2017 m. liepos 21 d.
Nr. 29-30 (2246-2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Atlaidų dieną – ir miestelio šventė

Miestelio šventėje. Iš kairės:
kunigai Tadas Šeputis
ir Virgilijus Pocius, Šilalės
rajono meras Jonas Gudauskas
Autoriaus nuotraukos

LAUKUVA. Liepos 16 dieną čia rinkosi ne tik laukuviškiai, bet ir iš toliau atvykusieji, nes Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje vyko Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai. Diena prasidėjo Votyvos šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. Virgilijus Pocius, o Rietavo vikaras kun. Tadas Šeputis klausė išpažinčių, sakė homiliją. Vėliau jis aukojo Sumos šv. Mišias, pasakė homiliją. Vyko iškilminga procesija aplink bažnyčią. Giedojo Laukuvos parapijos choras.

Pasibaigus pamaldoms, miestelio aikštėje įvyko Laukuvos miestelio šventės atidarymas, kurį pradėjo Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas. Jis ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas pasveikino šventės dalyvius su miestelio švente. Buvo pakelta vėliava, sugiedotas Lietuvos himnas, įteiktas baltame audekle padarytas įrašas, kuriame pažymėta, kad „Laukuva – 2018-ųjų metų Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“. Beje, neseniai įvykusio festivalio „Naisių vasara – 2017“ metu į Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių sąrašą tarp dešimties išrinktųjų pateko ir Laukuva. Kaip tai pavyko? Mat mažosios kultūros sostinės atrenkamos konkurso būdu pagal nustatytus Kultūros ministerijos reikalavimus. Pirmąja Mažąja Lietuvos kultūros sostine 2015 metais tapo Naisiai. Norint tapti Mažąja Lietuvos kultūros sostine reikia visapusiškai garsinti rajono ir miestelio vardą įvairiais renginiais. Dabar jau kasmet renkama iki dešimt miestelių, kurie yra paskelbiami mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis. Taigi, šiemet tokia laimė nusišypsojo laukuviškiams.


Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Garbingos sukaktys ir dideli darbai

Tverų klebonas kun. dr. Saulius Stumbra
bučiuoja pašventintą jubiliejinį kryžių

TVERAI. Miestelis įsikūręs vakariniame Žemaičių aukštumos šlaite. Nuo greta esančių kalvų atsiveria nuostabus Žemaitijos kraštovaizdis. Miestelio centre ant kalvos stovi didžiausia Lietuvoje medinė bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Didžiausia, iškiliausia šventė Tveruose būna Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai, kurie vyksta pirmąjį liepos sekmadienį.

Nors sakoma, kad Lietuva yra išvažinėjusi, bet atlaidų metu mūsų didžiulė bažnyčia būna pilna. Stebėtis nereikėtų. Gyvuoja sena tradicija, kad į atlaidus suvažiuoja, sueina piligrimai iš aplinkinių parapijų: Varnių, Laukuvos, Rietavo, Žarėnų. O šiemet kaip niekada daug atvyko iš Klaipėdos. Nuo vaikystės prisimenu, kaip Tverų miestelis ir aplinkinių kaimų pievos atlaidų metu buvo pristatomos arkliais kinkytų vežimų. Kai kuriuose jų vykdavo prekyba braškėmis, saldainiais, „pypkėmis“ ir kitais skanumynais. O kaip laukdavau, kad į atlaidus atvažiuotų mano seneliai iš Laukuvos ir pripirktų tų saldumynų! Aišku, nusivilti netekdavo.


Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Kunigo Aleksandro Papučkos pagerbimas

Biržų grigališkojo choralo grupė
su klebonu kun. Algiu Neverausku
prie kun. A. Papučkos kapo

KUPRELIŠKIS. Birželio 17 dieną Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurią aptarnauja Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima, iškilmingai paminėtos kun. Aleksandro Papučkos (1914 02 14–1946 04 07–1977 06 16) 40-osios mirties metinės. Kun. A. Papučka – Dievo meilės skelbėjas ir liudytojas savo gyvenimu, jaunų žmonių dvasingumo ugdytojas, kovotojas už Lietuvos laisvę („Lietuvos Katalių Bažnyčios kronikos“ platintojas), tautosakos rinkėjas, palikęs visų jį pažinojusiųjų širdyse ir atmintyje gerumo pėdsaką.

Būsimasis kunigas gimė Sausalaukės kaime prie Svėdasų, buvo aštuntas vaikas šeimoje (tačiau trys broliai ir sesuo mirė maži, išaugo tik Aleksandras, Marija (Indriūnienė, 1899–1984), Ona (Balaišienė) ir Zofija Papučkaitė. Aleksandras mokėsi Svėdasų pradžios mokykloje (1922–1926), Užpalių keturklasėje, deja, susirgo. Pasveikęs, liko silpno regėjimo. Svėdasuose mokėsi groti vargonais, net įkūrė kaimo kapelą. Dirbo vargonininku Andrioniškio (1931–1932) ir Adomynės (1932–1938) bažnyčiose, vadovavo įvairioms katalikiškoms organizacijoms. Kupiškio gimnazijoje eksternu išlaikė baigiamuosius keturių klasių egzaminus (1938), Kaune mokėsi savarankiškai (1938–1940), baigęs dar dvi gimnazijos klases (eksternu), mokėsi Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune (1940–1946). 1946 m. balandžio 6 d. Kauno Jėzuitų bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas – dabar jau palaimintasis Teofilius Matulionis (1873 06 22–1900 03 04–1929 02 09–1962 08 20) įšventino jį subdiakonu, o balandžio 7 dieną – diakonu. 1946 m. birželio 16 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias A. Papučka aukojo ir Primicijų palaiminimą teikė Kaune, Adomynėje ir Svėdasuose, vikaru dirbo Vabalninke (1946–1947), Anykščiuose (1947) ir Salake (1947–1949), klebonu – Skiemonyse (1950–1964),  Sudergyje (1964–1965) ir Kupreliškyje (1965–1977). Jam teko aptarnauti ir Papilio parapiją (1975–1977). Kun. A. Papučka mirė 1977 m. birželio 16 d. Kupreliškyje. Palaidotas Kupreliškio parapijos kapinėse, esančiose už šventoriaus tvoros. Jo kapą ženklina iškilus paminklas su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu ir iškaltais paties dvasininko pasirinktais žodžiais: „Tavyje, o Dieve, visa mano viltis!“ (autorius – vilnietis skulptorius Dominykas Čepas).


Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, atlaidai

Šv. Mišias aukoja
mons. Vytautas Grigaravičius

ŠLAVANTAI. Liepos 2 dieną Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapija iškilmingai šventė Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, atlaidus. Nors oras buvo ir nepalankus, tačiau ištikimieji parapijos maldininkai ir svečiai rinkosi į jų pamėgtą bažnytėlę bendrai maldai, pelnyti atlaidus, po liturginių pamaldų pabendrauti, pasidalinti rūpesčiais ir džiaugsmais... Šventovė buvo išpuošta parapijiečių nupintais žolynų vainikais, altoriai – lelijų žiedais. Prie šventoriaus įrengtoje palapinėje bendruomenės nariai pristatė ir gyvai demonstravo tradicinius amatus.

Atlaidų iškilmei vadovavo, homiliją sakė Kauno mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, mons. teol. lic. Vytautas Grigaravičius. Jis komentavo, lygino su dabartiniu laikmečiu sekmadienio Evangeliją (Mt 10, 37–42). Nors Jėzus kantriai aiškinęs ir stebėjęs žmonių abejones apie jo skelbiamus stebuklus, matydamas apaštalų neryžtingumą, prabilo: „Kas myli tėvą ar motiną (...), sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37), nors šie žodžiai esantys griežti ir prieštaraujantys Dievo įsakymui mylėti bei gerbti tėvą ir motiną, tačiau tai reikia suprasti ne kaip savanaudišką prieraišumą žmogui, o kaip artimo ir Dievo meilę. Juk žemiškoji meilė šeimoje paprastai yra kaip žmogaus prieraišumas, pripratimas prie vienas kito. Tėvai dažnai stengiasi vaikus nukreipti pagal savus norus. Šeimoje vyras ir žmona irgi siekia vadovauti vienas kitam. O Jėzus tvirtina, kad meilė Jam turi būti aukštesnė už bet kokią žemišką meilę. „Dėl Kristaus verta išsižadėti tėvų, vaikų, brangiausių asmenų, nes tik taip bus įmanoma atsisakyti bet kokio prieraišumo, bet kokios savanaudiškos, egoistinės meilės. Tik tokia meilė veda į išganymą, amžintąją sielos ramybę“. Dienos Evangelijos žodžiai: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38) – aiškiai nusako, jog tik per kryžių galime pelnyti Dievo malonių. Kiekvienas, sekantis Kristų, išgyvena ir Jo Kryžiaus kelią. Meilė tada tikra, kai žmogus širdyje patiria skausmą. Tačiau kai kurie žmonės dirbtinai ieško kančios, kursto neapykantą visiems ir viskam: jaunimui, kuris, jų manymu, lengvabūdiškai leidžia laiką, kunigams, kurie, anot jų, nepakankamai šventi, bažnyčiai, kuri nepakankamai išpuošta ir daugeliui kitų dalykų, kurie sukelia skausmą ir neleidžia nuoširdžiai mylėti, aukotis ir būti panašiais į Kristų... Monsinjoras priminė šv. Pranciškaus Asyžiečio mintį, jog „tik save pamiršdamas žmogus atranda save“ ir homiliją užbaigė žodžiais: „Jėzus kviečia mus išsižadėti savęs, materialiųjų vertybių ir dalinti savo meilę kitiems, tik tada būsime panašūs į Jį, tik tada patirsime gyvenimo pilnatvę. Lietuvoje visada buvo ir dabar mes turime daug pavyzdžių, kai žmonės nepaiso jokių šmeižtų, apkalbinėjimų, ištikimai pildo Dievo valią, vykdydami jiems skirtą pašaukimą. Turime daug puikių šeimų, neabejoju, ir tarp jūsų yra tokių, kur palaikomos gražios krikščioniškos tradicijos, puoselėjama dieviškoji tarpusavio meilė, per kurią garbinamas ir šlovinamas Visagalis Dievas Tėvas, nes per Jo malonę ir dosnias rankas viską gauname šioje žemėje“.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija