|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Žmogaus dvasia neįveikiama Taikus tiesos sakymas buvo Dievo malonė ir mūsų išsigelbėjimas
Prieš 30 metų vykusiame istoriniame mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvavo, o šiemet jo minėjime kalbėjo kun. Robertas GRIGAS. Apie tai, kokios mintys kilo praėjus trims dešimtmečiams po šio įvykio, su juo kalbasi XXI amžiaus apžvalgininkas Mindaugas BUIKA. 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge pirmą kartą dar okupacinio režimo sąlygomis buvo pasmerktas slaptas stalininės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos susitarimas, atvedęs į Lietuvos valstybingumo praradimą, ir pareikalauta grąžinti mūsų šalies nepriklausomybę. Kaip vertinate tokį pirmą viešą pasisakymą su aiškiu politiniu ir dvasiniu nusistatymu? Kokios jo pamokos dabarčiai ir ateičiai? Kaip žmogus, lietuvis ir katalikas galiu tik labai gerai vertinti. Laikau, kad mano kartai suteikta galimybė išeiti į aikštę (plg. disidento poeto Aleksandro Galičo Drįsi eiti į aikštę / Tą paskirtąją valandą? tai jis rašė apie būrelį kitaminčių, išėjusių į Maskvos Raudonąją aikštę protestuoti prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją 1968 metais, ir tuojau pat suimtų) ir jau ne vien savo širdyse, pogrindžio būreliuose ir savilaidoje, bet aikštėje pasakyti, ko mes, kaip tauta, siekiame, ką mylime ir ką smerkiame, buvo didžiulė Apvaizdos dovana. Kaip parodė tolimesni įvykiai, mitingo dalyvių pastangos kalbėti vardan tiesos nors keletą minučių paskui tegul užmuš mūsų Tėvynei tapo praktiniu Jėzaus pažado išsipildymu: Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32). Tai esminė pamoka dabarčiai ir ateičiai, tad, matyt, nereikia per daug diplomatiškai ir politkorektiškai skaičiuoti, kokios bus tiesos sakymo pasekmės kiekvienam asmeniškai, kaip tai paveiks esamą padėtį, visuomenę. Dievas yra Tiesa, ir kai Jo ištikimai laikomės, kai veikiame iš meilės, visa išeina į gera. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |