2017 m. liepos 21 d.
Nr. 29-30 (2246-2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Žaizdos

Paroda apie gyvenimą

Knygų serijos sudarytojas Romualdas
Baltutis, vyr. muziejininkė Alma
Būdvytienė ir dailininkė iliustratorė
Aldona Traškinienė prie parodos eksponatų

Romualdas Baltutis su smuikeliu,
parsivežtu iš Sibiro

„Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso... Už ką kenčiu – nepavogiau, neužmušiau... Už ką vargai – alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimas... Praradome brangenybių brangenybę – laisvę. Prašome išmelsti ją mums ir mus išmokyti ją branginti, mylėti ir ginti... Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų nuo šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžinki mus į šalį, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai...“ (Adelė Dirsytė, „Marija, gelbėk mus“, 1953 02 16).

Tikėjimo ir vilties kupini žodžiai sudėti maldaknygėje, kuri per geležinę uždangą pateko į platų pasaulį. Žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinės Sibiro naktys... Didžioji mūsų tautos dalis, 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus mūsų tautos genocidui, atsidūrusi Sibiro platybėse, galvojo lygiai taip pat kaip Dievo tarnaitė A. Dirsytė.

Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje, birželio 14 d. kukliai buvo paminėta Gedulo ir vilties diena: perskaitytos 1941 m. birželio 14 d. Varnių valsčiaus tremtinių pavardės ir, prisidedant prie Lietuvoje paskelbtos Visuotinės tylos minutės, pagerbti visi tremtiniai. Muziejuje atidaryta dailininkės Aldonos Traškinienės darbų paroda „Ave Vita – sveikas gyvenime“ – knygų serijos „Sibiro Alma Mater“ iliustracijos. Neeksponuoti A. Traškinienės piešiniai, nukeliantys į liūdną Lietuvos istorijos laikotarpį, tremties metus, nupiešti tušinuku, sekant gyvu minėtos knygų serijos sudarytojo, dukart tremtinio šiauliškio Romualdo Baltučio pasakojimu. Parodai pasirinkta erdvė – šiauriniame pastato fligelyje esanti nerenovuota patalpa – buvęs Seminarijos prokuratoriaus butas.

„Ši knygų serija – palikimas jaunosioms kartoms. Skaitydamas šiuos tomus gali iš arčiau pažvelgti ir prisiliesti prie skaudžios praeities. Yra daug dalykų ir įvykių, apie kuriuos mes nė vienas nenutuokiame, ir tik užrašyti pasakojimai mus gali su tuo supažindinti... Šių tomų tikslas ir yra atskleisti, supažindinti žmones su šiais sukrėtusiais bei širdgėlą sukėlusiais įvykiais“, – teigia knygų sudarytojas Romualdas Baltutis.

Šešiuose „Sibiro Alma Mater“ tomuose glaustai įvairiais aspektais pateikti pasakojamai apie įvairiose Sibiro vietose ekstremaliomis sąlygomis mokslų siekusius tremtinių vaikus, įvykius, pakeitusius jų likimą, puoselėtas viltis grįžti į tėvynę ir gyvenimą gimtojoje šalyje, grįžus namo iš skaudų gyvenimo etapą pažymėjusios tremties. Surinkti straipsniai apie tremtinius, kurie mokėsi tremtyje kita kalba, apie jų pasiekimus mokslo srityje, pastangas, kurių prireikė, kad išsimokslintų. Stengiamasi rasti atsakymą, kodėl tremtyje išbuvę 20 metų jie neužmiršo lietuvių kalbos, stengėsi ją palaikyti ir lavinti. O ką nuveikė tremtiniai, grįžę į tėvynę? Vienas tapo muziku, kitas – kompozitoriumi, dar kitas – mokytoju.

Nuo ano birželio praslinko jau daug įvykių kupinų dešimtmečių. Šią rūsčią birželio dieną prisimename ištremtus, sunaikintus mūsų tautos sūnus ir dukras... Prabėgęs laikas suformavo savotišką nejautros ir užmaršties erdvę, kurioje ištremtųjų pulkas mąžta, o mums, nepatyrusiems, tik girdėjusiems apie tremtį, gedėti darosi vis sunkiau. Šiandien atrodo, kad birželio 14 dieną prisimenami tik tie mūsų piliečiai, kurie buvo tiesiogiai paliesti tremties. Trėmimai tapo tautos katastrofa jos genofondui, tautinei savimonei bei kultūrai. Ir yra žmonių, kurie deda visas pastangas, kad ši kraupi istorijos dalis nenugrimzdų į užmarštį, bet būtų sudėta į storas knygas ir liktų ateities kartoms, kaip liudininkė tų išgyvenimų, kai tikrųjų liudininkų neliks... Tuo jau daugiau nei 10 metų rūpinasi šešių solidaus formato knygų „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas šiaulietis Romualdas Baltutis – Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Žemaitijos bajorų Bytautų nuo Medvėgalio kalno palikuonis: senelė iš mamos pusės buvo Bytautaitė. Inžinierius technikas, kibernetikas, radiolokacijos specialistas, išradėjas, vienas iš Dviračių muziejaus Šiauliuose kūrimo iniciatorių vaizdžiai pristatė savo gyvenimą tremtyje, kurioje pabuvojo dukart, kaip iš muzikos instrumentų liekanų dėliojo dėlionę, vyresnių pamokytas iš galvijų kaulų virėsi klijus ir klijavo instrumentus, kaip savarankiškai mokėsi groti ir dar daug įdomių dalykų, apie kuriuos pasakodamas ponas Romualdas demonstravo ir smuikelį, ir gitarą. Ja pats pagrojo savo tėvelio sukurtą dainelę „Paukštužėliai“ ir kartu su renginio dalyviais padainavo. R. Baltučio sudarytose knygose publikuojami Šiaulių ir visos Lietuvos tremtinių prisiminimai, bet, regis, varniškių prisiminimų dar nėra. Tad atsirado puiki galimybė surinkti jų prisiminimus. Šios knygos yra apie vertybes, kurių nesugebėjo atimti svetimšaliai, kurios neleido likti dvasiškai sužlugdytiems, čia pateikiami neįkainojami tremtinių ir laisvės kovų dalyvių, jų vaikų prisiminimai, šių dienų pamąstymai, pasakojimai apie sutiktus ar pažinotus žmones, naujų renginių ir leidinių aprašymai.

Knygos išleistos nedideliais tiražais, tad nenuostabu, kad bibliotekos jų neturi, todėl atvykęs į Varnius R. Baltutis Žemaičių vyskupystės muziejui Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininko Vyto Miliausko pasirašytu dovanojimo aktu įteikė visą knygų seriją – visus šešis tomus. Tad dabar šias knygas galės perskaityti ir varniškiai. R. Baltutis sakėsi bendravęs su varniškiais tremtiniais, bet jų atsiminimai nebuvo spausdinti, tad tikisi, kad jis ryšis dar vieno tomo sudarymui. Nors knygų atsiradimas ilgas ir sunkus, pinigus, suaukotus bendraautorių, teko mokėti už redagavimą, maketavimą, leidybą ir kitus darbus. Pats Romualdas dirba be atlygio. Atvežtos knygos buvo iškart nupirktos ir net pritrūko.

R. Baltutis pastebi, kad nuotraukų apie tremtį išliko ne tiek daug, tad jis paprašė dailininkės Aldonos Traškinienės, kad ji iliustruotų jo sudarytas knygas. Tai, ką nupiešė dailininkė, yra tarsi nuotraukos. A. Traškinienė iliustracijas knygoms kūrė pasitarusi su R. Baltučiu ir remdamasi skaudžia savo šeimos istorija. Jos tėvas, seneliai ir prosenelė 1946 metais buvo ištremti į Sverdlovsko sritį, Novaja Lialia miestą. Dailininkė yra parašiusi ir išleidusi prisiminimus „...Iš senelių albumo...“, sukūrusi tapybos darbų tremties tema. A. Traškinienė dirba, rašo straipsnius į įvairius leidinius apie jaunimą bei religijos, meno istorijos, kraštotyros, tremties temomis, tapo, piešia šaržus, kuria grafikos darbus, iliustruoja knygas. Šiaulių „Sandoros“ pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytoja A. Traškinienė, kaip pati sakė, nuo pat vaikystės svajojo padaryti daugiau nei gali, pranokti pati save. Dailininkės darbai eksponuoti Šiaulių kultūros centre, Kauno IX forto muziejuje, Raseinių rajono Žaiginio Pranciškaus Šivickio pagrindinėje mokykloje, Šiluvos Piligrimų informacijos centre, Tytuvėnų Piligrimų centre, Alytuje, Šiaulių „Sandoros“ mokykloje. A. Traškinienė varniškiams irgi pažįstama, nes jos darbų paroda „Sibiro Alma Mater“ Muziejaus varpinės bokšte buvo eksponuota 2011 metais.

Visus suvienijo Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos šaulių su vadovu Sauliumi Jogminu atliekamos dainos, jas dainavo visi susirinkusieji.

Alma Būdvytienė,
vyr. muziejininkė, renginio kuratorė

Varniai, Telšių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija