2017 m. spalio 13 d.
Nr. 39 (2256)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Atsinaujinimo diena Panevėžyje

Kun. Algirdas Dauknys

Rugsėjo 30-ąją, šeštadienį, Panevėžyje, kino teatre „Garsas“, vyko Atsinaujinimo diena „Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią“ (Ps 24, 4A), kurioje dalyvavo apie 400 žmonių. Evangelizacijos parengimą atliko ir renginį vedė Katalikų evangelizacinė bendruomenė „Gyvieji akmenys“ iš Kauno.

Pagrindinę katechezę evangelizacinės dienos tema, jog Jėzus yra mūsų kelias, vedė t. Pijus Eglinas OP. Jis prisiminė, kaip kartą, dar vaikas būdamas, su dėde ėjo per kukurūzų lauką ir pasiklydo. Jo balsą dėdė girdėjo, o jo paties nematė. Nerimą dar sutirštino visokios baimės. O svarbiausia – nėra to, kuris yra didelis žino kelią... Kažkokį dvasingumą žmogus gali pasiekti ir savo jėgomis. Bet ar tai veda į dangaus karalystę? Jei neveda pas Jėzų, tai ir niekur neveda. Pats didžiausias vargas – būti atsiskyrusiam nuo Jėzaus. Pavyzdžiui, jei nebus bendrystės su Jėzumi, gyvenimo laivelis blaškysis į visas puses, ir nieko nepasieksime. Geriausias patarimas – laikytis arčiau Jėzaus ir grįžti prie šaknų, prie šaltinio. Tuomet atsivers akys, atsivers supratimas. Kartais visuomenės veikėjai mėgsta sakyti aptakias frazes apie Dievą, kaip pasaulio Kūrėją, didįjį Architektą. Bet kiek iš jų ištaria Jėzaus vardą? Net ir bažnyčioje ar dažnai girdime kunigą ištariant Jėzaus vardą? Kodėl? Todėl, kad ir kunigas pasiduoda silpnumui būti visiems geras. Bet, kai kalbame apie labai svarbius esminius dalykus, visiems geras nebūsi. Žmogus dažnai po žodžiu Dievas pakiša bet ką. Jei padiskutuotume su juo, ką žmogus iš tiesų turi galvoje, tai pamatysime, kad vienas kalba apie kosminę energiją, kitas – apie žaltį, medį ar dar ką nors... Todėl grižkime prie šaltinio – prie Jėzaus. „Niekas nenueina pas tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn14, 16). Tėvas Pijus pastebėjo, jog ši eilutė yra svarbiausia Šventajame Rašte.

T. P. Eglinas OP kvietė kasdien skaityti Bibliją. „Toje knygoje per tūkstamečius po lašelį surinkta informacija iš Dievo pasaulio... Kuo labiau skaitote Dievo Žodį, tuo labiau perprantate, koks Dievas yra. Be „gabalėlio“ Dievo Žodžio dienos neišgyvensi kokybiškai“, – sakė kunigas. Patarė jis skaityti nuo Morkaus evangelijos, nes joje yra pakankama Žinia, kuri būtina dvasiniam gyvenimui... Dominikonų vienuolis kvietė labiau bendrauti tarpusavyje maldos bendryste. „Tam nereikia įmantrių maldos žodžių, kažkokių ypatingų formų. Pakanka dviejų draugų, dviejų draugių. Užtenka paskaityti Šventąjį Raštą ir pasimelsti savais žodžiais... Šventajame Rašte sakoma: „Negera būti vienam“. Pridurčiau – negera būti vienam su savo tikėjimu. Adomui gal ir būtų užtekę vieno Dievo, bet Dievui neužteko vieno Adomo. Dievas nori, kad mes kartu sudėliotume Dievo veidą kaip mozaiką. Visų tikinčiųjų uždavinys – tą Dievo veidą parodyti pasauliui“, – sakė t. Pijus.

Po pietų žmonės išsiskirstė į darbo grupes. Kun. Gediminas Jankūnas kalbėjo apie Priėmimo kultūrą, vartojimą ir vartotojiškumą. „Sutelkime jėgas priėmimo kultūrai mūsų parapijose ar bendruomenėse. Kaip dažnai ji panaši į atmetimo ar abejingumo kultūrą. Kartais geriau jautiesi prekybos centre nei bažnyčioje, nes ten žmonės daugiau šypsosi, sveikinasi ir priima kitus geriau nei mūsų bendruomenėse. Priėmimo kultūros pagrindas yra Dievo meilė, kurią patiriame per Motiną Bažnyčią ir Bažnyčioje. Ir trokštame ja pasidalinti su tais, kurie jos ieško, bet dar nėra suradę. Priėmimo kultūra visų pirma pasireiškia elementariu mandagumu, svetingumu ir dėmesiu kitam, nesvarbu, kas ir koks jis yra. Tai – ne tik kunigo, kaip vadovo, užduotis. Tai – visos bendruomenės ir jos narių uždavinys, su kuriais pirmaisiais atėjusysis pirmiausia ir susitinka. Ten, kur stokojama autentiškos Dievo ir artimo meilės, atsiranda pagunda pakeisti ją daiktų, santykių vartojimo ir vartotojiškumo kultūra. Visi nori mylėti ir būti mylimi, o to neatstos jokia daiktų ir pramogų gausa. Kiek daug mes dar turime nuveikti, kad priėmimo kultūra įsitvirtintų mūsų bendruomenėse“, – sakė kunigas Gediminas.

Kun. Kęstutis Dvareckas kvietė gyvenimui pasakyti „Taip“. Jis kalbėjo apie mūsų mitus ir Dievo tikrovę. „Evangelijoje Jėzus ragina: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Mokiniai pasiaiškina: „Kad mes nedaug teturime?“ Jėzus sako: „Darykite iš to, ką turite“. Todėl ir mes turime daryti tai, ką galime. Žmogus dažnai sako, kad nedaug teturi. Bet ar išdrįsta dalintis turimu? Toks jau gyvenimo paradoksas: tik dalindamasis praturtėji. Norint gyventi pilnavertį gyvenimą, pagrindinis dalykas – santykis su Jėzumi. Negali nieko pasiekti, sėdėdamas ir kalbėdamas apie savo bejėgystę“.

Dievas nuolat taria TAIP. Jo buvimas yra nuolatinis TAIP. Jis žmogų, savo paveikslą ir panašumą, kviečia į gyvenimo pilnatvę. Dievas nori, kad jo TAIP išsiskleistų žmogaus gyvenime. Dievas gaivina ir gydo visa, kas mumyse liguista. Kad Dievo TAIP taptų veiksmingas mūsų gyvenime, reikalingas mūsų laisvas apsisprendimas – mūsų laisvas „Taip“. Aš kasdien ir įvairiose situacijose esu laisvas sakyti tiek „taip“, tiek „ne“ Dievui ir Jo planams. Kaip svarbu sakyti „taip“ ne tik lūpomis, bet labiau pasirinkimais, veiksmais. Be to, mes esame kviečiami atrasti savo gyvenimo lobį, t.y. pasirinkti gyvenimo kelią. Dievui tikrai ne vis tiek, kokie yra mūsų pasirinkimai. Jis atkakliai ieško mūsų... Ir niekada nevėlu į Dievo iniciatyvą atsiliepti, ištariant Jam TAIP. Šventieji yra mums graži pagalba. Šio to mes galime pasimokyti iš jų. Jie nebėga iš sudėtingos realybės. Šventieji ir sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis ieško Dievo valios. Jie ištaria Dievui TAIP. Tobulas mums pavyzdys yra visų šventųjų Karalienė – Švenčiausioji Mergelė Marija. Ji laikosi ištarto „Taip“ nepaisydama to, kad ne visuomet suvokia, kaip Dievo troškimai išsipildys.

Dar vienas žmonių mitas: jei nueisi į vienuolyną, tai save apribosi. Bet tai – nepilna tiesa, nes ateidamas į vienuolyną, pašauktasis atranda savo tikrą laisvę. „Jei neturi dėl ko mirti, tai neturi ir dėl ko gyventi“, – sakė kun. K. Dvareckas. Ką daryti? Pabaigoje kunigas pateikė keletą konkrečių pavyzdžių ir patarimų. Pradžioje svarbu pripažinti tiesą, su kokiais dalykais turime problemų. Jei negera vakare, vadinasi, diena nepilnavertė, kažkas neteisingo atsitikę. Reikia pripažinti tai, kas nemalonu. Dera pripažinti, kad nesame visagaliai. Ir pripažinus tiesą, atsiveria galimybės. Švventajame Rašte sakoma: „Eik“. Žmogelis atsako, kad tiek yra išbandęs, ko dar ten eiti? Jam pataria: „Ką tu prarasi? Pabandyk“. Ir tuomet pabandęs, jis pasveiksta. Kitas patarimas – liautis daryti tai, kas neveikia. Beprasmiška yra galva daužyti sieną. Todėl išmintinga nustoti daryti bet ką, kad Dievas mus pasivytų. Tada pirmos dvi paros – ne dovana iš pagrindinio veikėjo tapti tuo, kuris leidžia Dievui veikti. Nereikia išsigąsti, jeigu Jo veikimas sukels skausmą ar laikiną nepatogumą. Nėra krikščioniška prašančiam žmogui padėti numirti, bet krikščioniška jam padėti išgyventi. Ir neskubėkime savęs nuteisti iš karto.

Dr. Nijolė Liobikienė gausiai susirinkusiesiems kalbėjo apie santykių kūrimą šeimoje tarp šeimos narių ir bendruomenėje. „Mes visą gyvenimą mokomės kurti santykį. Tas mokslas prasideda šeimoje. Pradžioje – per vaiko poreikių patenkinimą. Ir būtent šeimoje vaikas išmoksta, kaip reikia bendrauti. Čia jis sužino, ar yra mylimas. Pagal tai, kaip mes parodome savo meilę, vaikas ima suvokti savo vertę. Tokiu būdu vaikas išmoksta mylėti ir atitinkamai bendrauti. Viskas prasideda nuo to, kokį santykį mes turime su savimi. Mes turime gebėti suvokti savo vertę. Nuo to prasideda mūsų savigarba. Tada kuriame atitinkamą santykį ir su kitais“, – sakė dr. N. Liobikienė. Ji akcentavo, kad meilė Dievui yra parodoma per santykį su kitu žmogumi. Prelegentė prisiminė, kaip žmonės per šv. Mišias linki ramybės. Kartais tai nelabai nepatogu, nes reikia atsisukti į kitą žmogų. Pamatant jo akis, palinkint ramybės, kuriama bendrystė. Matantis liūdnas žmogaus akis už jį turėtų pasimelsti. Ypač pagirtina susiformavusi vyresnių žmonių tradicija melstis už savo vaikus, vaikaičius ir giminę. Taip parodomas pasitikėjimas Dievu. Dr. N. Liobikienė išskyrė dvi pagrindines vertybes: laisvę ir pagarbą žmogui. Nereikia norėti pakeisti kitą žmogų, bet būtina jį priimti tokį, koks yra. Santykis kuriamas remiantis trim elementariais, Popiežiaus dažnai kartojamais žodžiais: „Ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“. Be to, reikėtų nebijoti reikšti jausmus, apie juos kalbėti. Pernelyg kultūringų, mandagių šeimų vaikai būna tarytum tiksinčios bombos. Reikia kalbėtis tarpusavyje, nes labai kenkia įvairios interpretacijos.

Vakare Evangelizacijos dienos dalyviai dalyvavo šv. Mišiose, kurioms vadovavo Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas OFM. Koncelebravo šeši kunigai: Eugenijus Styra, Albertas Kasperavičius, Dainius Matiukas, Kęstutis Dvareckas, Gediminas Jankūnas, Saulius Černiauskas. Pamoksle ganytojas kalbėjo apie du sūnus, kurių vienas buvo priešgina, o kitas – pažadukas. „Jėzaus kalba tautos seniūnams ir kunigams palyginimu apie du sūnus. Prašo: „Vaike, eik ir padirbėk vynuogyne“. Tuos du žmonių tipus, manyčiau, mes galime atrasti ir kiekviename iš mūsų, – sakė ganytojas. – Taigi tie sūnūs kviečiami pasidarbuoti. Pirmasis sūnus kategoriškas. Tai pasireiškia ir tarp mūsų. Popiežius Pranciškus vienoje katechezėje priminė krikščioniškąjį pasipūtėliškumą: tokie žmonės yra kaip povai: daug išorės, o vidaus, sakytume, ir nėra. Antrasis sūnus lengva ranka viskam pritaria: „Būsiu geras, padarysiu“, bet po to gyvenimas eina savo vaga. Gyvenimas tarytum atsietas nuo žodžių kaip brolio Pijaus minėtame pavyzdyje, kuomet „kukurūzai“ (kasdienybė) užgožia Jėzų. Ir linkčiojame, pritardami, o kasdienybės rūpesčiai užgožia svarbiausius dalykus. Didžiausias krikščionio grožis, kuomet žodžiai susiejami su darbais. Noriu palinkėti visiems, kad mūsų krikščioniškas gyvenimas – žodžiai ir darbai – eitų drauge, nes priešingu atveju gyvenimas tampa tuštybe, lyg negyventume, o praeiname pro šalį. Labai gražu ir Atsinaujinimo diena, ir gražios giesmės, ir puikūs lektoriai, bet to neužtenka. Gyvenime reikia mūsų žingsnių. Teks eiti į tą vynuogyną ir dirbti, teks įsipareigoti, kad ir nedideliems dalykams, kad ir trumpam laikui“, – kvietė visus susirinkusiuosius Panevėžio vyskupas Linas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija