Jis negyventų mūsų bažnyčiose, nebūtų jos atstovų skelbiamas? Kristui bei jo apaštalams Bažnyčia ir Kristus yra viena. Pats Kristus save pavadino vynmedžiu, prie kurio prigludusios šakelės. „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Petras URBONAS

Ariogala, Raseinių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija