Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Kai mus gaudė ir šaudė

Ilgai ir sąžiningai, kaip būdinga lietuviško kaimo žmogui, triūsė Kazys Radzevičius, užsieniuose liejo prakaitą karštose plieno liejyklose, fabrikuose, kad galėtų sugrįžęs į Tėvynę nusipirkti žemės pėdą, tapti jos šeimininku. Be trobesių, Pagirių valsčiuje Gumbių kaime, pirko užmirkusios, krūmais apaugusios žemės. Nemažai įdėjo triūso, kol pastatė trobas, išrovė kelmus, sukultivavo žemę. Atrodė, kad netrukus ateis tas tikrasis išsvajotas gyvenimas. Šeši prakutę vaikai pradėjo krutėti ūkyje. Vyriausiam Petrui – jau dvidešimt dveji, jauniausiai dukrai – dešimt.

Dingo Lietuvos valdžia, pradėjo valdyti kita valstybė, keikti gražiau, turtingiau gyvenančius, tremti juos į Sibirą. Šeimos galva jautė besiartinantį pavojų. Visos trobos dengtos cinkuota skarda. Nors nuplėšk stogus ir denk šiaudais – būtų ramiau. Nelengva viską palikus trauktis iš ūkio su tokia gausia šeima.

Atėjo lemtinga 1948 metų gegužės 22 diena. Svetimos šalies kareiviai, savųjų vedlių vedami, apsupo sodybą. „Šunims lojant pasibeldė į duris, perskaitė iš lapo, ko atėję“, – prisimena K. Radzevičiaus dukra Stefanija Railienė.

Kilo sąmyšis. Mamos nebuvo, ji audė pas seserį, naktį liko nakvoti greta kitame kaime. Tėvas su vaikais nežinojo, ko griebtis, ką imti. Buvo įsakyta kinkyti arklius ir vežimais važiuoti iki Pagirių. Vyriausias sūnus Petras nuėjo klojimo link kinkyti arklių, o tėvas su dukterimis kuitėsi klėtyje, krovė daiktus į maišus, ruošėsi neįprastai ir nežinomai kelionei. Staiga automato serija. Buvo labai tylus pavasario rytas, ir aidas atsimušė nuo miško. Visi krūptelėjo. Išbėgęs tėvas pamatė už klojimo kareivių ir stribų apsuptą ant žemės gulintį sūnų Petrą. Šeima suprato, kad atsitiko kažkas baisaus. Pribėgęs tėvas pamatė sunkiai alsuojantį Petrą ir šalia jo ant jaunos žolės iš krūtinės tekantį kraują. Prašė suteikti jam pagalbą, bet sargyba jo neprileido, sakydama, kad Petrui pagalbos nereikia. Saulei tekant sūnaus gyvybė užgeso. Tėvą nuvarė į šalį.

Išgirdusi savame kieme šaudant, atbėgo per lauką motina. Pamačiusi už klojimo negyvą Petrą, ėmė šaukti, balsu klykti. Prie jo neprileido, liepė ruoštis kelionei. Motina, užuot ruošusis kelionei, krovusi į vežimą daiktus, viską mėtė iš vežimo, šaukdama, kad, jei Petriuko nebėra, ir jai nieko nebereikia. Kareivių ji buvo apstumdyta ir apmušta. Nutraukdami šurmulį kareiviai ir stribai liepė sėstis į vežimą.

Nukautą sūnų taip pat vežė kartu į Pagirius. Jį vežti išvarė kaimyną Aleksą Gaiduką. Kaimynas, iš paskos veždamas kaimyno sūnų, važiavo toje pačioje vežimų voroje ir viską matė. Tėvas sėdėjo suakmenėjęs, o motina visą laiką verkė, lipo iš vežimo, ėjo keliais, vis prašėsi pažiūrėti Petriuko. Vežimai sustodavo, baudėjai keikėsi. Neapsikentęs jų vyresnysis Vaivadiškiuose liepė sustoti ir motinai leido prieiti prie Petriuko. Motinai dar nespėjus prieiti prie vežimo, pamačiusi išbalusį, kruviną sūnų, gulintį ant kruvinų šiaudų, ji parkrito. Tada ją nunešė į vežimą ir reikėjo važiuoti toliau.

„Buvo pats alyvų žydėjimas. Gamta pilna džiaugsmo ir pavasarinio spurdesio, o širdį skausmas spaudžia. Pakely priskyniau puokštę alyvų ir padėjau prie brolio kojų. Žinojau, kad jo daugiau nebematysiu“, – atviravo vėliau grįžusi iš tremties sesuo.

Pagiriuose Radzevičių šeimą suvarė į klebonijos kluoną, kur buvo daugiau tremtinių, o Petrą paguldė prie šventoriaus ant grindinio prie bažnyčios varpinės. Netrukus visus tremtinius išvežė į Kėdainių geležinkelio stotį. Šeima tyliai, kantriai išgyveno sūnaus Petro netektį. Tik motinai vis dažnai prasiverždavo aimana – kas gi palaidos Petriuką? Be karsto, be kostiumo, be kunigo... Tėvas visą laiką tylėjo, atrodo, mąstė: ką sūnus blogo padarė, kad jį reikėjo nušauti, prie šventoriaus vartų išniekinti. Juk nuo mažens lenkė prie darbų, mokė prieš vyresnį kepurę nukelti, nors pats, kaip amerikonas, buvo šiek tiek atšalęs, bet motina jį vesdavosi į bažnyčią.

Tris dienas gulėjo Petras ant grindinio akmenų, pavasario saulės kepinamas, primindamas praeiviui, kad lietuviui neliko teisės laisvai numirti savoje žemėje ir pagarbiai būti palaidotam. Kai virš nelaimingojo po trijų dienų pradėjo suktis musių spiečius, jis naktį paslaptingai dingo. Niekas šiandien nežino, kur jo kauleliai ilsisi. Tie, kurie žino, tyli. Spėjama, kad palaidotas prie Rudekšnos upelio, kur dabar tyčia pastatyti daugiabučiai namai, kur buvo slepiami žuvę partizanai. Žuvusiojo teta Ona Grinienė prašė Pagirių valdžios atiduoti Petrą palaidoti. Niekas į kalbas nesileido, net pagrasino.

Tą pačią dieną, kai ištrėmė Radzevičių šeimą, dalis baudėjų atėjo su krepšiu, kupinu dešrų, pas kaimyną Praną Gaiduką. Sakėsi radę pas Radzevičius ant aukšto. Prašė duonos, valgė, gėrė, uliavojo. Prisigėrę ėmė šaudyti, keldami šeimininkams baimę.

Kažkas Petro žūties vietoje pasodino ąžuoliuką. Gražiai jis sulapojo, bet vienas nevėkšla traktorininkas ardamas lauką jį nulaužė.

Per mažai kalbame, per mažai rašome, kas dėjosi mūsų šalyje, kai mūsų tautą kėlė iš gimtosios žemės.

Ignas Meškauskas

Kėdainiai

© 2017 „XXI amžius“