2017 m. birželio 2 d.
Nr. 22 (2239)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Alfonsas Petrulis

Antanas Smetona

Tęsiame artėjančiam Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų biografijų ciklą, rodantį signatarų indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Vieno jų – prezidento A. Smetonos – gyvenimas siejosi su visu prieškario nepriklausomos Lietuvos laiku. Biografijos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės ir kitų autorių medžiagą.

Alfonsas Petrulis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime (dab. Biržų r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, nuo 1891 metų – Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. 1895–1897 metais klausė paskaitų Lvovo veterinarijos institute. 1897 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1898 metais baigęs seminariją išvyko į Peterburgą. Ten ketino tęsti studijas Dvasinėje akademijoje, bet nepritapo ir grįžo į Vilnių.

1899 metais A. Petrulis gavo kunigo šventimus ir buvo paskirtas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, po kelių mėnesių buvo pasiųstas į Bagdonavos (dab. Baltarusija) parapiją. 1901 metais buvo paskirtas Joniškio (dab. Molėtų r.), 1903 metais – Maišiagalos, 1907 metais – Nalibokų (dab. Baltarusija) parapijos klebonu. 1908 metais Vilniaus vyskupas perkėlė A. Petrulį į Marcinkonis, o 1911 metais – į Pivašiūnus. Kunigas buvo daug kartų kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes nuvykęs į jam pavestąją parapiją visuomet rūpindavosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Tokiam dvasininko siekiui nepritarė Vilniaus vyskupijos vadovybė ir vietos pasaulietinė valdžia. Patirti trukdymai nepakeitė tvirtų jo nuostatų.

A. Petrulis prisidėjo steigiant lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose. Ypač daug publikacijų kunigas parengė „Vilniaus žinioms“, „Vilčiai“, „Draugijai“, „Tėvynės sargui“. 1908 metais A. Petrulis tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1909 metais dalyvavo Vilniaus vyskupijos kunigų susirinkime, buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo ginti lietuvių tikinčiųjų teises melstis gimtąja kalba. 1911 metais A. Petrulis kartu su kunigais V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę, iki 1915 metų leidusią Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą to paties pavadinimo žurnalą. 1913 metais talkino kuriant „Ryto“ švietimo draugiją, buvo veiklus jos narys, vadovavo Pivašiūnuose įkurtam „Ryto“ skyriui.

1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su bendraminčiais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui, kuriame buvo pabrėžiama, kad svarbiausias lietuvių politinis lūkestis — Lietuvos nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 18–22 d. kunigas dalyvavo Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1917 metų lapkritį A. Petrulis dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 metų rugsėjį A. Petrulis, Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona ir M. Yčas aplankė popiežiaus nuncijų Miunchene ir Viurtembergo grafą W. von Urachą, kurio kandidatūra svarstyta, viliantis rasti Vokietijai priimtiną ir Lietuvai tinkamą vadovą. 1918 metų lapkritį signataras dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Nepriklausomybės kovų metais A. Petruliui iškilo pavojus – 1919 metais lenkų kareiviai Lietuvos Tarybos narį buvo net dukart suėmę. Antrą kartą įkalintas jis sugebėjo išsilaisvinti ir pasitraukti į Kauną. A. Petrulis kurį laiką Kaune dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 metais grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1927 metais buvo paskirtas Paparčių parapijos klebonu, 1928 metais perkeltas į Musninkus. Čia 1928 m. birželio 28 d. mirė, palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje.

Parengta pagal:

Sud. V. Bukaitė, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006.

Antanas Smetona

Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime. Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija). 1893 metais baigė Palangos progimnaziją. Įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją, kurioje kartu su Jonu Jablonskiu ir Vincu Kudirka priklausė slaptai lietuvių organizacijai. Iš gimnazijos pašalintas už tautinius reikalavimus bei atsisakymą melstis rusiškai. 1897 metais baigė Peterburgo gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas. Universitetą baigė 1902 metais. Grįžo į Lietuvą ir dirbo Vilniaus Žemės banke.

1902–1907 metais – Lietuvių demokratų partijos narys. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1907–1913 metais redagavo „Vilties“ laikraštį, 1914–1915 metais – „Vairo“ žurnalą. Redagavo „Lietuvos ūkininką“, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“.

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. Redagavo „Lietuvos aido“ laikraštį.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės Tarybos pirmininku (1917–1919 m.). 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

Nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d. – pirmasis Lietuvos valstybės Prezidentas. 1920–1924 metais – Lietuvių tautos pažangos partijos vadovas. 1921–1924 metais redagavo įvairius leidinius, tarp jų „Vairo“ žurnalą. 1923 metų lapkritį valdžios kelias dienas kalintas už Augustino Voldemaro kritinio straipsnio publikavimą „Vaire“. Iki 1924 metų dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje. 1924 metais – Lietuvių tautininkų sąjungos kūrėjas, 1925–1926 metais buvo šios sąjungos pirmininkas. 1926 metais išrinktas į III Seimą.

1923–1927 metais Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1926 metais tapo docentu. 1932 metais A. Smetonai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaro laipsnis.

1926 m. gruodžio 17 d. – vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. 1926 m. gruodžio 19 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Perrinktas 1931 ir 1938 metais. Prezidentu išbuvo iki 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos, nuo kurios buvo priverstas pasitraukti į užsienį.

1924–1940 metais – Tarptautinio banko valdybos pirmininko pavaduotojas, įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas vadovų. Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų.

1940 metų birželį pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV. Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlende.

Parengta pagal:

Smetona A., Rinktiniai raštai, Kaunas: Menta, 1990.

Banevičius A., 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 m. politikos veikėjų, Vilnius: Knygų prekybos valst. firma „Knyga“, 1991.

Eidintas A., Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai, Vilnius: Mintis, 1990.

Truska L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija