Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25-26)

Arkivyskupas Teofilius Matulionis sovietinėje tremtyje Birštone 1957 metais Teofiliaus Pilkos nuotrauka

Taigi balandžio 16-ąją, kai praėjo jau keturi mėnesiai po vyskupo Teofiliaus Matulionio suėmimo ir tardymų pradžios, toliau tęsėsi įprasta, bet visiškai nelygi Kaišiadorių vyskupo ir saugumiečio dvikova. Tardymas tą dieną buvo pradėtas 10 valandą, o baigtas 17 valandą. Tardytojas Golicynas kažkodėl nusprendė vėl pakankinti vyskupą Matulionį dėl 1943 metais Lietuvos vyskupų planuoto surengti katalikų kongreso. Lyg nežinodamas kaltinamojo atsakymų ankstesnių tardymų metu, saugumietis reikalavo „papasakoti“, kada ir kodėl buvo planuojama surengti kongresą. Į MGB kalėjimo vienutę uždarytas tardomasis sakė, kad sprendimas sušaukti 2-ąjį tautinį Eucharistinį kongresą buvo priimtas Vyskupų Konferencijoje, įvykusioje 1943 metų rudenį Kaune. Kongresą buvo numatyta sušaukti 1944 metų birželį Kaune, paminint 1-ojo Eucharistinio kongreso 10 metų jubiliejų. Jame turėjo dalyvauti keliasdešimt tūkstančių Lietuvos katalikų. Kongreso iniciatoriumi saugumietis išreikalavo pripažinti metropolitą Skvirecką, neatlyžo ir pareikalavo pasakyti, kokie nutarimai dėl Eucharistinio kongreso sušaukimo buvo priimti Vyskupų Konferencijoje. Vysk. Matulionis atsakė tą patį, ką jau anksčiau buvo sakęs: dėl kongreso sušaukimo konferencijoje buvo nutarta sudaryti centro komitetą, kuris turėjęs atlikti visą parengiamąjį kongreso darbą ir parengti jo programą. Centro komiteto narius turėjo skirti metropolitas Skvireckas, o vyskupai turėjo paskirti savo atstovus palaikyti centro komiteto ryšiui su vyskupijomis. Be to, kiekvienoje vyskupijoje buvo nutarta sudaryti komitetus parapijose, o jie turėjo parengti tikinčiuosius dalyvauti kongrese ir surinkti lėšų kongresui. Buvo priimtas nutarimas parengti ganytojišką laišką tikintiesiems, pasirašytą visų vyskupų, bei nusiųsti į Vatikaną popiežiui Pijui XII sveikinimo laišką, kurį pasirašytų visi tikintieji Lietuvos katalikai. Saugumietis tai jau buvo anksčiau išgirdęs iš tardomojo ir įrašęs į tardymo protokolą, tačiau, matyt, norėjo surasti kokius nors netolygumus ar prieštaravimus tardymų išvarginto vyskupo „parodymuose“. Nors kongresas, planuotas sušaukti tikrai ne sovietų valdžios metais ir netgi nebuvęs sušauktas, saugumietis reikalavo paaiškinti, kaip buvo ruošiami konferencijos nutarimai, susiję su pasirengimu kongresui. Kaltinamasis Matulionis vėl turėjo vardinti tuos pačius neįvykusio kongreso darbus: „Aš žinau, kad Kaune buvo sudarytas pasirengimo kongresui centro komitetas, kurio nariai daugiausia buvo Kauno arkivyskupijos dvasininkai, bet kas konkrečiai įėjo į tą komitetą, aš nežinau. Parapijose buvo renkami pinigai kongreso reikalams, išleistas visų vyskupų ganytojiškas laiškas, kad jis būtų perskaitytas tikintiesiems bažnyčiose ir išsiuntinėtas vyskupijoms. Buvo parengtas sveikinimo Pijui XII projektas“. Kadangi tardomasis negalėjo pasakyti, kaip buvo ruošiamasi kongresui atskirose vyskupijose, saugumietis pareikalavo „papasakoti“ apie pasiruošimą kongresui Kaišiadorių vyskupijoje. Kaltinamasis aiškino, kad parašęs ir išsiuntinėjęs parapijoms ganytojišką laišką, kuris turėjo būti perskaitytas tikintiesiems bažnyčiose. Buvo sudaryti pasirengimo kongresui komitetai parapijose ir paskirtas vyskupijos atstovas į centro komitetą – Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Labukas. Apie parapijų komitetų sudėtį, kaip sakė tardomasis, negalįs pasakyti, nes žinios apie tai į kuriją nebuvo perduodamos, o jis ir nedavęs nurodymo klebonams apie tai pranešti, tik pavedęs sudaryti parapijų komitetus iš labiausiai autoritetingų parapijiečių. Vienoje ar dviejose parapijose buvo surinkti pinigai kongreso reikmėms.

Saugumiečiui labiausiai knietėjo „išsiaiškinti“, kam buvo pavesta parengti sveikinimo Pijui XII projektą. Kaltinamasis paaiškino, kad sveikinimo Pijui XII projektą parengti buvo pavesta vyskupui Padolskiui, kaip konferencijos sekretoriui (matyt, kaltinamasis jo pavardę galėjo sakyti ir todėl, kad sovietiniam saugumui jis buvo nepasiekiamas – buvo emigravęs nuo naujosios okupacinės valdžios). Saugumietis vis vien reikalavo pasakyti, kada sveikinimo projektas buvo parengtas. Tardomasis atsakė, kad sveikinimo projektas buvo parengtas ir įteiktas Lietuvos vyskupams susipažinti ir suderinti 1944 metų balandį, kai vyskupai atvyko į eilinę Vyskupų Konferenciją Kaune. Tada saugumiečiui knietėjo „išsiaiškinti“, koks nutarimas dėl sveikinimo Pijui XII projekto buvo priimtas Lietuvos Vyskupų Konferencijoje. Vysk. Matulionis sakė, kad prisimena, jog sveikinimo Popiežiui projektas Vyskupų Konferencijoje specialiai nebuvo svarstomas, jį perskaitė kiekvienas vyskupas savarankiškai, o nutarimas dėl jo išsiuntimo į Romą irgi nebuvo priimtas, nes jau buvo aišku, jog dėl susiklosčiusios karo fronte padėties 2-ojo Eucharistinio kongreso surengti nepavyks. Į nepatiklų tardytojo klausimą, argi iš tikrųjų buvo taip, tardomasis paaiškino, kad klausimas, pritarti ar ne parengtam sveikinimo projektui, vyskupų konferencijoje nebuvo svarstomas, todėl konferencijoje niekas iš vyskupų savo nuomonės dėl šio sveikinimo projekto neišsakė. Tada saugumietis klastingai formulavo naują savo teiginį: „Vadinasi, vyskupai pritarė sveikinimo Pijui XII projektui?“ Tačiau vysk. Matulionis aiškiai pasakė: „Nei pritarimo, nei prieštaravimų dėl sveikinimo Pijui XII projekto vyskupai nepareiškė“. Saugumietis vėl toliau be perstojo aiškinosi apie sveikinimą Popiežiui: „Kaip praktiškai turėjo būti perduotas sveikinimas Pijui XII?“ Tardymų nualintas vysk. Matulionis vėl turėjo aiškinti, ką jau buvo ankstesniuose tardymuose sakęs: „Lietuvos vyskupų konferencijoje 1943 metų rudenį Kaune buvo susitarta, kad sveikinimo projektas bus išsiuntinėtas vyskupijoms kartu su specialiai parengtais lapais, kur turėjo būti surinkti Lietuvos katalikų parašai. Parašus turėjo rinkti bažnyčių klebonai. Dėl man nežinomų priežasčių šis Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimas nebuvo įvykdytas“.

Tokie išsamūs aiškinimai nepatenkino saugumiečio, ir jis toliau siekė išsiaiškinti „antisovietinius“ sveikinimo Popiežiui tikslus: „Koks buvo visų Lietuvos tikinčiųjų katalikų pasirašyto sveikinimo Pijui XII tikslas?“ Vysk. Matulionis nurodė aiškų religinį sveikinimo tikslą: „Tam, kad būtų parodyta, jog Lietuvos katalikai tvirtai laikosi tikėjimo ir sveikina Pijų XII, tai buvo ištikimybės Apaštalų Sostui išraiška“. Iškart iš saugumiečio pasipylė kaltinimų kruša: „Kodėl sveikinimo Pijui XII projektas buvo išimtinai itin antisovietinis, kodėl juo buvo grubiai šmeižiama Sovietų Sąjungą ir bolševikų partija?“ Kaip ir ankstesniuose tardymuose vysk. Matulionis paaiškino, kad Pijaus XII sveikinimas būtų buvęs grynai religinis: „Aš manau, kad sveikinimo projekte buvo išdėstytos visų Lietuvos tikinčiųjų nuotaikos ir lūkesčiai sovietų valdžios ir bolševizmo atžvilgiu. Jeigu šis dokumentas būtų buvęs pasiųstas ne Pijui XII, o kokios nors valstybės vyriausybei, tai būtų buvęs svarbus politinis žingsnis, tik tada jis būtų nukreiptas prieš esamą sovietų valdžią Lietuvoje (protokole tai aiškiai neteisingai įrašytas žodis „esama“, nes tardomasis negalėjo taip apibūdinti sovietų valdžios, kurios 1943 metais Lietuvoje tikrai nebuvo) ir įstojimą į Sovietų Sąjungą. Popiežius Pijus XII yra mūsų vyriausiasis dvasios tėvas, kurį mes turime informuoti apie tikinčiųjų moralinę būklę“. Norėdamas teisiškai sugniuždyti vysk. Matulionį, saugumietis neatlyžo: „Ar pripažįstate, kad, ragindami tikinčiuosius pasirašyti šį antisovietinį sveikinimą, drauge kvietėte juos į kovą prieš sovietų valdžią, už Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos?“ Tačiau tardomasis laikėsi savo linijos: „Aš to pripažinti negaliu. Sveikinime Pijui XII, koks jis buvo parengtas, paprasčiausiai išdėstytos Lietuvos katalikų nuotaikos sovietų valdžios ir bolševikų atžvilgiu, tačiau, man atrodo, tuo nebuvo siekiama tikinčiuosius sukelti kovai prieš sovietų valdžią ir dėl Lietuvos išėjimo iš Sovietų Sąjungos“.

Sulaukęs vysk. Matulionio atvirų ir jo antisovietinę kaltę paneigiančių atsakymų, saugumietis nusprendė apkaltinti jį platinus „antisovietinį“ dokumentą. Golicynas pareikalavo pasakyti, kur kaltinamasis saugojo sveikinimo Popiežiui projektą ir kiek jo egzempliorių turėjo. Tardomasis supratęs kaltinimo platinimu esmę, paaiškino, kad iš Kauno buvo atsivežęs tik vieną sveikinimo egzempliorių ir atidavęs jį į kurijos kanceliariją, tačiau kam asmeniškai – Labukui ar Kiškiui – neprisimenantis, o kokioje byloje saugomas šis dokumentas, pasakyti negali, nes ypatingų nurodymų dėl jo saugojimo nebuvo davęs. Tada saugumietis sumanė sugniuždyti vysk. Matulionį nauju smūgiu: pateikia jam kaip įkaltį sveikinimo Pijui XII projekto pavyzdį, reikalaudamas atsakyti, ar kaltinamasis gavo šį projektą Vyskupų Konferencijoje 1944 metų balandį. Vysk. Matulionis pripažįsta, kad gavęs kaip tik šį projekto pavyzdį. Tardytojas vėl nori išgauti tardomojo prisipažinimą platinant laiško Popiežiui projektą, padauginant jį supažindinant su juo „kulto tarnautojus“, t.y. kurijoje dirbančius žmones. Vyskupas vėl paneigia dauginęs ar supažindinęs su juo jam pavaldžius kulto tarnautojus. Jis sakė: „Dokumentą galėjo perskaityti tik kurijos kanceliarijos tarnautojai, o sveikinimo projektas Kaišiadorių vyskupijoje nebuvo svarstomas“.

Saugumietis neatlyžta nuo savo plano rasti vysk. Matulionio kaltę rengiant kongresą ir aiškinasi „galimybes“ surengti 2-ąjį tautinį Lietuvos katalikų Eucharistinį kongresą vokiečių okupacijos Lietuvoje sąlygomis, t.y. siekia įrodyti „bendradarbiavimą“ su okupacine nacių valdžia. Tardomasis ramiai paaiškina, kad surengti kongresą vokiečių okupacijos sąlygomis buvo sunku, tačiau „įmanoma esant ribotam dalyvių skaičiui“ (taip užrašyta tardymo protokole). Ir priduria, kad, kiek jis žinąs, „derybos su vokiečių okupacine valdžia dėl kongreso surengimo dar nebuvo pradėtos“. Saugumietis atakuoja iš kitos pusės: „Ar buvo numatyta kitokiomis aplinkybėmis surengti kongresą?“ Tačiau vysk. Matulionis paneigia „kitų aplinkybių“ galimybę: „Kitų aplinkybių vyskupų konferencija nenumatė ir toks klausimas nebuvo svarstomas, tad dauguma vyskupų ir kunigų apskritai buvo įsitikinę, kad numatytu laiku kongreso surengti nepavyks, todėl pasirengimas kongresui savaime sustojo“. Tardytojas vėl nori įbrukti politinius tikslus kongresui: „Kokie buvo politiniai Eucharistinio kongreso tikslai?“ Tačiau vysk. Matulionis neatsisako ankstesnių savo teiginių ir aiškina: „Kongreso tikslai buvo grynai religiniai – sustiprinti lietuvių tautos moralę ir tikėjimą, kurie buvo itin susvyravę, 1940 metais Lietuvoje pasikeitus politinei santvarkai, ir karo metu. Politinių tikslų kongreso rengėjai neturėjo“. Tačiau saugumietis, lyg negirdėjęs tardomojo atsakymo, teigia savo požiūrį: „Kodėl visų vyskupų pasirašytame ir atskiruose jūsų ganytojiškuose laiškuose, paskelbtuose kongreso proga, atsispindi ir politiniai kongreso tikslai? Ar Jūsų laiškuose raginama kovoti prieš sovietų valdžią, priešintis jos atkūrimui Lietuvoje?“ Iš tardymo protokolo galima suprasti, kad saugumietis supainioja vysk. Matulionio aiškinimus: iš pirmosios atsakymo dalies, pripažįstančios, kad laiškuose „raginama“ kovoti prieš sovietų valdžią, nes „bolševizmas ir sovietų valdžia propaguoja ateizmą“, tardytojas toliau jame užrašo aiškiai iškreiptą tardomojo mintį: „Aš pripažįstu, kad visų vyskupų ir mano paties paskelbtuose ganytojiškuose laiškuose yra aiškių politikos elementų“, nors jau kitu sakiniu tai paneigia: „Apskritai eucharistiniai kongresai politinių tikslų neturi“, o apie savo laiške vartotus antisovietinius pasakymus daugiau ko nors pridėti vyskupas neturi, nes jau yra sakęs viename iš pirmųjų tardymų. Tada saugumietis pateikia vyskupo antisovietinį nusistatymą, esą savo 1943 metų gruodžio 9 dienos ganytojiškame laiške jis rašė: „2-ojo Eucharistinio kongreso proga pagerbti žuvusius už tėvynę partizanus“, tad klastingai paklausia, už kokią tėvynę žuvo jūsų vadinamieji partizanai. Tardomasis atsako: „Aš raginau pagerbti partizanus, žuvusius kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės, prieš visus, kurie kėsinosi į šią nepriklausomybę“. Šio tardymo pabaigoje saugumietis dar paklausia, ar buvo renkami parašai po sveikinimu Pijui XII, tačiau vysk. Matulionis vėl pakartoja, kad Kaišiadorių vyskupijoje parašai po sveikinimu Pijui XII nebuvo renkami, ir yra įsitikinęs, jog ir kitose vyskupijose tai nebuvo daroma.

Kitas tardymas vyko daugiau nei po savaitės, 1947 m. balandžio 25 d. Prasidėjęs vakare, 20 valandą, jis buvo baigtas vidurnaktį, 24 valandą. Šį kartą saugumietis ėmėsi konkretesnių kaltinimų – pagal kratos metu paimtas knygas norėjo įrodyti antisovietinius vysk. Matulionio tikslus. Lyg nežinodamas, kokiu metu gyveno ir dirbo tardomasis, Golicynas klausė: „Kokiu tikslu įsigijote antisovietinę literatūrą ir kodėl ją laikėte savo bute iki suėmimo dienos?“ Vyskupas paaiškino, kad knygas įsigijęs įvairiu laiku vokiečių okupacijos metais Kauno knygynuose norėdamas sužinoti, ką apie sovietų valdžią ir bolševizmą, apie bolševikų partijos ir sovietinės vyriausybės vadovus rašo „Sovietų Sąjungos priešai“. Ir dar pridūrė: „Antisovietinę literatūrą iki suėmimo laikiau savo bibliotekoje be jokio tikslo, man paprasčiausiai neatėjo į galvą mintis sunaikinti šią literatūrą“. Saugumietis vėl kamantinėjo apie „platinimą“: „Kam davėte skaityti antisovietinę literatūrą?“ Kadangi vysk. Matulionis sakė antisovietinės literatūros niekam skaityti nedavęs, saugumietis teikė naujus kaltinimus: „Ar pripažįstate, kad šią literatūrą panaudojote antisovietinei propagandai ir kai kuriuos pasakymus iš antisovietinių knygų panaudojote rašydamas savo ganytojiškus laiškus?“ Tardomasis tokios kaltės nepripažino: „Antisovietinės literatūros antisovietinei propagandai aš nenaudojau ir, jeigu mano ganytojiškuose laiškuose yra pasakymų, panašių į antisovietinių knygų pasakymus, tai yra atsitiktinis sutapimas, nes rengdamas ganytojiškus laiškus antisovietinėmis knygomis aš nesinaudojau“. Galima manyti, kad knygų antisovietiniais tikslais naudojimą vysk. Matulionis atmetė ir todėl, kad bolševikinio rojaus gyvenimo „gėrybes“ jis pažinojo iš savo ilgo gyvenimo jame, tiksliau, kalinimo metų. Saugumietis toliau „rinko“ vysk. Matulionio „nusikaltimų“ sąrašą: „Kur gavote iš jūsų paimtas knygas „Bolševikų kalėjimuose“ (autorius – Dogelis) išleistą 1930 metais, ir „Bolševizmas Europos teisme“, išleistą 1933 metais?“ Tardomasis atsakė, kad knygą „Bolševikų kalėjimuose“ jam padovanojo knygos autorius kanauninkas Povilas Dogelis 1933 metų spalio 22 dieną, kai grįžęs į Lietuvą iš sovietinio lagerio (knygoje Dogelis pateikė savo atsiminimus apie jo ir kitų dvasininkų suėmimą 1919 metais). Knygą „Bolševizmas Europos teisme“ padovanojo kunigas Vaitkevičius 1934 metų gegužės 27 dieną, grįžus iš įkalinimo Sovietų Sąjungoje. Saugumietis pareikalauja išvardyti vysk. Matulionio bibliotekoje laikytas antisovietines knygas. Tardomasis išvardino tokias knygas: „Žydai vieno iš bolševikų partijos ir sovietų valstybės vadovų globoje“ (autorius – Rudolfas Komas); „Čekistų pinklėse“ (autorius – Daunoras); „Antausis „Pravdai“ (autorius – Erikas Brandas); „Iš Baltarusijos politinio išlaisvinimo istorijos“ (autorius – Sankevičius); „Kolektyvinė tironija“ (autorius – Valuckas); „Lietuvių archyvas“ (keturios knygos). Kitų antisovietinio turinio knygų, kiek prisimena, neturėjęs. Paklaustas, ar laikraščiuose, žurnaluose, knygose spausdino savo pasakojimus ar apybraižas, vysk. Matulionis atsakė, kad literatūrine veikla neužsiiminėjantis ir niekada jokių straipsnių laikraščiuose, pasakojimų ir apybraižų nepublikavęs.

Ir štai 1947 m. gegužės 17 d., praėjus jau penkiems mėnesiams po uždarymo į Vilniaus saugumo požemio kamerą, vyskupas T. Matulionis tardomas paskutinį kartą. Tai buvo „vakarinis“ tardymas, pradėtas 20 valandą, baigtas 24 valandą. Pagal tardymo protokolą – visai „trumpas“. Tardytojas uždavė tik vieną „klausimą“, į kurį tardomasis jau buvo atsakęs: „Kratos, darytos Kaišiadorių kurijoje, buvo paimta keletas antisovietinio turinio laiškų, pasirašytų metropolito Skvirecko. Ar jūs davėte nurodymą šiuos laiškus padauginti ir išsiuntinėti Kaišiadorių vyskupijos kunigams?“. Ir dabar vysk. Matulionis atsakė panašiai, kaip ir anksčiau: „Aš duodavau nurodymus išsiuntinėti vyskupijoje tik visų Lietuvos vyskupų pasirašytus laiškus, o kiti laiškai buvo saugojami kurijos bylose ir nebuvo skelbiami. Pas mus buvo tokia tvarka, kad Lietuvos vyskupai susipažinimo tikslu keisdavosi savo ganytojiškais laiškais. Štai kodėl Kaišiadorių vyskupijos bylose atsidūrė gana daug kitų vyskupų laiškų, ir dalis jų buvo antisovietinio turinio“.

Tuo šis „trumpas“ keturių valandų tardymas baigėsi. Netrukus, po savaitės, buvo rašomas tardymo pabaigos protokolas, kaltinamoji išvada ir pildomi kiti dokumentai, siekiant nuteisti vyskupą Teofilių Matulionį. Buvo tardomi ir kiti jam artimi žmonės, ypač jo pagalbininkas kun. Stanislovas Kiškis. Tad iki teismo ir įkalinimo vyskupas dar buvo toliau kankinamas saugumo požemiuose.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2017 „XXI amžius“