Audros laužė –
nepalūžom

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Paskutinieji arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo metai

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Arkivysk. Teofilius Matulionis Šeduvoje

Teofilius Matulionis, s. Jurgio, gimė 1873 06 22, 1900 03 04 įšventintas kunigu. 1900–1901 m. – Varaklianų (Latvija) katalikų parapijos vikaras, 1901–1910 m. – Bikavos Švč. Jėzaus Širdies (Latvija) katalikų parapijos klebonas. 1910–1929 m. gyveno Sankt Peterburge (1914–1924 m. – Petrogradas, nuo 1924 m. – Leningradas). 1910 m. dvasininkas skiriamas Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru, jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją ir rūpintis bažnyčios statyba. 1923 m. kun. T. Matulionis su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Petrogrado katalikų kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Sutrumpinus bausmės laiką kun. Teofilius 1925 m. grįžo į parapiją Leningrade. 1928 12 08 popiežius Pijus XI nominavo T. Matulionį tituliniu Matregos vyskupu, 1929 02 09 jis slapta konsekruotas vyskupu. 1930 m. vyskupas dešimčiai metų ištremtas į Solovkų salas Baltojoje jūroje, paskui perkeltas į Leningrado kalėjimą, išsiųstas į prie Ladogos ežero esančią vietovę (Ledianoje Pole), 1933 m. vyskupas perkeltas į Maskvos kalėjimą.

1933 m. rudenį grąžintas į Lietuvą, gyveno Kaune, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose. 1934–1936 m. gyveno JAV. 1943 m. T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. 1946 m. SSRS okupacinės valdžios suimtas, beveik metus kalintas ir tardytas Vilniaus KGB rūmų rūsiuose, 1947 09 27 nuteistas septynerius metus kalėti, konfiskuotas visas jo turtas. 1953 m. kaip sunkus ligonis apgyvendintas Zubovo Polianos (Mordovija) neįgaliųjų namuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą, bet sovietų valdžia jam neleido valdyti vyskupijos. 1957 m. gruodžio 25 d. Birštone slapta konsekravo vyskupu kanauninką kunigą Vincentą Sladkevičių. 1958 m. sovietų valdžios ištremtas į Šeduvą, iš čia slapta rūpinosi savo vyskupijos reikalais. 1962 02 09 popiežius Jonas XXIII jam suteikė arkivyskupo titulą. T. Matulionis mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. po trijų dienų po SSRS saugumo jo bute atliktos kratos ir nenustatytų vaistų injekcijos. Apie tai byloja išlikę KGB sekimo dokumentai.

Jovita Lesienė,

LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyriausioji specialistė

Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) yra duomenų, kad, vysk. T. Matulioniui 1956 metų gegužę grįžus į Lietuvą, KGB jo atžvilgiu naudojo įvairias įspėjamąsias, profilaktines, administracines, baudžiamąsias priemones. Operatyvinį vyskupo veiklos tyrimą 1956 05 31 pradėjo KGB prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 4 valdybos 3 sk. vyr. operatyvinis įgaliotinis Gusinovas, 1957 10 24 operatyvinio tyrimo byla perduota 4 valdybos 3 sk. vyr. operatyviniam įgaliotiniui Narvidui, kuris 1963 02 01 nutraukė dvasininko veiklos tyrimą (byla Nr. 7361 buvo LSSR NKGB pradėta 1944 10 31, ją sudarė 4 tomai) (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 14-17; b. 31, l. 1).

KGB tikėjosi, kad į tolimą Lietuvos pakraštį prievarta išsiųstas vyskupas T. Matulionis niekaip negalės pakenkti tuo metu galingai sovietų valdžiai, susisiekti su Vatikanu (toks kaltinimas jam buvo inkriminuotas dar 1930 metais, kai vyskupas T. Matulionis gyveno Rusijoje), valdyti Kaišiadorių vyskupijos. KGB žinojo apie menkas dvasininko galimybes fiziškai susisiekti net su Lietuvos kunigais ar tikinčiaisiais, nes apie tai šiam represiniam komunistų partijos aparatui nuolat raportavo daugybė užverbuotų agentų, besidedančių vyskupo draugais, bičiuliais, „užjaučiančiais“ jį nelaimėse. Kyla įtarimas, ar visos tos ypatingos operatyvinės priemonės nebuvo skirtos fiziškai sunaikinti sovietinei valdžiai neįtinkančio kovojančios Bažnyčios vadovo.

Vyskupo T. Matulionio atžvilgiu NKGB/MGB/KGB naudotos operatyvinės ir techninės priemonės leido kontroliuoti kiekvieną vyskupo T. Matulionio žingsnį ir veiksmą: jis ir jį lankantys asmenys buvo sekami („NN“ – išorinis stebėjimas); jo gyvenamosiose patalpose įrengtos pasiklausymo priemonės („T“ – slaptas pasiklausymas iš asmens gyvenamųjų patalpų); jo bute atliekamos slaptos kratos („D“ – slapta krata) ir pan. Lietuvos SSR KGB viršininko A. Randakevičiaus pranešime SSRS KGB 2 valdybos 11 skyriaus viršininkui I. V. Chamaziukui, rašytame 1962 m. rugsėjo 1 d., teigiama, jog nuspręsta vysk. T. Matulionį iškeldinti iš Birštono m. į Šeduvos m. Pranešime nurodoma, kad Matulioniui parinktame bute Šeduvoje, į kurį jis prievarta iškeldintas, įrengtos jo veiklos „tyrimui“ reikalingos priemonės. Pateikiamas vyskupo buto planas, nurodoma, kas yra jo kaimynai (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 8, 336). To KGB negalėjo nuslėpti nuo supratingesnių kunigų, pažįstančių ištremtąjį vyskupą, todėl, kaip rodo KGB sekimo dokumentai, apie tai kalbėjo ir Šeduvos mieste gyvenęs kunigas Juodelė – jis teigė, jog vyskupas Matulionis sekamas, jo buto sienoje įtaisytas kažkoks įrenginys, kuris fiksavo vykstančius pokalbius (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 59, 60). Buvo siekiama kontroliuoti visą vysk. T. Matulionio susirašinėjimą laiškais. Tam dvasininko atžvilgiu KGB naudojo operatyvines technines priemones „P“ (pašto korespondencijos kontrolė) ir „PK“ (korespondencijos fotografavimas ar kopijavimas).

Nepasikliaudamas techninėmis ir operatyvinėmis priemonėmis, KGB panaudojo savo agentus, ieškodamas vyskupą T. Matulionį moraliai palaikančių asmenų. Pavyzdžiui, agentui „Algimantui“ duota užduotis užfiksuoti vysk. Matulionį lankančius asmenis, ypatingai stebėti per vardadienį vyksiančią ceremoniją – numatoma lapkričio 3 ir 4 dienomis vyskupo bute operatyvinių priemonių pagalba sustiprinti kontrolę (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 73). Sekimas ir agentų panaudojimas buvo vykdomas ne tik Lietuvoje, bet pasiekdavo ir tolimiausias Sovietų Sąjungos vietas. Pavyzdžiui, Krasnojarsko krašto KGB valdybos 4 sk. viršininkui Antonovui Lietuvos SSR KGB 4 valdybos 3 skyriaus viršininkas Kolgovas pranešė, kad 1957 metų liepą iš tremties grįžusi moteris agentui „Jurij“ atvežė laišką nuo kunigo Petkevičiaus ir prašė jį perduoti vysk. Matulioniui. „Jurij“ padarė kopiją, laišką perdavė adresatui, tačiau pažymima, kad 1957 m. lapkričio 28 d. Matulionio bute darant kratą laiško nerasta (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 335, 347). Asmeniniai laiškai, būdami bendravimo ir persekiojamų žmonių moralinio tarpusavio palaikymo forma, tapdavo pavojingi režimui, todėl kratų metu, kurios vyskupo bute buvo tapusios įprasta bauginimo priemone, buvo siekiama juos surasti bei atimti. Buvo stengiamasi paveikti viešąją nuomonę, nuteikti prieš sovietinei represinei santvarkai nepalankius asmenis, sumenkinti dvasininkų autoritetą. Todėl sovietinė spauda publikuodavo juos niekinančius bei smerkiančius straipsnius. Dažniausiai tokias publikacijas užsakydavo arba paruošdavo LSSR KGB pareigūnai. Tikėtina, kad apie vysk. T. Matulionį buvo ruošiama publikacija, nes Lietuvos SSR KGB kapitonas Česnavičius 1961 m. rugpjūčio 16 d. susipažino su archyvine byla Nr. 43357/3, nurodydamas, kad norima sukompromituoti Matulionį spaudoje (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43357/3, s. b., l. 53/15).

Dėl arkivyskupo T. Matulionio Kaišiadorių vyskupijos valdymo ypatumų

Lietuvos SSR KGB pirmininko 1959 m. sausio 7 d. pranešime LSSR komunistų partijos Centro komiteto sekretoriui A. Sniečkui teigiama, kad 1958 m. lapkričio 5 d. vysk. Matulioniui uždrausta vadovauti Kaišiadorių vyskupijai, jis iškeldintas į Šeduvos m. ir užregistruotas kaip vietinės bažnyčios altaristas (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 4-5).

Lietuvos SSR KGB pirmininkas A. Randakevičius 1962 m. rugsėjo 1 d. informavo SSRS KGB 2 valdybos 11 skyriaus viršininką I. V. Chamaziuką, kad T. Matulionis ignoravo sovietinės valdžios nurodymus, t.y. jo, kaip sovietų valdžios pareigūno  požiūriu, įvykdė tokius sunkius „valstybinius“ „nusikaltimus, griaunančius sovietų valdžią Lietuvoje“: 1956 metų gegužę grįžo į Lietuvos SSR, apsigyveno Prienų r. Birštono m., 1957 m. lapkričio 14 d. oficialiu laišku nušalino kanauninką Stankevičių nuo Kaišiadorių vyskupijos valdymo, o kunigą Bakšį – nuo Kurijos kanclerio pareigų, ir pats ėmėsi valdyti vyskupiją, apie tai pranešdamas Lietuvos katalikų dvasininkams; Vatikanui sutikus 1957 m. gruodžio 25 d. (t.y. per Kalėdų šventę) nelegaliai (be sovietinės valdžios leidimo) savo bute įšventino į vyskupus kunigą Sladkevičių; gyvendamas Šeduvos m. jis stengėsi dalyvauti Kaišiadorių vyskupijos valdyme, susirašinėjo su Vatikanu, 1962 m. vasario 9 d. Vatikanas jam suteikė arkivyskupo titulą (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 6-13).

Remiantis pateiktais dokumentais galima teigti, kad arkiv. T. Matulionis buvo neparankus sovietinei valdžiai, trukdė Katalikų Bažnyčios (KB) dvasininkų vadovaujančias pareigas užimti KGB užverbuotiems kunigams, o pašalinus Meidų iš Kaišiadorių vyskupijos valdytojo pareigų jis pats ketino vadovauti vyskupijai. Pavyzdžiui, agentas „Gediminas“ 1962 m. birželio 25 d. pranešė, kad birželio 12 d. Kaišiadorių vyskupijos kapitulos pirmininkas prelatas Labukas gavo iš arkivysk. T. Matulionio laišką, kuriame rašoma: jeigu Meidus bus pašalintas iš Kaišiadorių vyskupijos valdytojo pareigų, tai jis, remdamasis kanonais, perims vyskupijos valdymą (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 152, 153).

Tai patvirtino ir naudojant operatyvines technines priemones įrašytas arkivysk. T. Matulionio ir jo šeimininkės pokalbis:

1962 07 04: 12 val. 15 min. arkivyskupo šeimininkė pasakė, kad Kaišiadorių vyskupijos nebėra, o Meidų ištrems į Telšių vyskupiją. Arkivyskupui paklausus, prie ko jungs Kaišiadorių vyskupiją ir iš kur jie gaus leidimą valdyti, šeimininkė atsakė, kad be jo niekas negali valdyti. T. Matulioniui pasakius, kad jie turės iš jo leidimą paimti, šeimininkė tarė, kad dabar Ekscelencija vėl valdys savo vyskupiją, nes kito (vyskupo) nėra (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 272-276).

Kilus įtarimui, kad arkivyskupas testamentu gali paskirti dvasininką, kuris turėtų po jo mirties tapti Kaišiadorių vyskupijos valdytoju, buvo daromos kratos, siunčiami agentai. Pavyzdžiui, agentas „Algimantas“ 1962 01 26 pranešė, kad aplankė Matulionį, bet šis apie įpėdinius nieko nepasakojo. Tačiau „Algimantas“ manąs, jog jie seniai numatyti ir tą raštą turėjęs Sladkevičius (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 140, 141).

Dėl arkivyskupo T. Matulionio sveikatos būklės ir mirties

Lietuvos SSR KGB pareigūnai domėjosi arkiv. T. Matulionio sveikatos būkle, jo ligomis, ir apie tai pranešinėti buvo įpareigojami agentai, bendraudavę su Šeduvoje ištremtu vyskupu. Pavyzdžiui, agentui „Algimantui“ duodama užduotis: arkivysk. Matulioniui smarkiai sunegalavus iškviesti KGB operatyvinį darbuotoją į neeilinį (nenumatytą) susitikimą (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 140-141). Agentas „Algimantas“ 1962 01 26 pranešė, kad nuo 1961 metų lapkričio pradžios iki gruodžio 10 d. arkivysk. Matulionis buvo Kauno ligoninėje. Jam grįžus į Šeduvą „Algimantas“ jį aplankė, arkivyskupas skundėsi žarnyno ligomis, po vardadienio ši liga paaštrėjusi, tačiau pabuvus Kauno ligoninėje sveikata nepagerėjusi (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 140-141).

Agentas „Putinas“ pranešė, kad arkivysk. Matulionis Kauno klinikinėje ligoninėje gydėsi nuo 1961 m. lapkričio 16 iki 1961 m. gruodžio 9 d. Tuo metu jį lankė (kunigai) Stankevičius, Meidus, Labukas, Juodagalvis ir kiti. 1961 m. lapkričio 26 d. „Putinas“ aplankė Matulionį. Jis teigė, kad vargino skrandžio skausmai (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 131-133).

Agentas „Algis“ 1962 m. birželio 30 d. pranešė, kad 1962 m. birželio 22 d. kunigai Juodagalvis ir Dvaranauskas aplankė arkiv. Matulionį, kuris buvo labai pasikeitęs, niekuo nesidomėjo. „Algis“ teigė, kad neseniai arkivyskupą aplankė Kauno klinikinės ligoninės medicinos darbuotojai, kurių manymu, jo kraujas vis blogėjo ir jis gali nebesulaukti rudens. Šeimininkė paprašė, kad atvažiuotų Meidus arba Labukas ir atvežtų laidotuvėms reikalingus rūbus (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 154, 154 ap.).

Galima manyti, kad Lietuvos SSR KGB pareigūnai (agentai) skleidė gandus, jog arkivyskupas sunkiai sergąs. Apie tai galima spręsti iš arkiv. T. Matulionio gyvenamosiose patalpose operatyvinių techninių priemonių pagalba įrašytų pokalbių suvestinių:

1962 06 27: 12 val. atvažiavo vyras (skliaustuose pažymėta, turbūt, Pilka). Vyras pasakė atvažiavęs todėl, jog jiems pranešė, kad arkivyskupas jaučiasi labai silpnai. Jis pažymėjo, jog kažkas leidžia tokius gandus, kad jam rašė, jog arkivyskupas gulėjęs ligoninėje dėl skrandžio uždegimo. T. Matulionis paneigė, kad prieš savaitę gulėjęs Kauno ligoninėje, jis teigė, kad buvo atvažiavę, ėmė kraują, jis ne koks. Vyras pasakė ketinąs nuvažiuoti ir patikrinti, iš kur tokios žinios apie arkivyskupą, ir jis prisiminė, kad arkivyskupui gulint ligoninėje kažkas parašė į Romą, jog jis – prie mirties (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 240-247).

1962 07 06: 15 val. 52 min. atėjo moteris ir pasakė, kad ji atvažiavo pas Ekscelenciją, nes šnekama, jog jis labai susirgo. Vyras, esantis svečiuose, apžiūrėjęs T. Matulionio vaistus, paaiškino, kaip juos vartoti. Šeimininkė papasakojo, kad arkivyskupui gydytoja išrašė vaistus, bet ji juos išmetė į ugnį ir sudegino, nes pradėjus juos vartoti, arkivyskupas visiškai neteko apetito. Vyras patarė arkivyskupui gydytis namuose ir jokiu būdu nesigulti į ligoninę (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 280-281).

Arkiv. T. Matulionis paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais blogai jautėsi, jam buvo atliekami tyrimai, jį lankė gydytojai. Arkivyskupas vartojo vaistus, med. sesuo (ar med. seserys) juos suleisdavo. Apie tai galima spręsti iš arkiv. T. Matulionio gyvenamosiose patalpose operatyvinių techninių priemonių pagalba įrašytų pokalbių suvestinių:

1962 07 13: 9 val. 30 min. T. Matulionis paprašė šeimininkės, kad iškviestų gydytoją, nes jam labai svaigsta galva. 10 val. 45 min. atėjo gydytojas, apžiūrėjo, išrašė vaistų, paaiškino, kaip juos vartoti, pasakė, kad pirmą valandą atsiųs seselę, kuri suleis vaistus. 13 val. atėjusi seselė paklausė, kada ji galėtų ateiti leisti vaistus (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 289-290).

1962 08 06: 9 val. 20 min. atėjo gydytoja, peržiūrėjo T. Matulionio tyrimus. Šeimininkė teigė, kad nuo leidžiamo streptomicino ligonis visai nusilpo. Gydytoja paaiškino, kad hipertonija reiškia, jog arkivyskupo kraujo spaudimas yra pakilęs, o tyrimai rodo, jog jo kraujyje labai daug leukocitų; nutarta pakartoti kraujo tyrimą laboratorijoje. 9 val. 30 min. šeimininkė ir gydytoja išėjo. 13 val. 10 min. atėjusi šeimininkė pranešė, kad gydytoja sakė, jog arkivyskupui gali padėti tik kraujo perpylimas, kad vaistų duos tik dėl širdies, o dėl kraujo – nieko. Į šeimininkės klausimą apie savijautą T. Matulionis atsakė, kad nieko neskauda, tik labai silpna. Šeimininkės manymu, į Kauną baisu arkivyskupą vežti, nes jį paguldys į ligoninę. Į jos klausimą, kas arkivyskupą ligoninėje gydė, jis atsakė, kad tas, kur klinikose dirbo, taip pat ateidavo daktaras, gyvenęs pas brolienę (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 298-299).

1962 08 17: 10 val. atėjo medicinos sesuo (toliau ji įvardijama – moteris). Arkivyskupas pasakė, kad iš Kauno atvažiuodavo tokia simpatiška moteris (tikėtina, kad arkivyskupui atėjusi med. sesuo buvo nepažįstama), jis jos paklausė, nuo ko tie vaistai (matyt, buvo ruošiamasi jam leisti vaistus), moteris atsakė, kad širdžiai labai gerai ir pažymėjo, jog jo labai sukalkėjusios venos. Arkivyskupui pasiskundus, kad labai skauda galvą, moteris pasakė, kad tai kaip tik gerai, nes čia yra vitaminai C, B 12 ir gliukozė, vitaminus ji suleisianti po oda, o gliukozės negalinti suleisti, pasakysianti daktarui, kad gliukozę išrašytų miltelių pavidalu. 10 val. 10 min. med. sesuo išėjo. 14 val. 20 min. atėjusi šeimininkė pranešė, kad atėjo saugumas (skliaustuose parašyta, kad atėjo darbuotojai, arkivyskupas paprašė, kad jam leistų baigti kalbėti maldą); užfiksuota, kad 16 val. 03 min. darbuotojai išėjo (skliaustuose parašyta – pasiliko). 16 val. 20 min. atėjo Pranskietis su moterimi, T. Matulionis jiems pasakė, kad buvo čia iš Vilniaus. Paklausus, ko jiems reikėjo, arkivyskupas atsakė, kad nežinąs, taip pat nežinąs, iš kur visokiausi popieriai, gal ir sesuo ką užkišianti (galimai, kalbama apie med. seserį) (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 319-320).

1962 08 18: 8 val. 45 min. šeimininkei paklausus apie savijautą arkivyskupas atsakė, kad vakar (rugpjūčio 17-ąją) suleidus vitaminus jis jaučiasi truputį geriau. 11 val. 05 min. atėjo vyras (skliaustuose pažymėta, kad, turbūt, iš vietinių kunigų), kuriam arkivyskupas papasakojo, kad vakar apie 14–15 val. pas jį buvo daroma krata (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 323-324).

1962 08 20: 8 val. kažkas davė T. Matulioniui vaistus. 8 val. 30 min. prie arkivyskupo buvo kunigas. Vyrui paklausus, ar labai skauda, jis atsakė, kad labai (skliaustuose pažymėta, kad arkivyskupas labai dejavo). Vyrui paklausus, ar daktaro nėra, šeimininkė atsakė, kad jis išvažiavo ir žadėjo greitai grįžti. 9 val. vyras pasiūlė pakviesti kitą daktarą, 9 val. 15 min. įėjęs daktaras išrašė vaistų, liepė daryti klizmą. Daktarui šeimininkė pasakė, kad vakar (rugpjūčio 19-ąją) arkivyskupas dar vaikščiojo. 10 val. 45 min. atėjo Pranskietis, 13 val. 30 min. arkivyskupui rožančius iškrito iš rankų, šeimininkė pasakė, kad kūnas visai šaltas. 13 val. 50 min. arkiv. T. Matulionis mirė (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 326-327).

Arkiv. T. Matulionis 1962 m. rugpjūčio pradžioje susirgo, o rugpjūčio 20 d. mirė. Gydytojų išvadoje teigiama, kad jis mirė nuo universalios kraujagyslių sklerozės. Pagal religinius papročius arkivyskupas turėjo būti palaidotas specialiame Kaišiadorių katedros rūsyje šalia vysk. Kuktos, tačiau žinant Matulionio populiarumą tarp tikinčiųjų (rašte jie vadinami religiniais fanatikais) ir nenorint, kad jo kapas taptų vienuolių bei tikinčiųjų susirinkimų vieta, nutarta jį palaidoti Kaišiadorių katedros kriptoje. Iš Šeduvos į Kaišiadoris arkivyskupo kūnas buvo pervežtas rugpjūčio 22 d., o 23 d. – palaidotas. Laidotuvėse dalyvavo apie 100 kunigų ir apie 200 tikinčiųjų (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 6-13).

Tikėtina, kad vyskupo operatyvinėje tyrimo byloje yra ne visos suvestinės. Mirties išvakarėse (rugpjūčio 19 d.) įrašytų pokalbių suvestinės nėra, arba pokalbiai nebuvo įrašinėjami, arba suvestinė iš arkiv. T. Matulionio operatyvinės bylos išimta. Tokią išvadą galima daryti, nes, pavyzdžiui., 1962 09 16 pažymoje rašoma, kad 13 lapų suvestinė Nr. 347 yra agento „Saulė“ asmens byloje.

Prieš arkiv. T. Matulionį NKGB/MGB/KGB naudojo agentūrines ir operatyvines priemones išaiškinant, dokumentuojant jo veiklą, šiam darbui buvo pasitelkiami agentai iš tarnautojų, tikinčiųjų, dvasininkų ir pan. Kai kurių agentų agentūriniai pranešimai ir slapyvardžiai yra arkivyskupo operatyvinio tyrimo byloje (LYA, f. K-30, ap. 1, bylos 31-34): „Algimantas“ (a. b. Nr. 13309), „Algis“ – „Niekas“, „Saulė“ (a. b. Nr. 3016), „Algis“ (a. b. Nr. 1657), „Gediminas“ (a. b. Nr. 378), „Julius“ (a. b. Nr. 16535), „Jurginis“ (a. b. Nr. 15866), „Jurgis“ (a. b. Nr. 1697), „Liepa“ (a. b. Nr. 107), „Patriotas“ (a. b. Nr. 419), „Takas“ (a. b. Nr. 12050) ir kiti. Agentai „Jurij“, „Dalnij“, „Gediminas“ ir „Patriotas“ pradėjo dirbti arkiv. T. Matulionio veiklos tyrime 1956 metais, o agentas „Jurginis“ – 1958 metais (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 33, l. 3).

LYA nerasta tiesioginių įrodymų, kad būtų ketinama fiziškai susidoroti su arkiv. T. Matulioniu, tačiau matyti, kad motyvas tokiems veiksmams buvo įmanomas.

1990 metais pradėta arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla, 2008 metais baigta, dokumentai įteikti Šventųjų skelbimo kongregacijai. 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir taip atveriant kelią jo paskelbimui palaimintuoju. Skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – ceremonija vyks 2017 m. birželio 25 d. Vilniaus Katedros aikštėje.

© 2017 „XXI amžius“