2017 m. rugpjūčio 18 d.
Nr. 31 (2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Mirė religijos sociologas, teigęs, kad modernybė nelemia religingumo mažėjimo

Sociologas Peteris Bergeris
Nuotrauka iš c8.nrostatic.com

Birželio 27-ąją, sulaukęs 88 metų, JAV mirė Peteris Bergeris (Peter Berger), Amerikoje natūralizuotas austras, vienas iš garsiausių savo kartos sociologų, kurio teorijos ir įžvalgos turėjo įtakos daugybei kitų mokslininkų. Viena iš jo interesų sričių buvo religijos sociologija, religijos sąveika su modernybe, su globalizacija. P. Bergeris nuosekliai kritikavo idėją, kad modernybė neišvengiamai lemia religingumo mažėjimą ar praradimą (sekuliarizmą). 2013 metais interneto žurnalui „Cresset“ duotame interviu mokslininkas pasakojo, kad jo studijų pradžioje, praėjusio amžiaus viduryje, tai buvo daugumos požiūris, su kuriuo sutikęs ir jis. Tačiau po 20 metų studijų jis, kaip ir ne vienas kitas, priėjo prie išvados, jog ši teorija, nepaisant kai kurių teisingų elementų, yra klaidinga ir duomenys rodo ką kita. Pasaulis šiandien yra giliai religingas, tik su dviejomis išimtimis – vakarine ir centrine Europa bei tarptautine intelektualine klase, kurios yra giliai sekuliarizuotos. Galima studijuoti, kodėl taip atsitiko.

Pasak P. Bergerio, pasiekti išvadą, jog viena teorija yra klaidinga, reiškia pradėti naują mąstymo procesą. Jo nuomone, norint paaiškinti religiją šiuolaikiniame pasaulyje sekuliarizavimo teoriją reikia pakeisti kita, kurią jis pats vadina „pliuralizmo teorija“: modernybė nebūtinai lemia sekuliarizmą, tačiau būtinai lemia pliuralizmą – skirtingų pasaulėžiūrų ir vertybinių sistemų egzistavimą toje pat visuomenėje. Modernybė yra iššūkis kiekvienai religinei tradicijai, bet tai – ne sekuliarizmo iššūkis. Modernybėje „Dievas nemirė“, kaip kad vieni vylėsi, o kiti bijojo.

Kodėl Europoje modernybė tapo sekuliarizmu, tirpdančiu religingumą? P. Bergeris priminė savo knygą, kurioje aprašo daug priežasčių, tačiau interviu paminėjo vieną iš svarbiausių, galbūt svarbiausią, jo požiūriu: Europoje kiekviena didesnė religinė – krikščioniška tradicija (su nedidelėmis išimtimis) vystėsi kaip valstybės religija – katalikų, protestantų, stačiatikių. Kaip buvimas valstybės religija įtakoja žmonių požiūrį į religiją? Jei Bažnyčia yra pernelyg artimai susieta su valstybe, kas kartą, kai žmonės nepatenkinti valstybe, jie nepatenkinti ir valstybės įtvirtina Bažnyčia. Tai nėra gerai Bažnyčiai, nėra gerai valstybei dėl skirtingų, nors panašių motyvų. O Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pasukta pliuralizmo keliu. Tai nereiškia, kad visi to norėjo ir visi buvo tolerantiški: puritonai, pavyzdžiui, korė kvakerius. Tačiau kitų ir kitokių buvo tiek daug, jog buvo neįmanoma visų pakarti ar visų atversti. Taip buvo pradėtas kitoks, tolerancijos ir pliuralizmo procesas, kuris, P. Bergerio vertinimu, yra labai geras.

Kodėl intelektualinis elitas yra sekuliarus? JAV sociologas patikslino, kad tai – dažniausiai socialinių ar humanitarinių mokslų elitas, gamtamokslių – mažiau. Jo nuomone, reikėtų sekti vertybių ir pasaulėžiūrų sureliatyvinimo gija, kuri išryškėja studijuojant literatūrą, antropologiją, sociologiją ar istoriją.

Tame pat interviu P. Bergeris išdėstė požiūrį, kad reliatyvizmas ir fundamentalizmas yra dvi tos pačios monetos pusės. Pasak jo, prieš 100 metų daug kur tam tikros religijos išpažinimas buvo „savaime suprantamas“ ir priklausomas nuo gimimo vietos, o šiandien dauguma turi pasirinkti, kuriai tradicijai priklausyti galbūt ne vieną kartą gyvenime. Kai kuriems žmonėms tai sunku, nes jiems reikia tikrumo. Tiek reliatyvizmas, tiek fundamentalizmas, kuris gali būti sekuliarus, ne vien religinis, siūlo sprendimą tokiai skausmingai netikrumo būsenai. Fundamentalizmas pažada visus teisingus atsakymus, o reliatyvizmas pasiūlo nesijaudinti dėl to, kas teisinga ir kas ne, nes viskas reliatyvu. Tai – prieštaringi keliai, tačiau jų psichologinė funkcija panaši. Šioms temoms skirtoje knygoje P. Bergeris užėmė vidurio kelią: pripažinti, kad gyvenime daug neužtikrintų dalykų, tuo pat metu nepripažįstant, kad viskas, ką žinome, yra neteisinga ar klaidinga.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija