2017 m. rugsėjo 15 d.
Nr. 35 (2252)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Iš vilniečių literatūrinio susivienijimo „Logos“ autorių poezijos

Elvyra Pozdniaja

Stoviu prie altoriaus

 

Štai prie altoriaus aš... bažnyčioj.
Ką pasakysi, Dieve, man, lietuviškas,
Stačiatikei, kuri netyčia
Paklydo tavo rūmuose.
Tyli Tu apsuptas didybe dyvina.
Ar ne prie Tavojo altoriaus baikščiai
Stačiatikes mus ėmė į žmonas
Tavieji kunigaikščiai?
Kunigaikštiene tavo būčiau Lietuvoj,
Bet, jau nutrūkus ryšiams tarp epochų, regime,
Kad blyškiai mėlynoj krikštavietėj tavoj
Dar kunigaikštis mano negimė.

Vertė Stanislovas Abromavičius


Vladimiras Kolcovas-Navrockis

Šį miestą tegu saugo

 

Po Vilnių senąjį klajoju,
Trakų gatve nuo kalno leisiuos,
Pasiekęs Rūdininkų gatvę,
Netrukus melsiuosi Madonai
Ir didybei
Šventosios Dvasios
Vienuolyno.


Paskui Trims Kryžiams nusilenksiu,
Baltuojantiems toli,
Jie miestui suteikia rimties.
Prie Vilijos, ant kalno,
Virš bokšto vėliava
Sapnus tesaugo Lietuvos –
„Nuo jūros iki jūros“.


O Paraskevos cerkvės kupolas,
Šventos Onos bažnyčios bokštai
Penkis jau amžius kuždasi ramiai...
Šį miestą tegu saugo
Šventovių palaima
Ir kryžiai bažnyčių ir cerkvių.


Ieva Achtajeva

Savo veido nepraraski, Vilniau!

 

Savo veido nepraraski, Vilniau!
Nesiveržki į bedvasį amžių.
Prabudai iš kunigaikščių sapno,
Te nebūna tau kančių bedvasių.


Jau iškilo kupolai šventovių
Virš visų pilių, namų aukščiausiai.
O dabar dangoraižių stikliniai pirštai
Į padangę stiebias baukščiai.


Juk ant delno Bonopartas, Vilniau,
Nešt Šventos Onos bažnyčią panorėjo!
Nuoširdžiai prašau, netapk stilingu,
Aš tavęs dėl to graudžiai maldauju.


Šilumos nesaugo stiklas ir metalas,
Tik akmuo senovės garbę mena.
Tavo sienos dar gyvybės pilnos,
Širdyje varpų aidai gyvena...


O išvykus tavo kryžiai man sapnavos,
Iš padangių į tave jie žvelgia rūsčiai.
Nepraraski savo dvasios, Vilniau!
Te tave per amžius Dievas saugo...


Ana Turanosova-Abras

Lietuva

 

O, Lietuva. Pražilę toliai
Tavų miškų, tavų laukų.
Ruduo – pavasario šventoriai –
Ir skonis ašarų sūrių!


Čia tarsi amžinybės šoky
Palaimos pilna ir šviesos...
Ir dar nepagimdytas žodis
Šešėliu glaudžias prie kaktos...


Ivanas Gažimonas

Čiurlionis

 

Kelius į paslaptingą tiesą
Jis grindė aukso žvaigždėmis.
Jo drobės skleidžia žavią šviesą
Ir žavi, spindi varsomis.
Pamatėme mes realybėj
Tyros fantazijos turtus
Ir meno nuostabaus didybę,
Išgirdom muzikos garsus.

 

Natalija Russkich-Obolina

Mano Vilnius

 

Kvėpavimas apsunkęs mūsų miesto,
O žvilgsnyj – liūdesys gilus.
Senasis Vilnius laukia šanso
Atskleisti rūpesčius savus.


Jo veidą raukšlės išvagojo,
Mašinos dunda jo keliais.
O, vyrai, kur jūs pasidėjot?
Tik vienas kitas su plaukais.


Kaštonus meiliai išbučiuosiu,
Išvaikščiosiu senas gatves.
O, Vilniau! Aš tave paguosiu,
Iš rojaus grįžusi kregžde.

 

Sergejus Lavrovas

Senajame Vilniuje


R. Budriui

Gatvelėje, pažįstamoje nuo gimimo, –
„Stebėk namus“, – man davė draugas patarimą.
Akis pakėlėme: prigludę prie karnizų
Ereliai, grifai, liūtai žvelgė iš aukštybių.


Ėjau... užgniaužė kvapą iš netikėtumo,
Stebėjau... pastatų nebuvo panašumo.
Ir supratau, žiūrėdamas į grožį mūrų,
Aš niekada nepažvelgiu aukščiau jų durų,


Beje, dažnai paklusdamas likimo valiai,
Užmiršdavau pažvelgt, kur liūtai ir ereliai.
Siauroj gatvelėje, šešėlyj plytų nišos,
Man draugas tarė: „Ten, aukštai, – grožybės visos“...

 

Aleksejus Grečiukas

Lietuvai

 

Patinka man tavų miškų pavėsis
Ir tavo susimąstę ežerai,
Ir vasaros saulėlydžių pašvaistė,
Ir tolyje žaliuojantys laukai.


Patinka gintarinis jūros krantas,
Auksinis smėlis kopose birus.
Pavargusios pakrantėj dūžta bangos
Ir pučia, siaučia vėjas neramus.


Patinka man švelnumas Salomėjos,
Maironio žodžių nuostabi jėga,
Šventos Onos šventovė sužavėjo
Ir pasaka, Čiurlionio sekama.


Patinka man lietingas drėgnas oras
Ir kanklių skambančių tyri garsai...
Esu dalelė aš lemties tavosios.
O, Lietuva, klestėki amžinai!


Aš visad su tavim – tai daug juk reiškia! –
Įaugau į tave (tokia dalia).
Tiktai širdis dėl Rusijos dar verkia.
Suprask mane.
Neteiski.
Man atleisk.


Velerijus Sribnyjus

Mano miestas

 

Nuo žibintų, tiltų, stogų –
Ten, kur tamsoj sustingsta žvaigždės,
Manasis miestas lyg apsvaigęs
Užmiega po dienos darbų.
Kaip sąžinė pilna tiesos
Pilis nuščiuvusi prieš miegą,
O miestui nebelieka nieko,
Tiktai stebėti Tris Kryžius.
Sraunieji vandenys Neries
Švelnia banga paglosto krantą,
O man jau liūdesio pakanka
Ir išsiskirt sunku išties.
Įsminga bokštai į erdves
(Gal taip arčiau prie Dievo kelia?)
Ir mums parodys saugų kelią,
Kuris į tiesą kantriai ves.


Marija Zinkevič

Ir vėl lietus

 

Dangus apniukęs vėl virš mano Vilniaus,
Vėl byra ašaros liūdnų akių.
Į pietus aš ieškoti saulės bėgau,
Sušilti troškau pluoštuos spindulių.


Žinau, kad mano širdžiai būtų gera
Žavėtis žemės nuostabiu grožiu,
Bet šauks atgal sugrįžti mano Vilnius,
Liepsnosiu tyru ilgesiu, giliu.


Pas jį sugrįšiu tyliai auštant rytui
Ir nusilenksiu jam tada žemai.
Giliai, šventai aš myliu savo Vilnių,
Kaip gali jį pamilti tik vaikai.


Iš rusų kalbos vertė Laima Debesiūnienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija